Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Valstybės kūrėjai

Tautos forumas, įgaliojęs skelbti nepriklausomos valstybės atstatymą

Prof. Libertas Klimka

Lietuvių konferencijos prezidiumas. LCVA nuotrauka

Rugsėjo 18-ąją sukako 100 metų, kai Vilniuje savo darbą pradėjo Lietuvių konferencija. Šventiniais renginiais pažymima ši svarbi sukaktis: be šio tautos forumo būtų neįmanomas ir Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimas. Būtent konferencija išrinko Lietuvos Tarybą ir suteikė jai įgaliojimus skelbti nepriklausomos valstybės atstatymą, padaryti kitus politinius žingsnius jo įtvirtinimui. O aplinkybės tokiai veiklai buvo labai sudėtingos ir nepalankios, – kraštas karo nusiaubtas, vokiečių okupuotas. Tačiau valstybingumo siekė karta, užgrūdinta knygnešių epopėjos...

Pasirengimas šiam svarbiam įvykiui prasidėjo 1915 metų pabaigoje. Vilniaus inteligentai, susibūrę į Lietuvių kuopą, išsirinko vykdomąjį komitetą, kad nustačius tam tikrus santykius su okupacine vokiečių valdžia, nors kiek kontroliuotų jos savivalę. Komitetą sudarė Antanas Smetona, Steponas Kairys, Petras Klimas, Jurgis Šaulys, kunigas Juozas Stankevičius. Šie žmonės ėmėsi visais įmanomais būdais viešinti nepriklausomybės idėją. Okupacinei vokiečių valdžiai lietuvių savivalda, žinoma, labai ribota, buvo paranki. O ir visam pasauliui aiškėjo, kad Rusijos pavergtosios tautos turi teisę politiniam apsisprendimui. Būtent tuo labai išmintingai pasinaudojo komitetas. Lietuviškoje spaudoje buvo paskelbti atsišaukimai į tautą; be to, komiteto patikėtiniai važinėjo po kraštą, kviesdami žmones organizuotis. Legali tokių susirinkimų forma buvo parapijiečių suėjimai. Taigi tautos pilietiškumą žadino lietuviškoji spauda, katalikų bažnyčia ir atsikuriančios visuomeninės draugijos bei organizacijos.

Dvasininkų vaidmuo Lietuvos nepriklausomybei auštant

Irena Petraitienė

Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius

Minint 100-ąsias 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos metines, iškyla panoraminis lietuvių kunigų paveikslas: laikysena, ryžtas ir, Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui siunčiant, aktyvi krikščioniška socialinė pozicija.

Kun. Justinas Staugaitis: „Patys valdysimės“

,,Kada, tėveli, tas ruselis sugrįžtų?“ – 1916 metais iš ligonio grįžtantį Pakuonio kleboną kun. Justiną Staugaitį (nuo 1926 metų – vyskupas) pasivijo netikėtas klausimas. Pusamžiam tvarkingam ūkininkui kunigas paaiškino, kad ruselis jau nesugrįš, o paklaustas, ar jau „tie vokiečiai pasiliks“, bandė tikinti, kad ir jų Lietuvoje neliks. „Tai kas mums valdys?“ – nustebo kaimietis. Pakuonio klebonas atsakė: „Patys valdysimės. Ir stengiausi jam išaiškinti, kaip mes tą valdžią sudarysime. Žmogelis klausėsi, bet mačiau, kad aš jo neįtikinau, buvo matyti: jo politinis idelas – kad grįžtų rusai. Tai buvo mūsų kaimiečio pischologija. Mes, inteligentai, žinoma, manėme kitaip...“ Kun. J. Staugaičiui, dar tebegyvenat Pakuonyje, buvo atvykęs Marijampolės apskrities viršininkas baronas von Miunhauzenas, kietas vokietis, uolus okupacijos planų vykdytojas: „Teiravosi, kuris būtent esąs politinis lietuvių idealas. Atsakiau, kad mūsų, turbūt kaip kiekvienos tautos, troškimas yra nepriklausomybė. „Taip, – sako viršininkas baronas, – bet ar jūs galėsite nepriklausomybę išlaikyti? Juk jūs esate mažutė tauta?“ Aš jam nurodžiau dar mažesnių tautelių, kurios vis dėlto yra nepriklausomos, turi savo valstybę ir labai gražiai ją tvarko. „Bet jūs neturite inteligentų“, – atkirto man viršininkas. Į tai atsakiau, kad inteligentų mes turime. Jie šiandien yra išsiblaškę po visą Rusiją, bet prireikus jie sugrįš į Lietuvą ir čia imsis darbo“.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Taikus tiesos sakymas buvo Dievo malonė ir mūsų išsigelbėjimas

Kun. Robertas Grigas Jono Česnavičiaus nuotrauka

Prieš 30 metų vykusiame istoriniame mitinge Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo dalyvavo, o šiemet jo minėjime kalbėjo kun. Robertas GRIGAS. Apie tai, kokios mintys kilo praėjus trims dešimtmečiams po šio įvykio, su juo kalbasi „XXI amžiaus“ apžvalgininkas Mindaugas BUIKA.

1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitinge pirmą kartą dar okupacinio režimo sąlygomis buvo pasmerktas slaptas stalininės Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos susitarimas, atvedęs į Lietuvos valstybingumo praradimą, ir pareikalauta grąžinti mūsų šalies nepriklausomybę. Kaip vertinate tokį pirmą viešą pasisakymą su aiškiu politiniu ir dvasiniu nusistatymu? Kokios jo pamokos dabarčiai ir ateičiai?

Kaip žmogus, lietuvis ir katalikas galiu tik labai gerai vertinti. Laikau, kad mano kartai suteikta galimybė išeiti į aikštę (plg. disidento poeto Aleksandro Galičo „Drįsi eiti į aikštę / Tą paskirtąją valandą?“ – tai jis rašė apie būrelį kitaminčių, išėjusių į Maskvos Raudonąją aikštę protestuoti prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją 1968 metais, – ir tuojau pat suimtų) ir jau ne vien savo širdyse, pogrindžio būreliuose ir savilaidoje, bet aikštėje pasakyti, ko mes, kaip tauta, siekiame, ką mylime ir ką smerkiame, buvo didžiulė Apvaizdos dovana. Kaip parodė tolimesni įvykiai, mitingo dalyvių pastangos „kalbėti vardan tiesos nors keletą minučių – paskui tegul užmuš“ mūsų Tėvynei tapo praktiniu Jėzaus pažado išsipildymu: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8,32). Tai – esminė pamoka dabarčiai ir ateičiai, tad, matyt, nereikia per daug diplomatiškai ir politkorektiškai skaičiuoti, kokios bus tiesos sakymo pasekmės kiekvienam asmeniškai, kaip tai paveiks esamą padėtį, visuomenę. Dievas yra Tiesa, ir kai Jo ištikimai laikomės, kai veikiame iš meilės, visa išeina į gera.