2017 m. rugsėjo 8 d.
Nr. 34 (2251)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Malda – pasitikintis Dievu atkaklumas

Kun. Vytenis Vaškelis

Neužtenka vien tikėti į Dievą, nes ir demonai drebėdami tiki (Jok 2, 19), kai prisiminę savo egzistencijos Palaikytoją žino, jog neišvengiamai jų laukia pražūtis. Visiškai atsižadėję Dievo, jie nebegali melstis ir keisti savo likimą, todėl niekada nebesugrįš į pirmykštę palaimintų angelų būklę. Neapykanta Kūrėjui ir žmonėms piktąsias dvasias veda į desperatišką neviltį, ir jos įvairiausiais būdais ir iš visų jėgų stengiasi sutrukdyti mums (be abejo, jų visus gundymus savo nuožiūra valdo Visagalis) bendrauti su Dievu, kad, apleisdami maldą, toltume nuo Jo malonės, kuri vienintelė mylimiems kūriniams suteikia galimybę peržengti Anapusybės slenkstį ir atsidurti ten, kur Švč. Trejybės dosnumas mus nesiliaus stebinti visą amžinybę.

Skaitant šio sekmadienio Evangeliją aiškėja, kodėl Jėzus pažadėjo būti su dviem ar trimis tikinčiaisiais, kurie malda kreipiasi į Viešpatį (plg. Mt 18, 19–20). Savaime suprantama, kad dviejų, kelių žmonių ar bendra tūkstantinės minios malda veiksmingesnė už vieno asmens. Todėl ne veltui Šventoji Dvasia įkvepia krikščionis burtis į įvairias maldos grupes, ypač dalyvauti šv. Mišių aukos šventime, kuriame Išganytojas ne tik esti tarp savųjų, bet Jis dėl mūsų tikrai vėl aukojasi ir trokšta mūsų širdžių labiau nei mes Jo paties...

Kad savo gyvenime laikytumės Viešpaties įsakymų ir norėtume bei galėtume Jam patikti (plg. 1 Jn 3, 22), reikia kasdienio tikėjimo bei maldos tęstinumo. Antai pirmąją Velykų dieną bažnyčios „lūžta“ nuo į pamaldas susirinkusiųjų kiekio. Bet kiek čia būna tokių, kurie iš tiesų tinkamai per Gavėnią ruošėsi didžiausiai šventei? Ar uolieji tikintieji asmeniniu pamaldumu gali kompensuoti dvasinį drungnumą kitų sesių ir brolių, kurie kartą per metus ateina švęsti Jėzaus Velykų ir būsimojo savo prisikėlimo iš numirusių Jame? Jo malonė nuolat pasilieka visų širdyse? Beje, jei žmogus sunkiai nusideda, nežadina gailesčio ir net nemano taisytis, netenka pašvenčiamosios (sudievinamosios) malonės, kuri yra artimiausios su Dievu bendrystės gija ir dangaus paveldėjimo laidas.

Maldoje ne viską lemia kiekybės faktorius. Štai ateina į bažnyčią melstis du žmonės. Vienas – maldos užtarėjas, o kitas prašo, kad už jį būtų pasimelsta. Pasitaiko, kad tas, kuris prašo, pavyzdžiui, išlaisvinimo malonės iš kokios nors priklausomybės, pernelyg pasikliauja kito malda, o pats, turėdamas nepilnavertiškumo kompleksą ir dėl kitų savo problemų būdamas sielos sumaištyje bei jausdamas vidinį nerimą, iš anksto klaidingai mano, kad jo malda yra bevertė ir niekinė. Toks nusivertinimas ne tik atskleidžia asmens vidines žaizdas, bet ir savaip blokuoja išlaisvinančios maldos efektyvumą.

Jei vardan Jėzaus susirenka du ar keli tikintieji melstis, iš tiesų Jis esti tarp šių susirinkusiųjų, bet, jei tarp jų yra bent vienas narys, kurį slegia depresija, pyktis ar nusivylimas gyvenimu, kad dangiškasis Tėvas su kaupu atsilieptų į Jo valią atitinkančius prašymus, pirmiausia, kiek leidžia aplinkybės, derėtų su tuo asmeniu dar prieš maldos grupelės susitikimą atskirai pasikalbėti (kad iš jo sklindančios frustracinės bangos netrikdytų aplinkinių, atėjusių melstis dėl kitų intencijų), sužadinti jo tikėjimą primenant jam, jog, jei jo sieloje tvyro nepasitikėjimo Dievu tamsa, galime dabar apie tai atvirai pasakyti visur Esančiajam. Tada tas dvasiškai sužeistas asmuo turėtų paprašyti Viešpatį atleidimo dėl apleisto rūpinimosi savo tikėjimo ugdymu ir puikybe remiamos savikliovos, kuri jo sieloje buvo uzurpavusi Dievo veikimo erdvę. Tik atviras prisipažinimas Jam, kad esame riboti žmonės, kurie be malonės negalime suvokti kūrinio būtį perkeičiančios tiesos, iš tikrųjų mus veda į praregėjimą ir asmeninio pasiryžimo vykdymą: nesvarbu, kiek reikės pastangų, bet nuo šiol dar uoliau stengsiuosi melsdamasis laikytis Dievo man rodomo kelio krypties...

Kad taip elgtis verta, liudija Dykumos tėvų patirtis. Du broliai klausė tėvo Agatono: „Kuri dorybė reikalauja daugiausia pastangų?“ Jis atsakė: „Atleiskite, bet aš manau, kad nėra didesnio darbo kaip malda. Kas kartą, kai žmogus nori pasimelsti, jo priešai demonai stengiasi tam sutrukdyti, nes žino, kad tik atitraukę jį nuo maldos galės jam užkirsti kelią. (...) Malda – mūšis iki paskutinio atodūsio“.

Tikėjimas ir malda – dvi pagrindinės kolonos, ant kurių statomas galutinio mūsų gyvenimo darbų išganymo rūmas, kurio nei nuodėmė, nei velnias, nei mirtis niekados nesugriaus, nes nenutrūkstantis pasitikėjimas viską perkeičiančia absoliučios Nukryžiuotojo meilės jėga mus atves į galutinę prisikėlimo iš numirusių pergalę Jame.

Kai pasitikėdami Kristaus mums suteiktu nuteisinimu, kuriuo vien iš savo gailestingumo Jis mus atpirko Tėvui, kaskart kylame maldos sparnais, esame apsivilkę Jo malonės mantijomis ir suvokiame, kokios iš tiesų galingos gali būti teisiųjų Viešpatyje maldos (plg. Jok 5, 16).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija