2017 m. rugsėjo 8 d.
Nr. 34 (2251)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Gimtadienio pamąstymai

Mieli „XXI amžiaus“ skaitytojai,

Rugsėjo 6-oji – „XXI amžiaus“ gimtadienis. Pirmasis laikraščio numeris, išėjęs prieš 27 metus, 1990 m. rugsėjo 6 d., prieš Šiluvos atlaidus, buvo išleistas 20000 egzempliorių tiražu. Marijos legiono narys Valentinas Skrinska su laikraščio ryšuliais tada nuvažiavo į Šiluvos atlaidus ir pliaupiant lietui per kelias valandas visus egzempliorius išplatino. Tik panašių entuziastų pagalba laikraštis galėjo įsitvirtinti. Vidutinis tų metų leidinio tiražas viršijo 18000 egzempliorių. Tada buvo kiti laikai – Lietuva paskelbusi nepriklausomybę, susidomėjimas lietuviška, jau laisva spauda, ypač katalikiška, buvo didžiulis. Buvo daug katalikų, vaikystėje ar jaunystėje uoliai skaičiusių katalikišką spaudą. O kai kurie tada dar jauni buvę kunigai jau neturėjo tokios galimybės, katalikiškų leidinių tarybų valdžios metais negalėjo būti, taigi ji jokios įtakos jų pasirinkimui irgi negalėjo daryti. Nebent kuris nors gaudavo pavartyti senų laikų katalikiškų leidinių – „XX amžius“, „Mūsų laikraštis“, „Lurdas“, „Pranciškonų pasaulis“, „Žvaigždė“, „Misijos“ – ar paskaityti kokią nors užslėptą knygą, kurių dažniausiai turėdavo kunigai. Galbūt kam nors pasitaikė ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Rūpintojėlis“, „Viltis“ ar kiti katalikiški pogrindiniai leidiniai. Todėl ir „Katalikų pasaulis“ iš pradžių ėjo didžiuliu 100 tūkst. egz. tiražu, daug skaitytojų turėjo ir žurnalas „Caritas“. Nemažai skaitytojų surado ir vėliau pradėjęs eiti „XXI amžius“. Bet jau po 10–15 metų, vis retėjant Nepriklausomoje Lietuvoje augusių žmonių gretoms, po truputį dingo tie katalikišką spaudą mėgusieji skaitytojai, populiarusis „Katalikų pasaulis“ ir vėliau jį keitę į kelias formas ir turinius žurnalai („Sandora“, „Žemės druska“, „Lux“) buvo uždaryti, o „Caritas“, virtęs „Artuma“, per vargus dar laikosi, nors dažnai „išperkamas“ tik nepatenkintų klebonų. Eina ir keli rečiau pasirodantys žurnalai. Turime daugelyje katalikiškų šalių populiarų „Marijos radiją“, per visuomeninį transliuotoją galime pasiklausyti „Mažosios studijos“, pasižiūrėti „Sekmadienio minčių“. Katalikų interneto tarnyba veikia internete, čia rasime jos tinklalapį Katalikai.lt. Internete yra Bernardinai.lt, internetinis „Vatikano radijo“ variantas lt.radiovaticana.va. O jeigu prie viso to pridėsime ir kai kuriose parapijose leidžiamus laikraštukus ar biuletenius, kai kurių parapijų interneto svetaines (nors daugelis jų neatnaujinamos ar skelbia tik šv. Mišių laiką), atrodytų, kad Lietuva turi netgi klestinčią katalikišką žiniasklaidą. Tačiau, tiesą sakant, kiekviena katalikiška žiniasklaidos priemonė išsilaiko tik su didžiausiais sunkumais, net ir tos, kurios leidžiamos Bažnyčios įkurtų viešųjų įstaigų arba jiems pavaldžių leidyklų ir išlaikomos Vyskupų Konferencijos. Visai suprantama, kad nemažai jaunų žmonių, taigi ir kunigų, jau ne tik į katalikišką, bet ir į visokią spaudą, knygas žiūri kaip į atgyveną, nes esą viską galima sužinoti internete. Taigi tokie jau prarado poreikį skaityti spausdintą žodį. Yra kunigų, kurie „XXI amžiaus“ nenori vadinti katalikišku laikraščiu ir jo platinti tik todėl, kad jame rašoma ne vien apie Dievą, Bažnyčią ir kunigus, o ir apie politiką, tautos istoriją, kultūrą ar kitus dalykus. Jiems atrodo, kad apie kitus dalykus katalikiškas laikraštis rašyti negali, nors niekur kitur tiek tekstų apie Katalikų Bažnyčios įvykius Lietuvoje ir pasaulyje nerasi. Kartais ir apie įvykius tų „XXI amžiaus“ nemėgstančių kunigų vadovaujamose parapijose parašome daugiau nei visur kitur kartu sudėjus.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija