2017 m. spalio 06 d.
Nr. 38 (2255)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Keliaukime kartu

Popiežius pritarė „Carito“ iniciatyvai, skirtai migrantų ir pabėgėlių globai

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus ir „Caritas
Internationalis“ pirmininkas
kardinolas Luisas Taglė su bendrojoje
audiencijoje dalyvavusiais migrantais

Naujos kampanijos pristatyme
liudiję jauni afrikiečiai migrantai

Atvira ir svetinga bažnyčia

Europai vis dar neatsigaunant nuo 2015 metų pabėgėlių antplūdžio krizės ir atitinkamų radikalizmo stiprėjimo pasekmių (Brexit Didžiojoje Britanijoje, parlamento rinkimų atneštos permainos Vokietijoje ir kitose šalyse), o Jungtinėms Valstijoms neatsisakant planų statyti „naujosios kinų sienos“ su Meksika, iš kurios veržiasi nelegalūs migrantai, popiežius Pranciškus, ištikimas vargstančių pabėgėlių ir migrantų draugas ir globėjas, pradėjo naują jiems skirtą kampaniją. Rugsėjo 27 dieną kalbėdamas Šv. Petro aikštėje vykusioje bendrojoje audiencijoje Šventasis Tėvas pritarė bažnytinės paramos organizacijos „Caritas Internationalis“ kartu su partneriais suplanuotai veiksmų programai, kuria siekiama artimiausius dvejus metus įvairiomis priemonėmis ir švietimu stiprinti bendruomeniškus vietinių gyventojų saitus su migravusiais, dėl iškilusių pavojų savo gimtines palikusiais asmenimis. Ši iniciatyva, kuri turi apimti visas 160-yje pasaulio šalių veikiančias „Carito“ struktūras, turi prasmingą simbolinį pavadinimą „Keliaukime kartu“ („Share the journey“), taip pabrėžiant Popiežiaus skatinamos susitikimo kultūros vystymą, einant su pabėgėliais ir migrantais sunkiu išbandymų keliu, dedant pastangas, kad jie būtų svetingai priimti tose šalyse, kur ieško prieglobsčio.

„Esu laimingas, matydamas daug „Carito“ atstovų, čia susirinkusių oficialiai pradėti šią kampaniją, – kalbėjo Šventasis Tėvas audiencijos dalyviams, pripažindamas gražų, krikščionišką bendrystę ženklinantį tos iniciatyvos pavadinimą. – Sveikinu kartu su „Caritu“ ir kitų organizacijų darbuotojais dalyvaujančius migrantus ir pabėgėlius. Jų buvimas patvirtina, kad Bažnyčia siekia būti atvira, svetinga ir visus suvienijanti“. Popiežius Pranciškus aiškino, kad kasdienės tarnystės įsipareigojimu kenčiančių atvykėlių ir svetimšalių globėjai išraiškingu būdu patvirtina, kad pats Kristus prašo savo išpažinėjų priimti tokius migrantus kaip brolius ir seseris. Ištiestos rankos nuoširdžiam ir meilės kupinam apkabinimui primena didžiąją Berninio kolonadą Šv. Petro aikštėje, kuri simbolizuoja Motiną Bažnyčią, visus apglėbiančią bendroje gyvenimo kelionėje. Šventasis Tėvas nurodė ir kitą tuo metu aikštėje vykusią katalikišką akciją, parašų rinkimą, raginant, kad Italijoje būtų priimtas naujas migrantams ir pabėgėliams palankesnis įstatymas.

Aiškindamas naująją „Keliaukime kartu“ iniciatyvą „Caritas Internationalis“ pirmininkas Filipinų sostinės Manilos arkivyskupas kardinolas Luisas Antonijus Taglė (Luis Antonio Tagle) „Vatikano radijui“ duotame interviu sakė, kad tuo būdu stiprindami ryšius su pabėgėliais ir migrantais, mes „griauname užtvaras, kurias kai kas nori statyti tarp mūsų“. Pradėta kampanija siekiama pripažinti, stiprinti ir dalintis visų bendru žmoniškumu ir likimu. Juk tam tikra prasme visi mes esame migrantai, visi esame savojo gyvenimo kelionėje, kuria turime dalintis su kitais. Pasak kardinolo L. Taglės, šia kompanija „Caritas“ tiesiog siūlo žmonėms kartu su jų teikiama pagalba realiai susipažinti su migranto ir pabėgėlio išgyventa patirtimi.

„Pažvelkime į jų akis, išklausykime jų pasakojimą, kodėl turėjo palikti savo namus, ką patyrė kelionėje, – sakė „Caritas Internacionalis“ vadovas. – Matykime realius žmones, o ne abstrakčius ir daugelį gąsdinančius skaičius, kalbančius apie atvykėlių gausą ir kiek kainuos jų priėmimas“.

Atsisakyti demonizavimo ir prietarų

Pabrėždamas dvejiems metams sudarytos „Carito“ tarptautinės programos „Keliaukime kartu“ krikščioniškumą, kardinolas L. Taglė pastebėjo, jog tai yra savotiškas sugrįžimas prie biblijinio Dievo Žodžio dvasingumo, nes Viešpats visada reikalauja pirmiausia rūpintis silpnaisiais ir pažeidžiamaisiais, kokie yra keliaujantys migrantai ir pabėgėliai. Juk ir pats Jėzus savo žemiškoje misijoje, pradedant nuo kūdikystės, tapatinosi su prieglobsčio ieškančiaisiais. Aiškindamas kiekvieno žmogiškosios būties nuopelnų vertinimus visų laukiančiame Paskutiniajame teisme, Jis, kalbėdamas apie pagalbą silpniausiems, sakė: „Buvau keleivis ir mane priglaudėte“ (Mt 25, 35). Bažnyčios socialinis mokymas reikalauja migrantams ir pabėgėliams suteikti „žmogiškąjį veidą“, o ne vertinti tik statistiniais duomenimis ir biudžetiniais skaičiavimais. Remiantis jo principais reikia išsamiau išsiaiškinti dramatiškas priverstinės migracijos priežastis, matyti naujųjų vergystės formų pavojus ir atmesti negatyvius mitus apie tariamus atvykėlių sąmokslo (pavyzdžiui, Europos islamizavimo) siekius.

Atkreipęs dėmesį, kad tarp kenčiančių migrantų ir pabėgėlių vyrauja jauni žmonės, „Caritas Internationalis“ pirmininkas pabrėžė, kad, „jeigu mes pozityviai neatsiliepsime į šią humanitarinę krizę su visų vyriausybių ir bendruomenių pagalba, iškils pavojus ištisų kartų ateičiai, skaudžiam jų vilčių nepasiteisinimui“. Taigi, užuot nepagrįstai demonizavus ir atmetus migrantus ir pabėgėlius, reikia stengtis atsisakyti jų atžvlgiu dirbtinai sukurtų prietarų. Tik tokiu būdu Europoje bus sutvirtinti popiežiaus Pranciškaus susitikimo kultūros pamatai.

Generalinis „Caritas Internationalis“ sekretorius, prancūzų socialinis veikėjas Mišelis Rua (Michel Roy) irgi pripažino, jog pagalbos migrantams klausimas šios organizacijos paramos darbuose yra tapęs prioritetu. Tai ir suprantama, kadangi migracijos problemos galbūt geriausiai atspindi globalizacijos prieštaringumus, priverstinį žmonių persikėlimą konfliktus išgyvenančių šalių viduje ir masinį pasitraukimą svetur. Beveik visose planetos vietose yra daugybė asmenų, kurie keliauja bėgdami nuo alinančių gamtos stichijų, karų nešamo smurto, skurdo bei bado pavojų. Šie keliauninkai nėra kažkokios „eksporto ar kontrabandos prekės“, daiktai, bet kenčiantys žmonės. Ir jų problemos neatidėliotinai spręstinos tiek politiniu, tiek humanitariniu ir socialiniu lygmeniu su aiškiai liudijama krikščioniška atjauta.

Kalbėdamas Vatikano radijui, M. Rua patvirtino, jog projekto „Keliaukime kartu“ tikslas – pasiekti, kad kiekvienoje aplinkoje tiek asmeniškai, tiek bendruomeniškai būtų prisiliesta prie visos migrantų ir pabėgėlių problemų įvairovės ir jų žmogiškos patirties. „Nekalbame apie politinius pabėgėlius ar ekonominius migrantus: tiesiog kalbame apie žmones, asmenis, nes ši pažintis ir patirtis, kurią įgyjame susitikę su šiais vargšais, padeda keisti mūsų požiūrį, širdį, protą, mąstymą, – sakė „Caritas internationalis“ generalinis sekretorius. – Padeda suprasti, jog kiekvienas šis žmogus atsineša savo kančios istoriją“. Todėl reikia tik džiaugtis, kad pats popiežius Pranciškus mielai sutiko pritarti naujajai „Keliaukime kartu“ iniciatyvai, patvirtindamas, kad jam svarbus vargstančių migrantų priėmimas, atjautimas ir integravimas, atmetant populistinius postringavimus apie tariamai keliamus jų pavojus. Tikrai nuostabu, kad šiame bendros kelionės projekte Šventasis Tėvas žengė pirmąjį žingsnį, paskatindamas judėti su migrantais jų patyrime ir kitus.

Jaunųjų atvykėlių liudijimai

Rugsėjo 27 dieną Vatikane vykusioje spaudos konferencijoje „Cartitas internationalis“ vadovams pristatant naująją „Keliaukime kartu“ iniciatyvą, savo liudijimais dalijosi trys jauni migrantai, atvykę į Italiją iš Afrikos. Vienas iš jų 21 metų Jankuba (Yancuba) pasakojo, kad Gambijoje gyvenanti jo šeima sunkiai vertėsi, todėl jis 2014 metais nusprendęs keliauti į Europą, kad galėtų uždarbiaudamas jai padėti. Keliavo per Senegalą, Mauritaniją, Malį ir Nigerį, norėdamas pasiekti Libiją, iš kurios dabar migrantai laiveliais Viduržemio jūra stengiasi pasiekti Italijos krantus. Nigerio ir Libijos pasienyje buvo plėšikų pagrobtas įkaitu, reikalaujant išpirkos, kurios artimieji dėl skurdo negalėjo išmokėti. Buvo kankinamas, bet pasisekė pabėgti ir pasiekęs Libiją uždarbiavo, kad sutaupytomis lėšomis galėtų užsimokėti už perkėlimą Viduržemio jūra. (Ta kontrabanda žmonėmis yra įgijusi organizuoto nusikalstamumo, mafijos verslo bruožus ir daug žmonių, už perkėlimą atidavusių visas savo santaupas, žūsta audringuose jūros vandenyse, nes menki laiveliai, pilni migrantų, tiesiog nuskęsta.)

Pasiekęs Italiją jaunasis migrantas galiausiai atsidūrė Benevento miestelio netoli Neapolio „Carito“ globoje. Galėjo mokytis, susipažinti su šalies kultūra, integruotis į bendruomenės gyvenimą, išmokti italų kalbą. Su finansine „Carito“ pagalba baigęs vidurinę mokyklą dabar studijuoja biologiją universitete ir svajoja tapti gydytoju bei sugrįžti į gimtinę. Dėkodamas „Caritui“ už paramą, dabar noriai kaip savanoris įsijungia į katalikiškos labdaros projektus, ypač dirbdamas su vienišais migrantais vaikais, ir dabar nusprendė dalyvauti „Keliaukime kartu“ iniciatyvoje. Jankuba sakė, kad jis tiesiog susigraudino, kai popiežius Pranciškus jį apkabino rugsėjo 27 dienos audiencijoje: „Aš tiesiog susigraudinęs neradau žodžių, kaip atsiliepti, kada jis priėjęs man pasakė: „Tu esi čia laukiamas“. Tai buvo pati nuostabiausia diena mano gyvenime“. Juk šis vargšas migrantas afrikietis net negalėjo svajoti, kad vieną dieną atsidurs Vatikane ir asmeniškai bendraus su Šventuoju Tėvu, kuris labai gražiai kalbėjo apie migrantus, duodamas rūpinimosi jais pavyzdį.

Kitas jaunas 20 metų migrantas Amadu (Amadou) iš Gambijos pasakojo, jog gimęs musulmonų dvasininko imamo šeimoje, bet tėvui mirus visi artimieji atsidūrė skurde. Tai ir lėmė jo ryžtą pavojingai kelionei per Sacharos dykumą ieškant Europoje geresnės ateities, kad galėtų paremti šeimą. Atsidūręs Italijoje irgi buvo vietinio „Carito“ globojamas, gavo vidurinės mokyklos atestatą ir baigęs kepėjų kursus dirba picerijoje savininko padėjėju. Amadu sakė, kad nors yra musulmonas, bet įsitikinęs, jog reikalingas taikus sugyvenimas bei dialogas tarp skirtingų religijų. Dėl šios priežasties jis noriai lanko vietinėje katalikų parapijoje vykstančius tarpreliginius susitikimus, dalyvauja ne tik islamo, bet ir krikščionybės didžiųjų švenčių renginiuose. Dabar džiaugiasi galėjęs pasimatyti su Popiežiumi, kurio mokymas atveria naujus kelius migrantų integravimui į juos priimančią bendruomenę.

Trečiasis liudytojas 23 metų Berete irgi iš Gambijos, pasakojo, kad, būdamas šešiolikos metų, išvyko į Libiją, norėdamas ten mokytis ir dirbti. Po kursų dirbo elektriku, tačiau prasidėjus pilietinėms kovoms nusprendė su kitais Viduržemio jūra keltis į Italiją. Kilusi audra laivelį padarė nevaldomą ir keleivius išgelbėjo žvejai. Italijoje nuo 2011 metų gyvenantis Berete su „Carito“ globa galėjo mokytis toliau ir dabar dirba restorane. Jis irgi patvirtino, kad, atsidėkodamas už katalikišką globą dalyvauja kaip savanoris įvairiuose labdaros projektuose. Yra įsitikinęs, jog svarbu plėtoti popiežiaus Pranciškaus siūlomą susitikimo kultūrą, kad žmonės būtų solidaresni su migrantais, dalintųsi jų gyvenimo kelionės vargais ir džiaugsmais.

Susirūpinimas dėl ksenofobijos

Rugsėjo 22-ąją, popiežius Pranciškus apie Bažnyčios rūpinimąsi migrantais ir pabėgėliais aktualiai kalbėjo susitikęs su Europos šalių vyskupų konferencijų nacionaliniais migrantų pastoracinės globos vadovais – vyskupais, kunigais, vienuoliais ir pasauliečiais. Šį susitikimą buvo surengusi Europos vyskupų konferencijų taryba (CCEE), bendradarbiaudama su Integralios žmogiškosios pažangos skatinimo dikasterijos Migrantų ir pabėgėlių sekcija. Beje, šiai prieš dvejus metus įsteigtos dikasterijos sekcijai nusprendė vadovauti pats Šventasis Tėvas, pabrėždamas to klausimo svarbą. Kalbėdamas susitikime dalyvavusių 24 šalių vyskupų konferencijų atstovams apie motinišką Bažnyčios rūpinimąsi labiausiai vargstančiais ir apleistaisiais, kurie dažnai yra priverstiniai migrantai, jis pripažino ir katalikiškoje aplinkoje jų atžvilgiu pasitaikančius ksenofobijos atvejus. „Nenoriu slėpti, kad man susirūpinimą kelia tie netolerancijos, diskriminavimo ir ksenofobijos svetimšaliams ženklai, kuriuos stebime įvairiuose Europos regionuose, – sakė popiežius Pranciškus. – Dažnai jie yra motyvuojami nepasitikėjimu kitokiais, užsieniečiais, baime. Dar didesnį susirūpinimą kelia liūdnas konstatavimas, kad ir mūsų, katalikų, bendruomenėms Europoje nesvetimos tokios priešingumo ir atmetimo reakcijos. Kartais jos yra teisinamos aiškiai neapibrėžta moraline pareiga saugoti pirminę kultūrinę ir religinę tapatybę“. Pažymėjęs, kad Bažnyčios istorijoje ir anksčiau neišvengta kai kurių ekskliuzyvumo bei kultūrinio uždarumo ir atsiribojimo pagundų, Šventasis Tėvas tvirtino, jog Šventoji Dvasia visuomet padėjo jas įveikti, užtikrinti atvirumą kitiems ir tai priimti kaip konkrečią augimo ir dvasinio praturtėjimo galimybę. Jis reiškė įsitikinimą, kad Dvasia ir šiandien padės katalikams palaikyti tokį atvirumą, kuris leis įveikti visus netikrumo barjerus, sugriauti baimės kitokiems sienas.

Popiežius Pranciškus pripažino, kad įsiklausant į dalinių Europos Bažnyčių atstovų reiškiamą gilų nerimą dėl masyvaus migrantų ir pabėgėlių antplūdžio, galima tai iš dalies suprasti tiek dėl ekonominių sunkumų, tiek dėl siekio išsaugoti savo kultūrinę savastį. Tą nerimą ir baimę dar labiau padidino visuomenės nepasirengimas priimti gausų migrantų bei pabėgėlių srautą, kurį lėmė pilietinės kovos ir tarptautiniai konfliktai Artimųjų Rytų bei gretimuose regionuose ir atitinkamos nacionalinės politikos svetimšalių priėmimui stygius. Betgi, kai kalbama apie daromas kliūtis visuotinių žmogaus teisių įgyvendinimui ir integraliam humanizmui, kuris yra vienas iš nuostabiausių Europos civilizacijos vaisių, rodomas priešiškumas migrantams yra visiškai nepateisinamas, ypač jeigu visa tai interpretuotume remdamiesi krikščioniško mokymo logika, pagal kurią kiekvienas Dievo sukurtas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Žvelgiant iš bažnytinės perspektyvos, tikėjimo brolių ir seserų, kad ir priklausiančių kitoms tikyboms, atvykimas sudaro galimybę patvirtinti tai, ką kiekvieną sekmadienį skelbiame per Tikėjimo išpažinimą, aiškino Šventasis Tėvas. Tai labai teisinga, kadangi katalikai migrantai atsineša savąjį liturginį ir apaštalinį entuziazmą, kurio ypač trūksta sekuliarizmo paveiktoms Vakarų krikščioniškoms bendruomenėms. Sąveikoje su kitų konfesijų ir religijų migrantais yra praturtinamas ekumeninis ir tarpreliginis dialogas bei misijų galimybės nuo tikėjimo nutolusių migrantų atžvilgiu.

Vatikane vykusiame susitikime popiežius Pranciškus priminė jau paskelbtą savo kreipimąsi 2018 metais Bažnyčioje švenčiamai Pasaulinei migrantų ir pabėgėlių dienai. Jame pabrėžiama, kad pastoracinis atsiliepimas į šiuolaikinius migracijos iššūkius turi remtis keturiais pamatiniais žodžiais: priimti, apginti, skatinti ir integruoti. Svetingas priėmimas reiškia suteikimą migrantams realių galimybių saugiai ir legaliai atvykti į pasirinktą šalį, esminių patarnavimų jiems užtikrinimą, kad tai leistų normaliai įsikurti. Apgynimas reiškia fundamentalių teisių garantavimą, nepriklausomai nuo atvykėlių statuso, ypač kreipiant dėmesį į labiausiai pažeidžiamų jaunų žmonių ir vaikų padėtį. Migrantų ir pabėgėlių skatinimui būtina sudaryti sąlygas jų gyvenimo pažangai, pirmiausia darbo ir mokslo srityse, socialinėje ir kultūrinėje veikloje, ir patenkinti kitus žmogiškus poreikius. Pagaliau integruojami atvykėliai palaipsniui aklimatizuojasi visuomeniniame ir kultūriniame priėmusios šalies gyvenime (be priverstinės asimiliacijos) ir aktyviai plėtoja pilietiškumo raišką. Šventasis Tėvas nurodė Integralios žmogiškosios pažangos skatinimo dikasterijos parengtą sielovadinę programą, kurią turėtų panaudoti vietinės Bažnyčios, pritaikydamos savoms sąlygoms. Bažnytinės institucijos turi bendradarbiauti su nacionalinėmis vyriausybėmis, siekdamos 2016 metais Jungtinių Tautų Organizacijoje priimtų Globalinių sutarčių migrantų ir pabėgėlių klausimu ratifikavimo ir įgyvendinimo. Paskutiniais duomenimis, 2015 metais pasaulyje buvo 175,5 milijonų migrantų ir pabėgėlių. Pasaulio bankas vertina, kad 2014 metais migrantai persiuntė artimiesiems į gimtines 436 milijardų dolerių – žymiai daugiau nei visa vargingoms šalims teikiama tarptautinė parama.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija