2017 m. rugpjūčio 25 d.
Nr. 32 (2249)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Audros laužė –
nepalūžom


XXI Amžius


Žmogaus dvasia – neįveikiama

1987 metų mitingas: LAISVĖS LINK

Dešinėje, su juodu kaspinu –
Elena Terleckienė. Centre
pagyvenęs vyriškis –
vienuolis Bronislovas Poškus

Iš kairės – nenustatyta moteris,
s. Nijolė Sadūnaitė, Vytautas
Bogušis, truputį dešiniau,
tolumoje, – Bronislovas Poškus,
okupacijos metais persekiotas,
tapęs vienuoliu

Kairėje – Arūnas Degutis,
centre – Robertas Grigas,
dešinėje – Antanas Terleckas

Kairėje – Vladas Šiuparis, mitinge
trumpai kalbėjęs, dešiniau –
nenustatytas vyriškis, už jo peties
matosi Julija Ambrasienė (šviesiais
plaukais). Centre – Bronė Valaitytė,
nepriklausomybės laikais patyrusi
daug neteisybės nesėkmingai
bandant susigrąžinti tėviškę.
Dešinėje – Julius Sasnauskas

1987 metų mitingo dalyviai

Minime pirmąjį okupuotoje Lietuvoje viešą protesto mitingą, įvykusį prieš 30 metų, – 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, organizuotą pogrindžio sąlygomis veikusios Lietuvos Laisvės Lygos. Ką toks mitingas reiškė ir kokiomis sąlygomis bei aplinkybėmis buvo organizuojamas? Šios politinio protesto akcijos reikšmė ta, kad buvo viešai įvertintos ir pasmerktos Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. pakto slaptųjų protokolų pasekmės Lietuvos valstybei, pareikalauta išvesti okupacinę armiją ir atkurti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę. Tai buvo aiškus ir neabejotinas lietuvių politinės valios pareiškimas ir reikalavimas suteikti tautai laisvę ir galimybę atkurti nepriklausomą valstybę.

Idėja paminėti tragiškąją Lietuvos istorijos datą, daugelio tų įvykių dalyvių ir liudininkų nuomone, priklausė Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui ir vadovui Antanui Terleckui. Dar prieš aštuonerius metus, 1979 m. rugpjūčio 23 d., jis kartu su Juliumi Sasnausku parengė, suredagavo, surinko parašus ir Lietuvoje bei užsienyje išplatino vadinamąjį 45 pabaltijiečių memorandumą, adresuotą Sovietų Sąjungos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Vokietijos Demokratinės Respublikos vyriausybėms, Atlanto chartiją pasirašiusių šalių vyriausybėms ir Jungtinių Tautų Organizacijos generaliniam sekretoriui. Tai skatino Rusijos disidentus pritarti šiam vienam svarbiausių naujausios Lietuvos istorijos dokumentų. Latvijos rezistentų parašus po Memorandumu surinko šiaulietė LLL narė Jadvyga Petkevičienė, o Estijos rezistentų – Martas Niklus. Už Memorandumo parengimą ir paskelbimą A. Terleckas bei J. Sasnauskas buvo areštuoti, nuteisti ir įkalinti ilgiems nelaisvės ir tremties metams. Atkreiptinas dėmesys, kad Memorandumo signatarai kreipėsi į pasaulį ir Lietuvą atvirai savo tikrais vardais ir pavardėmis. Memorandumą pasirašė ir žymus žmogaus teisių gynėjas A. Sacharovas ir pareiškė, kad šių tautų atžvilgiu buvo padarytas nusikaltimas ir jos turi turėti galimybę laisvai pasirinkti savo tolesnės raidos kelią.

1987 m. rugpjūčio 23 d. demonstracija-mitingas Vilniuje buvo logiškas 45 pabaltijiečių memorandumo iniciatorių laisvės kovos tęsinys. 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingą Vilniuje organizavo ir gyventojus prie Adomo Mickevičius paminklo pakvietė susirinkti tuo metu drąsiausi laisvėje gyvenę lietuviai, aktyvūs kovotojai prieš sovietinę vergiją, LLL nariai – ką tik iš tremties sugrįžęs Antanas Terleckas, su jais ryšį palaikęs Petras Cidzikas ir katalikiškojo pogrindžio atstovė Nijolė Sadūnaitė. Verta plačiau prisiminti visas mitingo-demonstracijos organizavimo aplinkybes, nes mus jau skiria 30 metų nuo šio svarbaus kovos už laisvę įvykio. 1987 m. liepos 4 d. Vytauto Bogušio tėvų sode netoli Vilniaus įvyko Lietuvos laisvės lygos narių susitikimas, kuriame dalyvavo Vytautas ir Virginija Bogušiai, Jonas Pratusevičius, Eleonora Sasnauskaitė, Julius Sasnauskas, Elena ir Antanas Terleckai bei Jonas Volungevičius (Lietuvoje irgi pamirštas patriotas). Nuspręsta rugpjūčio 23 d. Vilniuje surengti demonstraciją Molotovo–Ribentropo pakto metinėms paminėti – šią idėją kaip tik pasiūlė J. Volungevičius. Pradžioje svarstyta galimybė demonstraciją surengti skverelyje prie paminklo Žemaitei, tačiau šios minties atsisakyta, nes dėl šiam skverui būdingos uždaros erdvės žmonės galėjo neišdrįsti gausiau susirinkti. J. Sasnauskas pasiūlė demonstraciją surengti netoli Šv. Onos bažnyčios esančiame skverelyje, kuriame pastatytas paminklas Adomui Mickevičiui. Nuspręsta, kad į demonstraciją, pasinaudojus užsienio radijo stočių lietuviškųjų laidų pagalba, pakvies žmonės, kurių pavardės yra gerai žinomos Lietuvos ir užsienio lietuviams. Tą pačią dieną po kreipimusi sutiko pasirašyti V. Bogušis ir A. Terleckas. Kitą dieną be jokių dvejonių šiai idėjai pritarė P. Cidzikas, o vėliau nusprendus į mitingo (tada vadinto demonstracija) organizatorių būrelį pakviesti katalikiškojo pogrindžio atstovę N. Sadūnaitę, ši liepos 26 d. irgi be jokių dvejonių pritarė prieš tris savaites kilusiai idėjai. Kreipimąsi mintinai išmokti (vežti užrašytą tekstą buvo rizikinga, nes, jam patekus į KGB rankas, akcija galėjo būti sužlugdyta) pasiūlyta tuomet Lietuvoje viešėjusiai JAV studentei Mildai Palubinskaitei. Kreipimosi tekstą ji pasiuntė „Vatikano radijo“ stočiai. Apie ruošiamą demonstraciją rugpjūčio 7 d. pranešė „Vatikano radijo“ stotis, tačiau nepaminėjo kreipimosi autorių pavardžių. Tačiau KGB buvo reikalingos būtent pavardės – daryti spaudimui kreipimosi autoriams, pamėginti priversti juos atsisakyti savo sumanymo. Nustatyti demonstracijos-mitingo rengėjus KGB padėjo Algis Klimaitis, žinomas slapyvardžiu „Kliugeris“. Šis iš Paryžiaus rugpjūčio 11 d. paskambino į Vilnių N. Sadūnaitei, kuri nieko blogo neįtarusi pasakė organizatorių pavardes. Tą patį vakarą demonstracijos rengėjų pavardės buvo paskelbtos per užsienio radijo stotis.

Nepaisant to, kad prieš A. Terlecką, kaip svarbiausią mitingo organizatorių, pasipylė KGB ir sovietinių žurnalistų provokacijos, nepaisant milicininkų patrulių ir KGB darbuotojų trukdymų, jų filmavimo, fotografavimo, tą dieną surengtų įvairiausių sportinių, kultūrinių, prekybinių ir kitokių masinio pasilinksminimo renginių, žmonės rinkosi į Šv. Mikalojaus bažnyčią ir atskirai prie paminklo. Šv. Mikalojaus bažnyčios kunigas Stanislovas Valiukėnas buvo pasisiūlęs per pamokslą pakviesti bažnyčioje susirinkusius žmones po šv. Mišių žygiuoti prie A. Mickevičiaus paminklo. Tačiau dėl didelio susijaudinimo kunigą ištiko infarktas ir jis čia pat prie altoriaus mirė. Tuoj po šv. Mišių apie 80 žmonių, vadovaujamų demonstracijos organizatorių, patraukė prie A. Mickevičiaus paminklo. Visi nešė gėles, o atlapuose buvo prisisegę juodus kaspinus. Prie paminklo ir gatvėse būriavosi žmonės. Šv. Onos bažnyčia buvo pilna žmonių. Jie irgi prisijungė prie demonstrantų. Nors Lietuvos laisvės lygos vadovas nuogąstavo, kad į pirmąją okupuotoje Lietuvoje politinę demonstraciją susirinks nedaug žmonių. Dauguma protesto mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo dalyvių buvo dori Lietuvos katalikai. Iš viso per tris valandas pro paminklą „praėjo“ apie 3 000 žmonių. Visas prieigas prie paminklo saugojo KGB ir milicija. Šalimais stovėjo autobusas „Latvija“ su užrašu „Lietuvos televizija ir radijas“. Prie paminklo vaikštinėjo LSSR KGB 5-osios tarnybos čekistai majorai Bimbiris, Virbickas, kagėbistai Vyšniauskas, Loginovas, Kovaliovas, Razumas, Česnavičius, Romanovas.

Įžanginę kalbą pasakyti buvo pasiruošęs P. Cidzikas, tačiau jam delsiant pradėti kalbėti (jis laukė lygiai 12 valandos), mitingą šiek tiek anksčiau numatyto laiko pradėjo N. Sadūnaitė, pareikšdama, kad „žmonės čia susirinko pagerbti dviejų tironų – Stalino ir Hitlerio – aukų, tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų, kurie buvo nužudyti, nukankinti kalėjimuose ir konclageriuose, ištremti, mirė nuo bado ir ligų“. Jų atminimui susirinkusieji sukalbėjo maldą už mirusiuosius. N. Sadūnaitė kalbėjo: „Mus kaltina, kad mes susirinkome kurstomi Vakarų. Netiesa! Mes susirinkome dėl dviejų banditų – Stalino ir Hitlerio – kaltės. Jie dar prieš 48 metus pasidalijo tarpusavyje nepriklausomas Baltijos valstybes. Visi žino gėdingą Molotovo–Ribentropo paktą. Viena Tarybų Sąjunga iki šios dienos slepia šio pakto slaptuosius protokolus. Mes reikalaujame, kad Tarybų Sąjunga paskelbtų šį paktą, šį melo, prievartos ir teroro dokumentą, kuriuo Baltijos valstybių tautos prievarta buvo įtrauktos į tarybinės raudonosios imperijos sudėtį. Mes protestuojame prieš dviejų tironų gėdingą sutartį ir reikalaujame grąžinti nepriklausomybę trims laisvoms Pabaltijo tautoms“. Kalbą nutraukė plojimai, žmonės pradėjo skanduoti: „Laisvės! Laisvės! Laisvės!“ Susirinkusieji užgiedojo tautinį Lietuvos himną. Daugelis žmonių verkė. N. Sadūnaitė padėkojo JAV senatoriams, lietuviams emigrantams ir Vakarų masinės informacijos priemonėms už solidarumą. Jos nuomone, gera reklama šiam mitingui buvo ir tarybinės spaudos išpuoliai prieš jį. Minioje girdėjosi šūksniai: „Mes laimėsim! Tegyvuoja laisva Lietuva! Tegyvuoja laisvė!“ Jaunimas apmėtė N. Sadūnaitę gėlėmis, glėbesčiavo, bučiavo. Mitinge pasisakė keliolika žmonių. Ant postamento užlipęs jaunuolis, prisistatęs esąs Robertas Grigas, pareiškė, kad už prisijungimą prie TSRS 1940 metais nebalsavo nei mūsų seneliai, nei tėvai. Už nelaisvę balsavo rusiški tankai ir prekiniai vagonai, kuriuose į Sibirą buvo išsiųsti šimtai tūkstančių niekuo dėtų lietuvių. Vytautas Jančiauskas, Vilniaus akademinio dramos teatro dailininkas-dekoratorius kalbėjo: „Visi Lietuvos pavergėjai šaukdavo, kad atėję mūsų išvaduoti. „Vadavo“ mus kryžiuočiai, rusų caras, Vokietijos kaizeris, Stalinas, Hitleris ir vėl Stalinas. Jeigu dar vienas toks „išvadavimas“, teliks tik geografinė Lietuvos sąvoka. (...) Nusimeskime baimės skraistę, tiek metų slėgusią mūsų dvasią. Pasijuskime pilnaverčiais žmonėmis! Mes gyvename savo Tėvynėje, savo žemėje, todėl mums nėra ko bijoti. (...) Negaliu nekalbėti apie Afganistaną. Gėda rusų imperialistams, apsikaišiusiems balandžio plunksnomis, kruvinu kalaviju plečiantiems imperijos sienas“.

Paminklo papėdėje vyko diskusijos ir pašnekesiai su užsienio korespondentais, buvo deklamuojamos eilės, sakomos kalbos. Kalbėjo keletas žmonių, grįžusių iš Sibiro lagerių ir tremties. Demonstracijos, trukusios iki 16 val., dalyvių neišgąsdino nei gausūs milicijos būriai, pasislėpę didesnių namų įėjimuose, centrinėse gatvėse, daugelis perrengti civiline apranga, nei KGB darbuotojai, fotografavę, filmavę, įrašinėję kalbas, nei Vilniaus kariniame įguloje paskelbta karinė parengtis.

Nors demonstracijos metu tiek KGB, tiek milicija elgėsi korektiškai (sąlyginai), oratoriams nebuvo trukdoma reikšti savo politines pažiūras, giedoti tautinį Lietuvos himną, o užsienio korespondentams buvo leista stebėti šią taikią lietuvių demonstraciją, netrukus pasireiškė ir represijos. Pirmiausia pasirodė melagingi pranešimai apie mitingą. Jau rugpjūčio 23 d. vakare Lietuvos televizija pranešė, kad mitinge dalyvavo apie 30 žmonių., o Sovietų Sąjungos centrinės televizijos informacinė laida „Vremia“ informavo, kad mitinge dalyvavo maždaug 250–300 žmonių. Tos dienos vakare elektrinį traukinį Vilnius–Kaunas prie Vievio sustabdė milicija ir KGB pareigūnai sulaikė anglų kalbos specialistę Jūratę Kazlauskaitę – mat mitingo metu ji išvertė užsienio korespondentams kelių oratorių kalbas. KGB pareigūnai privertė ją parašyti „pasiaiškinimą“, pagrasindami niekam nepasakoti apie pokalbį su KGB. O kitą dieną, rugpjūčio 24-ąją, respublikinėje ir sąjunginėje spaudoje prasidėjo pasisakiusiųjų mitinge pjudymas, koneveikimas, juodinimas. Ištisas tris savaites respublikinė spauda triuškino „atskalūnus“. Pylėsi užgaukūs posakiai ir epitetai: „erkės ant sveiko visuomenės kūno“, „ekstremistai nacionalistai“, „valkatos“, „parazitai“. Tariamai organizatoriai įsidėjo į kišenes nemažą šūsnį dolerių… Rugpjūčio 24 d. Vilniaus miesto laikraštis „Vakarinės naujienos“ (redaktorius – Algimantas Semaška) išspausdino tris straipsnius pagal Vilniaus „Plastos“ gamykloje surengtą mitingo dalyvių pasmerkimą „frezuotojo“, „brigadininko“ bei laikraščio vardu. Mitingo dalyviai buvo išvadinti nacionalistiškai nusiteikusiais elementais, atskalūnais, juodintojais, ekstremistais, antitarybininkais, provokatoriais, kurstytojais. Mitingas pavadintas „niekingu susirinkimu“, „sambūriu“, „provokacija“, „išpuoliu“, o „mitingo organizatorių šeimininkai – užjūrio CŽV provokatoriai“. LKP CK organas „Tiesa“ (redaktorius – A. Laurinčiukas) rugpjūčio 25 d. konstatavo: „Iš didelio debesio mažas lietus“. Šiame reportažu pavadintame šmeižtiškame Arnoldo Čaikovskio rašinyje „pasakojama“ „apie vieną imperialistams paklusnių asmenų akciją“, o jos dalyviai pavaizduoti kaip iš pat ryto prisigėrę girtuokliai, savo gyvenimą tvarkantys pagal nurodymus iš užsienio. Kitame to paties „Tiesos“ numerio straipsnyje užsipulta „prisidengusi religingumo skraiste“ Nijolė Sadūnaitė, kaip „viena uoliausių užsienio „dirigentų“ valios vykdytoja“. Sovietiniai epitetai parinkti ir kitiems mitingo dalyviams: Mikoliškių bažnyčios vargonininkas Alfonsas Bumbulis – „religinis ekstremistas“, Kiauklių bažnyčios zakristijonas Robertas Grigas – „poetas, sukūręs eilių, kuriose aukštinami nacionalistinio pogrindžio kruvini darbai“. Pasak „Tiesos“, „nė vienas iš jų nėra niekada dirbęs visuomenei naudingo darbo, nieko nenuveikęs nei materialinės gamybos, nei kultūrinio ar dvasinio gyvenimo srityse“, „duoną jie gauna iš užsienio nacionalistinių centrų, finansuojamų CŽV“, tai – „erkės ant sveiko mūsų visuomenės kūno“. Informuota, kad „sueigoje“ aktyviai dalyvavo „buvę nacionalistinių gaujų dalyviai“ Leonas Laurinskas, Jonas Petkevičius, Jonas Pratusevičius. Neatsiliko ir „Komjaunimo tiesa“. Rugpjūčio 25 d. straipsniuose panaudoti tokie žeminantys epitetai: „diversinių centrų instrukcija“, „profesionalus provokatorius“, „užjūriniai ideologiniai diversantai“, „tariamieji patriotai“, „isteriškai reiškiama neapykanta“.

Kompartijos Vilniaus miesto komiteto biuras 1987 m. rugpjūčio 25 d. pasmerkė „priešišką nacionalistinę akciją, kurią surengė ekstremistiniai elementai 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje“. Biuras tai įvertino kaip diversiją, priėmė nutarimą ateityje užkirsti kelią panašiems išpuoliams ir numatė planą, padėsiantį įgyvendinti šias priemones. Rugpjūčio 31 d. Kompartijos Vilniaus miesto komitete įvyko pasitarimas, kuriame dalyvavo miesto vykdomųjų komitetų, komjaunimo komitetų vadovaujantys darbuotojai. Nuo rugpjūčio 27 d. iki rugsėjo 14 d. surengtos mitingo dalyvių pasmerkimo akcijos Vilniaus miesto darbo kolektyvuose, mokymo įstaigose, pedagoginėse konferencijose, profesinėse-technikos mokyklose. Nuo rugsėjo 7 iki 21 d. buvo organizuotos konkrečių mitingo dalyvių pasmerkimo akcijos jų darbo kolektyvuose ir pagal šių asmenų gyvenamąsias vietas. Rugsėjo 16 d. Vilniuje surengti politinės dienos renginiai, pasmerkę „Vakarų ideologines diversijas prieš sovietinio Pabaltijos tautas“.

Rugpjūčio 26 d. „Tiesa“ neatlyžo: LKP CK „organe“ rėkė juodos antraštės „Delnu saulės neuždengsi!“, „Skaitytojai smerkia provokacijos Vilniuje organizatorius – užsienio agentūras ir jų talkininkus“, „Ką man priminė nacionalistų išpuolis?“, „Juodos mintys, juodi raiščiai“, „Ekstremistų norai neišsipildė“, „Duonos neuždirba, o ją valgo“. Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus darbuotojas Augustas Ickevičius konstatavo, kad „religiniai ekstremistai (...) pasirodė klusnūs „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“, „Vatikano radijo“ ir kitų radijo stočių įrankiai“, Vilniaus statybos tresto brigadininkas Stasys Stasiukonis „su dideliu pasipiktinimu sužinojo, kad būrelis dykaduonių rėksnių svaičiojo apie tariamas skriaudas Nemuno krašto liaudžiai“, Alytaus rajono Luksnėnų sodininkystės tarybinio ūkio direktorius Jonas Pangonis pasmerkė „nacionalistinius atskalūnus“ ir „laisvės ieškotojus“ visų ūkio žemdirbių vardu. Rugpjūčio 27 d. „Tiesos“ numeryje daugiausia vietos paskirta Širvintų rajono Kiauklių parapijos klebono kun. Roko Puzono juodinimui. Tokiu būdu jam atkeršyta už rugpjūčio 23 d. Širvintų rajono Čiobiškio bažnyčioje pasakytą pamokslą. Straipsnyje „Kunigo ekstremisto Roko Puzono nacionalizmo ir neapykantos šaknys“ kažkoks Kostas Valeikis tvirtino, kad „sąmoningas antitarybininkas“ R.“Puzonas „prakeiksmais svaidosi“, „šmeižia mūsų gyvenimą“, „lieja purvą“. Tačiau labiausiai kunigui kliūva už tėvą, dalyvavusį rezistencinėje kovoje ir už tai sovietinės valdžios nuteistą. Todėl „Tiesai“ R. Puzonas – „bandito sūnus“. Mitingo organizatorių koneveikimo akciją rugpjūčio 28 d. tęsė „Vakarinės naujienos“ pagiežingų publikacijų serijoje su rubrika „Vilniečiai smerkia“. Mitingo iniciatoriams naudoti stalinizmui būdingi posakiai: „saujelė imperialistams paklusnių asmenų“, „apsišaukę kovotojai“, „šventvagiai“, „ideologinės diversijos rengėjai“, „saujelė iš praeities“. Agresyvaus pasmerkimo poziciją užėmė LSSR dailininkų sąjungos valdybos pirmininkas, LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas prof. Konstantinas Bogdanas. Kitą dieną „Tiesoje“ pereita prie kolektyvinių pasmerkimų, dar vėliau – ir „Vakarinėse naujienose“. Pagal valdžios nurodymus pasmerkimo susirinkimai surengti „Ventos“ mokslinio tyrimo institute, Vilniaus miesto 1-ojoje butų ūkio tarnyboje, „Mokslo“ leidyklos istorinės literatūros redakcijoje. Bet labiausiai buvo apjuodintas ir fiziškai sunaikintas mitinge aštrią kalbą pasakęs Vytautas Jančiauskas: rugsėjo 3 d. „Tiesoje“ buvo išspausdintas KGB darbuotojų parengtas laiškas redakcijai „Gailiuosi padaręs klaidą“ su Vytauto Jančiausko vardu, pavarde, suklastotu parašu, nors tokio pasigailėjimo jis niekada nebuvo prašęs ir rašęs. Po kelių dienų čekistai įkišo jį į savo automašiną ir žiauriai sumušę iki sąmonės netekimo paliko miške. 1988 m. vasario 16 d. išvakarėse V. Jančiauskas vėl buvo KGB suimtas. Keturias dienas čekistai jį išlaikė KGB rūmų rūsyje. Sugrįžęs jis ėmė skųstis širdies skausmais, greitai jį, sulaukusį vos 53 metų, ištiko staigi mirtis. Tame pačiame „Tiesos“ numeryje Šiaulių mokytoja V. Mataitienė pasmerkė Robertą Grigą.

LKP CK ir KGB mobilizavo jiems pavaldžius partinius veikėjus, vadinamus tarybinius kūrybinius darbuotojus, „darbo žmonių atstovus“, žurnalistus ir savo agentus bei įsakė rašyti mitingą ir jo dalyvius smerkiančius bei šmeižiančius straipsnius arba jau po parašytais ir numatytais publikuoti tekstais klusniai pasirašyti. Tuose straipsniuose labai pretenzingai kalbama visų Lietuvos gyventojų vardu. Pavyzdžiui, toks buvo „Atsakymas JAV Kongreso nariams“, kurie buvo kreipęsi į SSRS valdžios organus, prašydami Pabaltijo respublikose užtikrinti žmogaus teises ir laisves, netrukdyti rengti taikias demonstracijas, skirtas paminėti 1939 metų SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutarties pasirašymo metines. „Atsakymas“ išspausdintas rugsėjo 5 d. „Literatūroje ir mene“. „Atsakymą“ pasirašiusieji nepriklausomą Lietuvą apibūdino kaip „fašistinę diktatūrą“, „smurto, savivaliavimo ir beteisiškumo režimą“, o JAV Kongreso narių laišką jie įvertino kaip „akivaizdžiai priešišką lietuvių tautai ir bergždžias pastangas atitraukti žmones nuo kuriamojo darbo, išprovokuoti nacionalistinius išpuolius“. Pretenzingą atsakymą pasirašė rašytojas Eduardas Mieželaitis, „Tiesos“ laikraščio redaktorius Albertas Laurinčiukas, LSSR teisingumo ministras Pranas Kūris, „Komunisto“ žurnalo vyriausiasis redaktorius Antanas Viršulis, LKP Kauno miesto komiteto pirmasis sekretorius Romualdas Rimaitis, Klaipėdos miesto tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, LSSR architektų sąjungos valdybos pirmininkas Anatolijus Rasteika, LSSR dailininkų sąjungos valdybos pirmininkas Konstantinas Bogdanas, Vilniaus statybos tresto valdytojas Adolfas Žukauskas. Sovietiniai žurnalistai tvirtino, neva „atskalūnai“ bandė pateisinti hitlerinės okupacijos laikų kolaborantus, tarp jų ir vyskupą Vincentą Brizgį. TASS’as pareiškė, kad būtent V. Brizgys organizavo mitingą. O iš tiesų vyskupas net nebuvo minimas mitingo kalbose. Savo gražbyliaujančią nuomonę pareiškė ir „Gimtojo krašto“ redaktorius, antivakarietiškų prakeiksmų patirtį turintis tarybinis žurnalistas Algimantas Čekuolis, straipsnyje „Dėl demonstracijos“ rašęs: „Buržuazinių nacionalistų išsišokimas rugpjūčio 23 dieną taip ir buvo visoje Lietuvoje suprastas – išsišokimas, provokacija. (...) Š.m. rugpjūčio 23-ioji netaps nei žymia data, nei kokiu nors posūkio tašku. Tai – tiesiog dar vien gairelė, žyminti, kiek sustiprėjo socializmas mūsų respublikoje, kokias gilias šaknis tautoje jis turi“.

Šie vieši smerkimai ir niekinimai spaudoje, išsamiai, sklandžiai ir profesionaliai išnagrinėti knygoje Lietuvos laisvės lyga: nuo „Laisvės šauklio“ iki nepriklausomybės (sudarytojas ir redaktorius – Gintaras Šidlauskas), Vilnius: Naujoji matrica (2006), buvo tik preliudija į lygiagrečiai ar po to sekusius šlykščius, rafinuotus mitingo organizatorių ar aktyvių jo dalyvių okupacinio režimo kolaborantų vykdytus persekiojimus. Apie tai rašysime kitame numeryje.

Kreipiamės į skaitytojus prašydami atpažinti mums nežinomus čia nufotografuotus mitingo dalyvius.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija