2017 m. rugpjūčio 31 d.
Nr. 33 (2250)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Panevėžio vyskupijoje

Kupiškio dekanate

Šv. Lauryno atlaidai

Grupelė Šv. Lauryno atlaidų
dalyvių prie Lurdo
ir kan. Nikodemo Kasperiūno kapo

Agapė sodyboje prie kolpytstulpio
ir Rūpintojėlio Dievo tarnui
arkivyskupui Mečislovui Reiniui.
Centre – klebonas
kun. Albertas Kasperavičius

Šv. Mišias aukoja
kun. Albertas Kasperavičius

Atlaidų procesija grįžta į bažnyčią.
Kryžių neša Povilas Puronas

Šv. Lauryno atlaidų
Skapiškyje giedorėliai

Prie paminklinės lentos kunigui,
poetui Antanui Strazdui. Iš kairės
Zina Bieleckienė, Danguolė Pačeputienė
ir jos motina Vanda Bugailiškienė

Vilniaus Šv. Mikalojaus pasauliečių
pranciškonų brolijos talka serbentaujant.
Iš dešinės: Jūratė Širkienė, Julius
Širka, Tadas Skinulis, Nerita
Bagzdevičienė, Algimantas Andziulis,
Dalius Skinulis, Edvardas
Macijauskas ir Zita Macijauskienė

SKAPIŠKIS. Rugpjūčio 13 dieną Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijoje švęsti Šv. Lauryno atlaidai. Maldininkus pasitiko seniūnijos pastangomis (seniūną pavaduoja Regina Beleckienė) ir naujojo klebono kun. Alberto Kasperavičiaus rūpesčiu gražiai sutvarkytas šventorius, gyvomis gėlėmis bei vainikais išpuošta bažnyčia. Seniai Skapiškio bažnyčia nematė tokios maldininkų gausos: tai puikiausiai paliudijo po šv. Mišių vykusi procesija: dar ne visi buvo išėję iš bažnyčios, kai į ją jau reikėjo grįžti.

Šv. Mišias aukojo ir pamokslą pasakė klebonas kun. A. Kasperavičius. Jis visai neseniai paskirtas Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos klebonu ir aptarnaus Panemunio Švč. Trejybės bei Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijas. Gaila, kad 2019 metais 200 metų jubiliejų minėsianti vienuolių dominikonų Skapiškyje pastatyta Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia neturi nuolatinio kunigo, bet parapijiečiai džiaugdamiesi naujo klebono kun. A. Kasperavičiaus dėmesingumu, nuoširdumu ir paprastumu, tikisi, kad Skapiškis klebonui taps svarbus. Šv. Mišiose giedojo iš Pandėlio atvykę choristai, vadovaujami vargonininkės Astos Davolienės, įsijungė ir keli skapiškėnai – tikimasi, kad ateityje jų skaičius augs. Pamoksle kun. A. Kasperavičius kalbėjo apie išvakarėse praūžusią gamtos stichiją, gražiai susiedamas su skaitiniuose (pirmąjį skaitinį perskaitė s. Dalia Liutkevičiūtė PAMI, antrąjį – s. Elija Rudinskaitė CSC) paminėta audra. Pamokslininkas kalbėjo apie diakono Lauryno uolumą, jo rūpestį, dėmesį ir pagalbą vargšams. Pabaigoje klebonas nuoširdžiai dėkojo seniūnijai ir visiems talkininkams, padėjusiems tvarkyti šventorių, puošusiems bažnyčią. Dėkojo Elenutei Stuokienei už išaugintus ir atlaidams padovanotus kardelius (jais išpuošta visa šventovė), dėkojo ir „jungtiniam“ Pandėlio ir Skapiškio chorui.

Be gausaus parapijiečių būrio, jų giminaičių, atvykusių iš įvairių Lietuvos kampelių (juos kasmet sukviečia Šv. Lauryno atlaidai, tik ne visi, atvykę į atlaidus, yra atėję į bažnyčią) dalyvavo ir svečiai vienuoliai. Iš Vilniaus autobusiuku atvyko pranciškonai tretininkai – Vilniaus Šv. Mikalojaus brolijos atstovai; iš Panevėžio – seserys vienuolės: Marijos tarnaitės (PAMI) – oficialus pavadinimas Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacija (popiežiaus teisių) ir Kotrynietės (CSC) – oficialus pavadinimas Šv. Mergelės ir kankinės Kotrynos seserų kongregacija (popiežiaus teisių). Pranciškonai tretininkai į Skapiškį atvyko pirmą kartą, o seserims vienuolėms Skapiškis yra svarbus – iš čia kilusi s. Dalia Liutkevičiūtė PAMI atvyko kartu su s. Maryte Giedraityte PAMI. Iš Skapiškio kilusi sesuo kotrynietė Lionė (Alma Simėnaitė) dėl ligos negalėjo atvykti, tačiau atvyko kitos šios kongregacijos seserys: netoli Skapiškio gyvenusi s. Teresėlė (Ona Ašmegaitė) CSC, iš Kupiškio kilusi s. Vanda Žemeliauskaitė CSC, o kartu su jomis atvyko ir s. Elija Rudinskaitė CSC.

Bažnyčia mini tris šventuosius Laurynus. Vienas jų minimas liepos 21-ąją, kitas rugpjūčio 10-ąją ir trečias – rugsėjo 5-ąją.

Liepos 21-ąją minime kunigą šv. Lauryną Brindizietį (1559–1619). Tai – Julijus Cezaris de Russo, 1575 metais įstojęs į kapucinų ordiną, o jo naujas vienuolinis vardas – Laurynas. 1582 metais buvo įšventintas kunigu, o 1602 metais išrinktas kapucinų ordino generolu. Šv. Laurynas tapo keliaujančiu pamokslininku. Šv. Laurynas Brindizietis pripažintas Bažnyčios mokytoju.

Rugpjūčio 10 dieną minime šv. Lauryną diakoną. Šiemet sukanka 1759 metai nuo jo kankiniškos mirties.

Rugsėjo 5 dieną minime Lauryną Justinijanį (1381–1455). Tai – vyskupas, kilmingas patricijus, gimęs Venecijoje. Jo matytas pranašingas sapnas „Aš esu Dievo Išmintis“, paskatino 1397 metais įstoti į reguliariųjų kanauninkų abatiją (Šv. Jurgio saloje). Šv. Laurynas gyveno asketiškai, uoliai tarnavo žmonėms, pelnė „vargšų tėvo“ vardą, buvo apdovanotas Šv. Dvasios dovanomis: skaitė žmonių mintis, pranašavo, darė stebuklus.

Skapiškyje Šv. Lauryno diakono atlaidai švenčiami rugpjūčio 10-ąją. Jie nukeliami į artimiausią sekmadienį, tad šiemet švęsti rugpjūčio 13-ąją. Manoma, kad šv. Laurynas (225–258 08 10) kilęs iš Ispanijos (Huesca), ten ir augo. Vėliau su šeima atvyko į Romą, tapo vienu iš septynių diakonų, kuriuos sostinei paskyrė popiežius šventasis Sikstas II. Popiežius Laurynui patikėjo tvarkyti Bažnyčios turtą ir globoti Romos vargšus. 257 metais imperatorius Valerianas išleido visuotinį ediktą (įsakymą) Romos piliečiams be išimties aukoti dievams. Tai – paklusnumo ir pritarimo imperijai ir jos dievams ženklas. Krikščionims toks reikalavimas buvo grįžimas į pagonybę ir jie kategoriškai atsisakė paklusti. Prasidėjo krikščionių persekiojimas. Imperatoriaus Valeriano persekiojimų laikais, 258 metais, buvo suimtas ir nukankintas popiežius šv. Sikstas, o po keturių dienų – Laurynas. Šv. Sikstas prieš mirtį buvo spėjęs išpranašauti šv. Laurynui, kad po 3 dienų mirsiąs ir jis. Šios žinios paliudytos dokumentais, vėliau – šv. Ambraziejaus, poeto Prudencijaus ir kitų. Taip susiformavo šv. Lauryno kultas, jo tarnystės saugant Bažnyčios turtus ir kankinystės istorija. Popiežių į egzekucijos vietą lydėjo diakonas Laurynas, kuris kalbėjo: „Kaip Tu mirsi, niekieno nepalydėtas?“ Šv. Sikstas atsakė: „Ne aš vienas savo kelyje ir tu po trijų dienų mane paseksi“. Laurynas apsidžiaugė, tačiau globodamas Bažnyčios pinigus, brangius altorių indus, žinojo, kad valdžia viską konfiskuos. Tada visą Bažnyčios turtą šventasis Laurynas suskubo parduoti, o pinigus išdalijo vargšams ir nesuimtiems kunigams. Šie veiksmai atkreipė Romos miesto valdininkų dėmesį, o prefektas įsakė suimti Lauryną. Įkalinimo metu šv. Lauryno parodyta kantrybė sukrėtė kalėjimo sargą Ipolitą taip, kad jis tapo krikščioniu, o vėliau buvo nukankintas. Prefektas Laurynui įsakė visas brangenybes ir auksą atiduoti imperatoriaus kariuomenei. Laurynas atsakė: „Bažnyčia tikrai yra turtinga, bet jos turtai neprilygsta imperatoriaus turtams. Aš galiu jums parodyti pačią didžiausią dalį Bažnyčios turtų, duokit tik man šiek tiek laiko, ir aš tai padarysiu“. Prefektas davė Laurynui tris dienas. Jis perėjo per miestą ir surinko tuos, kurie naudojosi Bažnyčios parama. Paskirtu laiku prieš prefekto rūmus jis išrikiavo atėjusius eilėmis: aklus, raišus, raupsuotus, našlaičius, našles, senelius, apleistus. Tada pakvietė valdininkus, kurie susirinkę dairėsi turtų ir stebėjosi atėjusiais vargšais. Į tai Laurynas atsakęs: „Nenusisukite nuo šių vargšų, nes jie ir yra Bažnyčios turtai“. Romos prefektą tai išvedė iš kantrybės ir jis liepė Lauryną nukankinti. Įsiutę pagonys įsakė tol kankinti, kol jis prisipažins, kur viską paslėpė.

Įdomu tai, kad pagoniškoje Lietuvoje rugpjūčio 10-ąją buvo garbinamas Perkūnas – po šios dienos perkūnas nebesitrankydavo. Šią dieną senoliai neveždavo šieno, nes manyta, kad taip gali jį suerzinti. Jei šią dieną nelyja, rudenį bus daug gaisrų. Šv. Laurynas dėl savo neįprastos mirties skelbiamas šventuoju virėjų globėju. Kadangi buvo kankinamas ant žarijų, globoja tuos, kurie rizikuoja nudegti: gaisrininkus, angliadegius, kepėjus, virėjus, stiklo pūtėjus ir drabužių lygintojus, kurie anksčiau lygindavo lygintuvais, pripildytais žarijų. Sicilijoje ant nudegimų pridedamas jo paveikslėlis. Jo meldžiama apsaugoti nuo nudegimų ir strėnų gėlos, nes ji panaši į deginimą, taip pat nuo skaistyklos ugnies. Prancūzijoje jo prašoma padėti nuo egzemos, ten vadinamos „šv. Lauryno ugnimi“. Dar teigiama, kad šv. Laurynas saugo namus nuo gaisro.

Iš maždaug 700 bažnyčių ar koplyčių šv. Lauryno vardu Lietuvoje yra tituluotos tik septynios: po dvi Kaišiadorių, Šiaulių ir Telšių vyskupijose ir viena Vilkaviškio vyskupijoje. Šv. Lauryno vardu nepavadinta nė viena bažnyčia Vilniaus ir Kauno arkivyskupijose bei Panevėžio vyskupijoje. Kaišiadorių vyskupijoje – Semeliškių (Elektrėnų dekanatas) ir Videniškių (Molėtų dekanatas); Šiaulių vyskupijoje – Kriukų (Joniškio dekanatas), Stačiūnų (Pakruojo dekanatas); Telšių vyskupijoje – Kalnalio–Kūlupėnų (Palangos dekanatas), Leckavos (Mažeikių dekanatas) ir Vilkaviškio vyskupijoje – Skriaudžių (Prienų dekanatas). Senoji parapijinė Skapiškio bažnyčia buvo tituluota šv. Lauryno vardu, tad Šv. Lauryno atlaidai Skapiškyje švenčiami jau daug šimtmečių.

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Nuotraukos iš autorės asmeninio archyvo

 

Šv. Lauryno kankinystė ir garbinimas

Imperatorius įsakė Lauryną pririšti prie virš laužo pakabintų grotelių, taip pasmerkdamas jį lėtai ir kankinančiai mirčiai. Buvo pagamintas geležinis gultas, po juo sudėtos degančios anglys. Kai gultas įkaito, ant jo buvo paguldytas Laurynas, pasmerktas lėtai ir kankinančiai mirčiai. Nuplaktas ir svilinamas ugnimi Laurynas dar turėjo jėgų juokauti su budeliu (prašė vienodai iš visų pusių jį paskrudinti). Kūnas buvo vartomas, kad iškeptų net sąnariai. Prieš mirtį Laurynas taręs: „Dabar jau esu pakankamai iškepęs“. Kankinamas jis meldėsi, kad katalikiškas tikėjimas išplistų visame pasaulyje. Bausmė buvo vieša, tad visi matė, kad šv. Lauryno veidas išliko ramus, krikščionys jautė ne degančio kūno, bet kvepalų kvapą, to nejautė pagonys. Šv. Augustinas aiškina, kad Lauryno troškimas susitikti su Dievu buvo toks stiprus, kad jis nejautė baisios kančios. Prudencijus savo raštuose pateikia maldas, kurias kalbėjo šventasis, ir teigia, kad Dievas jas tuoj pat išgirdo, nes keletas Romos senatorių, kurie dalyvavo šioje egzekucijoje, stebėjosi kankinio ramybe, tikėjimo tvirtumu, todėl prisijungė prie krikščionių. Šv. Laurynas buvo nukankintas būdamas 33 metų. Didvyriškumas ir meilė Kristui pelnė jam didžiulę pagarbą, paskatino atsiversti daugelį pagonių (todėl šventasis ir pagerbiamas taip iškilmingai). Šv. Laurynas nuo pirmųjų amžių yra labiausiai garbinamas Romos kankinys, jo mirtis padėjo plisti krikščionybei. Keli Romos senatoriai, tapę krikščionimis, palaidojo kankinio kūną Romoje Via Tiburtinos katakombose. Imperatorius Konstantinas prie Via Tiburtinos, už Romos mūrų, pastatė pirmąją Šv. Lauryno baziliką, kuri dabar priskiriama prie penkių seniausių išlikusių patriarchalinių Romos bazilikų. Šv. Lauryno kapas yra su grotelėmis viršuje, ant kurių, kaip minėta, šventasis buvo kankinamas ugnimi – kepinamas iki mirties.

Legendoje pasakojama, kad šv. Laurynas kiekvieną penktadienį nusileidžia iš dangaus į skaistyklą ir pasiima iš jos į dangų vieną sielą. Po mirties Laurynas buvo paskelbtas šventuoju. Nuo IV amžiaus tai – vienas labiausiai gerbiamų šventųjų. Pasakojama, kad praėjus 400 metų po šventojo mirties, jo kapas Romoje buvo atidarytas – norėta ten palaidoti šv. Steponą. Tuomet šv. Laurynas pasislinkęs, kad būtų vietos naujam kūnui.

Ikonografijoje šv. Laurynas vaizduojamas jaunas, ispaniškų bruožų, be barzdos, beveik visada su dalmatika, su puošniais diakono drabužiais ir geležiniu guoliu – grotomis, ant kurių buvo kankinamas. Kartais šventasis laiko indą ar skrynelę su pinigais, piniginę, smilkytuvą, kankinių palmės šakelę, Bibliją arba procesijų kryžių, kuriuos jam, kaip diakonui, priklausė nešti. Lietuvių liaudies skulptūrose šv. Laurynas vaizduojamas stovintis apsirengęs diakono drabužiais, vienoje rankoje laikantis palmės šakelę arba kryželį, kitoje – groteles (savo kankinimų simbolį). Giedromis rugpjūčio naktimis galima pamatyti kasmetinį meteorų srautą. Jis liaudyje buvo vadinamas Lauryno ašaromis.

Šv. Laurynas buvo ne tik diakonas, bet ir Bažnyčios bibliotekininkas ir archyvaras, todėl jis yra ir bibliotekų globėjas. Jis, kaip diakonas, prižiūrėjo bažnyčios maldaknyges ir biblijas, todėl globoja bibliotekininkus, bibliofilus ir knygų pardavėjus. Šv. Laurynas rūpinosi keleiviais, todėl tapo užeigos namų ir viešbučių savininkų globėju. Kadangi išdalijo Bažnyčios turtus vargšams, šv. Laurynas yra skurdo palaužtųjų globėjas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija