Audros laužė –
nepalūžom

Nelietuviai Lietuvai

Kantorius

Senosios kantorinės mokyklos giedotojas Šmuelis Jatomas

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Šmuelis Jatomas – Vilniaus choralinės sinagogos maldų vadovas, Toros skaitovas, vienintelis Lietuvos kantorius Nuotrauka iš „Beigelių krautuvėlės naujienų“

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų (VVGŽ) muziejaus Tolerancijos centro salėje vieną sekmadienį vyko edukacinė kantorinio giedojimo popietė. Tris valandas (be jokių instrumentų ir mikrofonų) skambėjo retos senovinės giesmės, graudulingu balso virpėjimu tarsi rauda, besiskverbianti į klausytojų širdis ir sąžinę, religinė žydų muzika. Jas atliko kuklus, betgi labai stipraus balso, vienintelis Lietuvos kantorius Šmuelis Jatomas (Shmuel Yatom). Jis kartu yra Vilniaus choralinės sinagogos maldų vadovas, Toros skaitovas. Š. Jatomas padainavo ir linksmesnių žydų liaudies dainų, daugiausia hebrajų, kelias idiš kalbomis. Popietės metu sugiedotos ir Šabo, ir pagrindinių švenčių, ir kasdienės giesmės, kelios dainos net aramėjų (!) kalba. Apie kantorinį giedojimą ir jo atlikėją Š. Jatomą pasakojo lektorė Natalja Cheifec.

Kantorinis giedojimas perduodamas iš kartos į kartą. „Kantorinį giedojimą išgirsti šimtąkart geriau nei apie jį pasakoti, – kalbėjo N. Cheifec. – Jo ištakos siekia Jeruzalės šventyklos laikus. Žydams būdinga mylėti Visagalį ir meilę Jam išreikšti giedant ir kai sunku, ir kai vyksta šventės. Visų tų melodijų šaltinis – Jeruzalės šventykla. Yra du būdai išreikšti meilę ir mokytis kantorinio giedojimo: nuo XI amžiaus antrosios pusės jo buvo mokoma specialiose mokyklose (kaip ir muzikos mokyklose, su partitūromis). Viena šiuolaikinių kantorių mokyklų dar senesnė – jos visi vyrai buvę sinagogos kantoriai. Prieš tris tūkstančius metų visos melodijos buvo perimamos iš kartos į kartą žodine malda. Šmuelis priklauso tai mokyklai: šią popietę jis suteikė galimybę išgirsti labai retą rytinę maldą – giesmę iš žodinės (ne tik iš rašytinės) Toros!“

Senelis irgi giedodavęs Vilniuje. Šmuelio senelis, buvęs paskutinis mažo Anopolio miestelio, esančio Ukrainoje, pasienyje su Lenkija, kantorius ir rabinas, per didžiąsias žydų šventes dažnai kviestas giedoti į Vilnių. Per Holokaustą jį nužudė naciai. „Galbūt senelis giedodavo toje pačioje sinagogoje kaip ir aš. Man tai yra gyvoji atmintis, šeimos tradicijų tąsa, kuri įpareigoja. Mano, kaip kantoriaus, veikla – išsaugoti Vilniaus, o ypač Vilniaus Gaono, tradiciją ir ja vadovautis, – teigia Š. Jatomas. – Kas mane laiko Vilniuje? Kai einu jo gatvėmis, jaučiu jį“.

Kantorinių giesmių paskirtis – malda. Paprastai jos giedamos per didžiąsias šventes – Šabą, žydų Naujuosius metus, Teismo dieną (kai sprendžiamas žmogaus likimas). Tačiau tikrasis kantorinis giedojimas yra maldos, nes tikinčio žmogaus gyvenimas yra nuolatinė malda: įsakymų vykdymas, o svarbiausia – Toros studijavimas. Yra daug Dievo įsakymų, kurie nėra limituoti, pagrindiniai – gerbti ir mylėti tėvus, lankyti ligonius, nenuskriausti našlių ir našlaičių, garantija berniukams mokytis Toros.

Buvo atlikta labai reta (raudulinga) senovinė melodija – kreipimasis į Visagalį, kad visada tikėsime, pasitikėsime Juo, niekada to nesigailėsime: N. Cheifec vertė Š. Jatomo giesmių (ir jų paaiškinimų) žodžius ir aiškino žydų religinius terminus.

Kas yra kantorius? Kantorius – žmogus, kuris gieda per Naujuosius metus ir Teismo dieną. Per Naujuosius metus jis sinagogoje gieda dvi paras ir dvylika minučių. Vyrauja tradicija kviestis kantorius iš kitų miestų (sinagogos jais keičiasi: taip buvo kviečiamas į Vilnių ir Šmuelio senelis). Tradicinių kantorių atstovai nesinaudoja nei instrumentais, nei mikrofonais (kaip tą popietę Šmuelis). Vargonai, smuikas, timpanai, būgnas – būta jų sinagogoje, tačiau kol nebus atstatyta Trečioji šventykla, jais naudotis negalima.

Išimtys dėl instrumentų. Tiesa, ne sinagogoje, per vestuves, šiais instrumentais grojama. Atlikta ir tradicinė žydų vestuvinė daina – naujos šeimos palaiminimas, kai jaunuolis stovi po baldakimu (ir mes laimime Jeruzalę: visada vestuvininkams pranešama, kad vestuvės vyks tada ir tada Jeruzalėje, bet jei vis dar Mesijas neatvyks, tai tada ir tada, ten ir ten... (niekada nepamirštama, kad visi atsidursime Jeruzalėje). Ir visi linki laimės jaunajai porai.

Levitai – žydų tautos ištakos. Kantoriumi gali būti bet kuris žydas iš levių, levitų šeimos. Jokūbas turėjęs dvylika sūnų (žydų tautos pradžia), kurie giedodavę ant visų penkiolikos šventyklos laiptelių. Vienas sūnų buvo vardu Levi. Jų (Levi, Levitan, Levicki) šeimos atstovai – iš senųjų šventyklos judėjų, kuriems būdingas stiprus tikėjimas, fanatiška meilė Visagaliui (be jokių „bet“). Levitų nebuvo daug. Jie niekada nebuvo vergai. Egipte visi žydai Faraono buvę paversti vergais, išskyrus levitus, kurie buvo atleisti nuo darbo, nes labai tikėjo. Jie buvo mokytojai: mokė Toros žydų vaikus, karštai meldėsi, giedojo. „Galbūt jų dėka esame žydai“, – kalbėjo Natalija.

Italų opera – iš esmės yra kantorinis giedojimas. N. Cheifec teigia, kad kai italai okupavo Jeruzalę ir žydai buvo ištremti, kantorinis giedojimas transformavosi į italų operą (jie pasinaudojo ne tik kantorine tradicija, bet ir daug kuo).

Eilėraštis, kuriam 700 metų. Pijut – hebrajų kalba reiškia eilėraštį (tarptautinio žodžio „poetas“ kilmė). Šmuelis kišenėje visada turįs prieš 700 metų Ispanijoje gyvenusio vieno žydų poeto eilėraštį (jį tada pagiedojęs). Eilėraštis apie svajonę pasiekti Izraelio žemę ir pamatyti Jeruzalę (parašytas tuo metu, kai baigėsi Mauritanijos valdžia, prasidėjo inkvizicija): poetas mažu mediniu laiveliu ją galiausiai pasiekė, beveik iki Jeruzalės vartų nuėjo, bet vienas raitas arabas jį žiauriai nužudė (visgi spėjo pamatyti Jeruzalę iš viršaus, nuo kalnelio).

Talmudas parašytas aramėjų, Tora – hebrajų kalba. Viena jaudinanti Šabo giesmė buvo atlikta senovine aramėjų kalba (buvusia žydų buitine šnekamąja kalba: tik meldžiamasi ir skaitoma Tora buvo hebrajų kalba).

Talas. Prieš giesmių popietę Vilniaus kantorius pečius (vienu metu – ir galvą su kipa, dar vadinama jarmulka, šlike) apgaubė baltu audeklu – talu. Viena paskutinių popietės giesmių, atlikta idiš kalba, buvo apie baltą gražų talą, apie tai, kad tik vedęs vyras gali 100 proc. vykdyti Dievo įsakymus. Natalija paaiškino: didysis talas (išorinė pusė) ir apatinis talas (vidinė pusė) primena 613 Dievo įsakymų: kiekviena raidė hebrajų kalboje turi skaitmeninę reikšmę. Keturi jos kampai simbolizuoja keturias pasaulio upes, aštuoni siūlai ir penki mazgeliai – penkias Toros dalis. Cicit reiškia 600 + 8 siūlai + 5 mazgeliai = 613 Dievo įsakymų, kuriais žydai turi vadovautis savo gyvenime.

Daina iš tėvo gimtinės Šmueliui labai brangi. Š. Jatomo tėvas mirė anksti, bet spėjo jam perduoti dainą ir tikėjimą. Graudi daina apie tai, kad, nepaisant nuodėmių, tikimės (laukiame) Jo gailestingumo. Dainos žodžiai apie žmogų, kuris sėdi kalėjime, žiūri pro mažą langelį, galvoja apie laisvę (mato krintantį sniegą ir jam laisvės pavydi).

Žodžiai, kurie įeina į bendrą maldą ir yra visose maldaknygėse. Paskutinė edukacinės popietės daina – malda – paskutiniai vieno žydų teisuolio žodžiai prieš mirtį (atiduoti gyvybę už Torą) – tradiciškai atliekama švenčiant žydų Naujuosius metus.

© 2017 „XXI amžius“