|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Marijos stebuklų paliesti Raimondas Guobis
Jei nori pajusti senąją lietuviškojo pamaldumo dvasią, pasijusti panašiai kaip tarpukariu ar tuoj po karo, keliauk į Šimonis tuomet, kai ten švenčiami didieji Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų Žolinės atlaidai. Tereikia, kad ta diena būtų laisva. Tai, kas čia vyko šiemet rugpjūčio 15-ąją, džiaugsmingai nustebino. Dvasinis prologas Pernai vasarą jau kelių išgyventų atlaidų dvasioje rengiausi keliauti į Šimonis, kad dar ir šiuos atlaidus pažinčiau, ten tvyrančią pirmapradžio pamaldumo dvasią pajusčiau. Keliavau ten žinodamas, kad tai nepaprasta, net trimis Šv. Mergelės Marijos apsireiškimais paženklinta, pamaldumu ir pasitikėjimu Dievo Motina turtinga vieta. Kadaise čia neįžengiamos girios mūru stūksojo, kadaise padvario gyventojo vaikai paklydę begrybaudami sutiko nepaprastą moterį... Tai buvusi Mergelė Marija. Kitą kartą miško sargo Šimonio sutikta moteris pareiškė, kad, kas ji tokia, pasakysiąs ano nebylys sūnus. Sugrįžus namo tikriausias stebuklas įvyko, berniukas prabilo, ir pirmieji jo ištarti žodžiai buvo: Marija, Marija, Dievo Motina... Dievo galybės paliestas Šimonis statyti bažnyčią užsimojo, o pastačius atvyko čia klebonauti kunigas Šimanauskas, tad ir naująjį bažnytkaimį Šimonimis pavadino. Buvau Šimonyse ir šiemet, tad mano potyriai į savotišką dvejų metų miksą susiliejo. Nors pernai buvo įdomiau, tačiau ir šiemetinė šventė daug džiugesio dovanojo. Karas nuožmusis Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, bažnyčią šventinusio vyskupo dovanotas, daugybę prie jo besimeldžiančiųjų dieviškoji pagalba aplankė, daugybė pagijo, gyvenimo negeroves įveikė. Kun. Antanas Pauliukas rūpinosi bažnytėle, savo ateitimi irgi šiek tiek, todėl juodai dienai buvo susidėjęs... Prisiartinus Pirmojo pasaulinio karo frontui, savo sidabrinius pakasė darže, tačiau, kai nuvažiavo savojo lobio išsikasti, paaiškėjo, kad pinigus atsitiktinai suradęs toks Paknys ir netikėtai praturtėjęs. Kunigas nė nebandė savojo gėrio susigrąžinti, tik ranka numojo, dienoraštyje įrašė, kad iš šunio kaulo neatimsi, o nuostolis menkas kaip pirčiutei sudegus. Vokiečiai sudegino bažnyčią, tačiau 1920 metais rūpinantis kun. Jonui Norvilui ji buvo vėl atstatyta. Elegantiška, erdvi medinukė, didžiuliai langai, kolonos, erdvus choro balkonas, kuriam vargonus susitarus su tuo pačiu kun. A. Pauliuku atgabeno iš Troškūnų. Mat ten buvo tarsi ir nereikalingi senų vagonų balsai, kuomet instrumentą perstatė. Šekspyras Nuo 1925-ųjų iki pat mirties Šimonyse klebonavęs kun. Jurgis Martinaitis ne tik rūpinosi parapijiečių dvasiniais reikalais, bažnyčia, bet ir rašė pjeses, sugalvodavo visokius vaidinimus, ypač Šv. Velykų naktį. Kiti kunigai tarsi pavydėjo jam tokių gabumų bei užmojo, todėl pašiepiančiai vadindavo Šekspyru. Tačiau Šimonyse naktį prieš Prisikėlimo rytą būdavo ko pažiūrėti. Lakiojo angelais ilgomis baltomis sukniomis apsirengusios mergaitės, šmirinėjo klastingi žydai, marširavo kaip romėnų kareiviai vyrukai, griaustinio dundesį vaizduodavo sukdami girnas... Dar vienas apsireiškimas Vokiečių laikais, per Antrąjį pasaulinį karą, pačioje jo pradžioje, birželio pabaigoje, Mergelė Marija pasirodė žydų vaikams. Praėjus vos kelioms dienoms po apsireiškimo visi žydai buvo areštuoti, uždaryti į getus, o vėliau sušaudyti. Žydaitės vizija moderniame paveiksle įamžinta pačioje bažnyčioje, tą atvaizdą padovanojo pamaldūs kraštiečiai iš užsienio... Rytas Pamenu pernykščių Žolinių rytą. Buvęs maloniai šiltas, dangumi skriejo balti, lengvi kaip pūkas debesėliai, buvau nusiteikęs maldai už tėvynę, visus pažįstamus, vargstančius, mūsų tautą, kuri be vadų klajoja tyruose, niekas jiems nepasako, kur mes einame, vedžioja klystkeliais, vilioja neregėtais pažadais, grobia, turtėja, o daugumai žmonių pasilieka tik skausmas, nelygybės kartėlis, kankynės, pakliuvus į biurokratų, valdininkų pinkles. Veju tamsias mintis šalin, išsklaidau jas ir su pakylėta dvasia įžengiu į mistišką Šimonių pasaulį. Puošnus istorinis Tumų namas. Klebonas lauke rūpinasi prie didžiųjų durų pastatyti ir sureguliuoti garsintuvus. Votyva. Valandėlė susirinkti, pasikalbėti. Kai kurie susirinko net keturių kartų šeimomis seneliai, jų vaikai ir jau anų vaikai su visai mažais vaikučiais. Plonomis suknaitėmis švytuojančios mergaitės vis dar žiovauja joms teko kiek anksčiau pabuslti iš saldaus vasaros atostogų miego. Susikibę rankomis į porą senukai kiek stebina, o už parankių besilaikančių, poromis į šventę atėjusių jauniklių daugybė. Solidūs penkiasdešimtmečiai, dar solidesni septynių ar jau aštuonių dešimčių gyvenimo aukštumas pasiekę. Nuo vaikystės su tėvais į šventę čia važiuodavo, pamėgo, įprato ir iki šiolei neapleidžia. Šventimas... Būti bažnyčioje, melstis ar klausytis kunigo žodžių bei jaukaus seniai matyto žmogaus kalbos, į ją atsakyti tarsi kelis darbus suspėti. Bažnytėlė, jos pirmapradis jaukumas. Vargonų gausmas, chorvedė Sigutė, Svėdasų giedotojų balsai, jų pastangos, jų džiugesys didžiausioje šventėje Viešpatį giesme garbinant. Šiemet Sumos šventimui vadovavo naujasis Svėdasų klebonas kun. Raimundas Simonavičius, jo ramus kalbėjimas grynos krikščioniškos išminties kupinas. Procesijos spalvos, tris kartus apjuosiantis šventovę džiaugsmas. Dundantis toli sklindančiu skambesiu varpas, jį šnekinančios moters Elenos veido šviesa. Ne didžiuoju, viduriniuoju skambina jis pats skardžiausias. Pavargo truputį... O ką daryti? Vyro varpininko nesuranda, o karališkai baltu kostiumu pasirėdžiusiam Tautvydui zakristijono rūpesčiai. Šiandien jam procesijoje smilkytuvas buvo labai prigesęs... Prekeiviai Tai ką už vieną baranką du eurus? Piktokai dundenu, bandau storokai blizgančiu saldymu išteptą, blizgantį riestainį pamaigyti. Pardavėja juokauti nelinkusi: Neliesk, rankomis neliesk... Et, juk rankas šiandien jau gal tris kartus ploviau... Jauni, smagūs medaus pardavėjai, net dailiai uniformuoti, savo drobės palapinaitėje ne tik medaus, bet pikio, vaško žvakelių, įvairiomis formomis išlietų, siūlo. Čia ir angelai, ir eglutės, ir kitokios figūros. Švelnaus veido kupiškėnė siūlo iš vilnos megztų kojinių, kojinaičių, pirštinių, pirštinaičių raštuotų. Matau jos ramybę ir nuolankų gerumą. Virtuvės rakandai, meniniai padėklai, visokių formų kočėlai, net kardai ir gladiatoriškuose filmuose matyti kirviai, daugybė tokių dailių, dažnai reikalingų ir nepigių smulkmenėlių. Loterijos net kelios, duok 70 ct ar visą eurą ir žaisk be pralaimėjimo. Ginklai pistoletai, šaudantys spalvotais šratukais, nuo 2 iki 9 eurų. Gal įsigyti? Bus geležinkelio plėšikų arsenalui, gal kada pravers rengiant didį vaidinimą. Tai vis mintys apie pernai metus, o šiemet ir turgus mažesnis, ir kainos aukštesnės, kaip didesniuose miestuose. Savi prekeiviai Štai Teresė iš Anykščių su savo balaninėmis kraitelėmis, krepšiais. Pirkite, girių gyventojai, turėsite, kur grybus sudėti, juk grybų metai dar nesibaigė, gal po lietaus kiek atšilus vėl bus jų daugybė. Algiukas Baronas iš Svėdasų su medinėmis tulpėmis, bene geriausioje vietoje atsistojo, bet tulpes parduoti labai jau sunku. Ir šiemet Rimantas Miškinis čia. Jo balaninės paklausios, nors grybai girioje ir pagirių šileliuose nedygsta. Simpatiškiausias medaus pardavėjas Arijus rugsėjį eis jau į penktą klasę moksluose pirmūnas, jam negalėjau nepadovanoti atviruko su Butėnų lydžio atvaizdu, kad dar labiau sektųsi... Grupė... Vos nutilus paskutiniam laiminančio kunigo žodžiui, veik be akimirkos tylos sugriaudėjo elektriniai vargonėliai tikriausiai jonikos, elektrinės gitaros, sudundėjo būgnai savo koncertą pradėjo roko grupė Savas kampas nuo Ignalinos. Gyvas ir geras muzikavimas, puikios instrumentuotės, improvizacijos, vyrai ne atmestinai barškino, o grojo ir instrumentų skambesyje buvo daug gaivinančio talento, širdies. Pasak pajuokavimo, lietuvių liaudies daina Juoda orchidėja, daugybė senų gerų dalykėlių, pateikta savaip, tačiau gerbiant pirmuosius tų dalykų kūrėjus ir atlikėjus. Net rusiškai padainavo populiarią Mašina vremeni dainą... Grupės vadovas Antanas Buinauskas supažindino žiūrovus su kitais muzikantais Vladu, Jurijumi ir Olegu. Ir nuostabiausia muzika liejosi dar valandėlę. Susitikimai ir šnabždesiai Tarp prekeivių jormarko gatve pamatau ramiai besidairantį poetiškąjį kunigą iš Kupiškio Justą Jasėną. Atvažiavo kaip paprastas žmogus mat galįs vaikštinėti su tautiečiais po miestelį. Mano piligrimystės bendrakeleiviui Algimantui didysis troškimas buvo ne tik dvasiškai atsigaivinti, bet ir 34 metus nematytą jaunystės bičiulį Donatą susirasti. Bičiuliavosi, jis turėjęs Javutę, tai kartu po šokius, po jaukius sodžius, pas jaunas mergeles važinėdavę. Po to jis vedė ir tolimais 1983 metais apsigyveno Šimonyse. Daug kalbos, daug džiaugsmo abiems vyrams. Po to dar ir moksladraugė Elena prie Algio pribėgo... Trys moterys platino visai neploną, spalvotą, gausiai iliustruotą laikraštį Šimonietis. Tai mėnraštis, jau bene 140-asis numeris. Oho... Barzdočius, bet ne girios gyventojas Romualdas apgailėjo, kad beveik niekas grynai kupiškėniškai nebešneka, kalba beveik visi nežinia kokia kalba, kelių šnektų mišiniu pagadintas raikalas... Prieina ir miestelyje gyvenantis rajono meras, tai abu vyrai pradeda apie dar gyvą bolševizmą Kupiškio krašte šnekėti. Pasaulio rūpesčiai tai, kas labai svarbu, o kai kas tik gryna tuštybių tuštybė... Sugrįžtu pakylėta dvasia, atsiverčiu tikros poetės Aušros padovanotą dailią viršeliu ir svarią turiniu knygą Spalvų išlydėtoja. Poezija nuostabiausia, skaitau: Kol saulė teka, visų gyvųjų laikas / Ištirpsta kasdienės duonos trupiniais...
Autoriaus nuotraukos
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |