Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Žaizdos

Paroda apie gyvenimą

Knygų serijos sudarytojas Romualdas Baltutis, vyr. muziejininkė Alma Būdvytienė ir dailininkė iliustratorė Aldona Traškinienė prie parodos eksponatų

„Mane Dievas užmiršo, maldų neišklauso... Už ką kenčiu – nepavogiau, neužmušiau... Už ką vargai – alkis, šaltis, kaulų gėla, panieka, stumdymas, nepatogumai, užmiršimas... Praradome brangenybių brangenybę – laisvę. Prašome išmelsti ją mums ir mus išmokyti ją branginti, mylėti ir ginti... Pažvelk, o Motina, į mūsų vargo ir ilgesio sutrintas širdis, į mūsų nuo šalčio ir alkio pamėlusias lūpas. Grąžinki mus į šalį, kurią mums pats dangus dovanojo, į kryžių ir bažnyčių žemę, į kraštą, kurį Tu nuo amžių pamėgai...“ (Adelė Dirsytė, „Marija, gelbėk mus“, 1953 02 16).

Tikėjimo ir vilties kupini žodžiai sudėti maldaknygėje, kuri per geležinę uždangą pateko į platų pasaulį. Žodis liko vienintelis turtas, kurio nepajėgė išplėšti čekistų teroras, badas, ledinės Sibiro naktys... Didžioji mūsų tautos dalis, 1941 m. birželio 14 d. prasidėjus mūsų tautos genocidui, atsidūrusi Sibiro platybėse, galvojo lygiai taip pat kaip Dievo tarnaitė A. Dirsytė.

Valstybinės tapatybės simbolis – Vytis

„Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja“ (Apr 19, 11).

Vyčio paminklo Vilniuje, Lukiškių aikštėje, maketas Jono BUROKO nuotrauka

Gerbiami Lietuvos Vyskupai, Broliai Kunigai, mūsų Tėvynės geros valios žmonės,   

šias Apreiškimo Apaštalui Jonui eilutes nuoširdus katalikas ir karštas Lietuvos patriotas Oskaras Milašius (1877–1939), kaip manoma, turėjęs mistinių dovanų, sunkiais mūsų Tėvynei laikais aiškino kaip viltingą ženklą, kad Apokalipsės minimas Šviesos raitelis, Dievo Sūnus, istorijos lėmimu yra vaizduojamas lietuvių tautinės  ir valstybinės tapatybės simbolyje – Vyčio herbe. O. Milašiui tai reiškė patvirtinimą, kad, nepaisant didelių sukrėtimų ir netekčių, Apvaizdos globa neapleis Lietuvos.

Galime poeto įžvalgą priimti kaip nuorodą tautos gyvenimo dvasinei krypčiai, galime laikyti tiktai gražia meninės vaizduotės išraiška. Visais atvejais turėtume džiaugtis, kad mūsų tautos emblema yra pasirinktas ne koks nors grėsmingas žvėris, ne plėšrus viengalvis ar dvigalvis paukštis, kaip daugelio pasaulio valstybių herbuose, o žmogus, valdantis žirgą, taip ženklinant ir civilizacinį, kultūrinį turinį – žmonijos ir kūrinijos, gamtos vienovę. Požiūrį, tokį artimą mūsų tautinei jausenai ir mentalitetui. Žmogus – vyras, pasirengęs ginti savo mylimuosius, savo namus ir dėl jų aukotis. Vyčio herbas yra ir vienas labai senų europinių valstybinių simbolių.

Žaizdos

Knyga apie tremtinių šeimą

Bronius VERTELKA

Pasakoja knygos autorius Rimantas Kuprys

Ekrane – kaimo vaizdas, į jį įpinta I. Dirgėlaitės ir A. Giniočio atliekama daina „Jei ne auksinės vasaros“ ir klausimas: Sibiro kančios varganų valstiečių sūnui ir našlaitei – už ką? Taip prasidėjo Rimanto Kuprio knygos „Saugoti amžiams: vienos šeimos tremties istorija“ pristatymas, vykęs balandžio 12-ąją Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje.

Visada malonu paimti knygą, jei negali nuo jos atsitraukti tol, kol neperskaitai. Tokia yra R. Kuprio „Saugoti amžiams: vienos šeimos tremties istorija“.

Knygos autorius R. Kuprys sakė: „Knyga – kaip paminklas motinai, išėjusiai į Amžinybę prieš 20 metų, ir prieš 25 metus šį pasaulį palikusiam tėvui, palaidotiems kapinėse prie Ramygalos gatvės.

Likimai

Juozo Ukso būrio partizanai

Prie Genocido aukų muziejaus sienos – užrašas: Juozas Uksas-Gegužis 1917–1945.

Gedimino prospekte Vilniuje praeivio dėmesį patraukia namas, pažymėtas 40-uoju numeriu. Tai – buvusi sovietinės okupacijos represinių NKVD – NKGB – MGB organų būstinė su saugumo vidaus kalėjimu. Čia buvo rengiami Lietuvos gyventojų persekiojimo ir naikinimo planai, kankinami, tardomi, teisiami ir žudomi Lietuvos patriotai. Dabar čia įrengtas Genocido aukų muziejus. Viso pastato sienos išmargintos pavardėmis ir datomis. Tarp kitų už Lietuvos laisvę žuvusiųjų žmonių pavardžių, iškaltų ant pastato sienos, randame ir užrašą „Juozas Uksas-Gegužis 1917–1945“.

Kas buvo Juozas Uksas?

1945 metų Mažeikių NKVD suvestinėje minima: „Liepos 6 d., netoli Tirkšlių miestelio, Tirkšlių miške, karinės-čekistinės operacijos metu nukauti 8 Juozo Ukso būrio partizanai“.

Žaizdos

Pagerbtas Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanų atminimas

KRIKŠTONYS-GINČIONYS. Birželio 18 dieną Lazdijų krašto politiniai kaliniai ir tremtiniai, šauliai, žuvusių partizanų artimieji, Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis, tarybos nariai, Seirijų bei Noragėlių seniūnijų gyventojai dalyvavo renginyje, skirtame Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanams pagerbti. Renginys prasidėjo šv. Mišiomis už žuvusius partizanus Krikštonių Kristaus Karaliaus bažnyčioje. Paskui visi vyko prie Noragėlių seniūnijoje Ginčionų kaime esančio paminklo, skirto Ginčionių kaimo vyrams, žuvusiems už Lietuvos laisvę, atminti. Paminklą pašventino Krikštonių Kristaus Karaliaus parapijos klebonas kun. Sigitas Bitkauskas.