Audros laužė –
nepalūžom

Žaizdos

Valstybės diena, paženklinta Viešpaties malone

Stasė Eitavičienė

Ruošiantis šv. Mišių aukai Anglių kalne, kur ilsisi 1863 metų sukilimo dalyviai. Iš dešinės kun. Algis Neverauskas ir zakristijonas Algirdas Macys

Prie paminklo žuvusiems Papilio krašto partizanams meldžiasi katalikų kunigas, Biržų dekanas Algis Neverauskas ir evangelikų reformatų kunigė Sigita Veinzierl

Prie memorialo žuvusiems Papilio krašto partizanams. Iš kairės: klebonas kun. Algis Neverauskas, Seimo narys Viktoras Rinkevičius, rajono meras Valdemaras Valkiūnas, Papilio pagrindinės mokyklos direktorius Eugenijus Januševičius ir žurnalistas Vilius Kavaliauskas

Atminimo lentą savanoriams atidengė žurnalistas Vilius Kavaliauskas (dešinėje) ir Papilio seniūnas Renas Čygas

Krašto apsaugos pajėgų savanoriai Biržų girioje, prie paminklo 1863 metų sukilimo dalyviams

Turbūt pirmą kartą Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena Biržų rajone buvo švenčiama visuose pagrindiniuose renginiuose, kurie susiejo skirtingų istorinių laikotarpių didvyrių atminimą, dalyvaujant kunigui. Ir dėl tvirtos Biržų dekano kun. Algio Neverausko nuomonės, ir nepakantumo šio pasaulio moraliniam nuosmukiui ir, be abejo, todėl, kad  renginius lydėjo malda ir ypatinga Viešpaties malonė, ši valstybinė šventė buvo išskirtinė.

Šventiniai liepos 6-osios renginiai prasidėjo Papilyje, kai skverelyje priešais Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčią buvo atidengta pirmoji Biržų rajone atminimo lenta, skirta 1918–1920 metų Nepriklausomybės kovų savanoriams – vyrams, kurie galbūt nuo šios bažnyčios vartų išėjo į karą už savo valstybę. Atminimo lentoje – aštuonių Papilio valsčiaus savanorių pavardės. Vienas iš jų, Vladas Ikamas – Vyčio kryžiaus ordino kavalierius.

Šventiniame renginyje dalyvavo projekto dėl Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių atminimo įamžinimo idėjos autorius žurnalistas Vilius Kavaliauskas, Seimo narys Viktoras Rinkevičius, Biržų rajono savivaldybės meras Valdemaras Valkiūnas, mero pavaduotoja Irutė Varzienė. Susirinko Papilio miestelio gyventojai, nemažai žmonių atvyko iš Biržų. Ypač džiugu buvo matyti renginyje dalyvaujančius jaunus žmones, kurie Valstybės dienos išvakarėse išsirengė į žygį „Radvilų pėdsakais Biržų kunigaikštystėje“, skirtą 500-osioms Reformacijos metinėms. Kartu su jaunaisiais šauliais, Reformatų Bažnyčios stovyklautojais, moksleiviais pėsčiomis iš Biržų žygiavo ir Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Vyčio apygardos 5-osios rinktinės kariai, vadovaujami kapitono Modesto Lapienio.

Atidengti atminimo lentą buvo patikėta žurnalistui Viliui Kavaliauskui ir Papilio seniūnui Renui Čygui, pasipuošusiam kareiviška uniforma. Pasidžiaugęs, kad pirmoji rajone atminimo lenta Nepriklausomybės kovų savanoriams atidengiama būtent jo vadovaujamoje seniūnijoje, R. Čygas pabrėžė, kad darbas dar nebaigtas, nes 1918–1920 metų savanorių tuometiniame Papilio valsčiuje buvo kelios dešimtys, bet tik šitų aštuonių, kurių pavardės įamžintos atminimo lentoje, pavyko rasti reikalingus dokumentus.

Atminimo lentą palaimino Biržų dekanas kun. A. Neverauskas ir evangelikų reformatų kunigė Sigita Veinzierl. „Viešpatie, dėkojame Tau už žmones, kurie per visą mūsų šalies istoriją nepaliovė kovoti, dirbti, aukotis ir net atiduoti savo gyvybę. Meldžiame Tave, pažadink žmones, kad jie dėl Lietuvos nepaliautų dirbti, kurti ir, jei reikės, numirti už jos laisvę. Įkvėpk mus ir padrąsink dirbti, mylėti, aukotis ir tarnauti“, – meldėsi kun. A. Neverauskas.

Nuaidėjus trims karių savanorių saliuto salvėms – už Lietuvą, Papilio kraštą ir Lietuvos jaunimą – visi pasuko prie netoliese esančio memorialo žuvusiems Papilio krašto partizanams. Bendra malda, gėlėmis ir atminimo žvakutėmis buvo padėkota čia besiilsintiems didvyriams.

Autobusų ir lengvųjų automobilių kolona pajudėjo į Biržų girią, kur Anglių kalne stovi gelžbetoninis paminklas su kryžiumi 1863 metų sukilimo dalyviams. Jis pastatytas 1938 metais, o po paminklo kryžiumi yra metalinė plokštelė su užrašu „Garbė karžygiams, kritusiems sukilimo kovose 1863 05 5–7 dėl Lietuvos laisvės“. Pokario metais Biržų girioje veikę partizanai prie šio paminklo duodavo priesaiką, o dabar jau tapo tradicija kasmet liepos 6-ąją šioje vietoje aukoti šv. Mišias, pasimelsti už čia besiilsinčius ir kitus, kritusius kovose dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Dar vienos šv. Mišios pavakare buvo aukojamos Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Pasidžiaugęs itin gausiu būriu susirinkusiųjų, klebonas kun. A. Neverauskas pamoksle kalbėjo apie brangiausią valstybės turtą – jos žmones, akcentavo aukos ir kančios prasmę. „Mes nebemokame aukotis. Ne pinigų, bet meilės ir kantrybės mums reikia. O šito mus gali išmokyti tik Jėzus, kabantis ant kryžiaus. Jis viską mato, tad melskime Jį“, – kalbėjo kunigas.

Po šv. Mišių žmonės skubėjo prie pilies. Ten koncertavo Viktorijos Morkūnienės vadovaujami kolektyvai: mišrus choras „Agluona“ ir kamerinis choras „Viktorija“. Švietė saulė, žmonės džiaugėsi geru oru, bendravo. 21 valandą, žmonių miniai kartu su choristais susiruošus giedoti Lietuvos himną, staiga prapliupo vasaros liūtis. Kai kurie slėpėsi po skėčiais ar bėgo į pilies pastogę, bet buvo ir tokių, kurie liko savo vietoje ir kartu su jau permirkusiais choristais baigė giedoti „Tautišką giesmę“. Kun. A. Neverauskas buvo su jais. Lietus liovėsi staiga, kaip ir buvo prasidėjęs. Sušvito saulė, ir visą dangų apjuosė įspūdinga vaivorykštė, o šalia jos – kita, ne tokia ryški. „Dievas palaimino šią dieną ir atsiuntė ženklą iš Dangaus“, – kalbėjo žmonės, ir visai nenorėjo skirstytis. Folkloro ansamblis „Siaudela“ visus jau kvietė į ratelį.

Biržų rajonas
Autorės nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“