Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Kaip mes išrinkome signataru Balį Gajauską

Balys Gajauskas Plungėje 1990 metų pavasarį

Rugsėjo 30 dieną palaidojome mūsų tautos didvyrį Balį Gajauską. Laidotuvės, nors kuklios, buvo šviesios ir gražios. Palydėjo jį į amžinojo poilsio vietą Kaune, Seniavos kapinėse, šalia motinos ir žmonos Irutės kapų, draugai, bendražygiai – tie, kurie tikrai jį gerbė, mylėjo ir vertino jo kilnią gyvenimo auką. Gerai, kad nebuvo veidmainių, kad jie nedrįso šalia mirusiojo darytis sau politinės reklamos, nes paprastai tokie žmonės mėgsta, rėždami ugningas kalbas šalia karstų tų, kurių iš tikrųjų nekentė, neleido jiems veikti ir dirbti Lietuvai naudingų darbų, užkirsdavo kelią užimti bent kiek svarbesnes pareigas, o jose atsidūrusius skubėdavo išstumti.

Kaip gražiai pasakė šv. Mišias už mirusįjį aukojęs vyskupas Jonas Kauneckas ir kalbėjusieji prie kapo duobės, atsisveikindami su Baliu Gajausku atsisveikinome su idealistų epocha, su epocha žmonių, kurie laisva valia susidegino ant Tėvynės laisvės aukuro. Balys Gajauskas – nepaprastas, neeilinis mūsų tautos sūnus, sąmoningai pasirinkęs kovą prieš okupantą ir niekada nenulenkęs prieš pavergėjus galvos, paaukojęs už Lietuvos laisvę savo asmeninę laisvę. Net 37 metus kalintas pačiomis žiauriausiomis sąlygomis. Žudytas, bet išgyvenęs. Tauriausia, kilniausia ir kukliausia Asmenybė. Nemėgo, kai jį vadindavo disidentu. „Disidentas – tik kitamintis, pripažįsta esamą santvarką, bet nori jos kitokios, kritikuoja. Aš visada buvau atviras komunizmo priešas“, – sakydavo B. Gajauskas.

Laikas ir žmonės

Tarnaujanti Lietuvai

Bronius VERTELKA

Savanorių karių kapų Rokiškio bendrijos pirmininkė Rimantė Irena Norvaišienė senosiose Rokiškio kapinėse

Iš pelnytai gautų apdovanojimų Lietuvos savanorių karių kapų Rokiškio bendrijos pirmininkė Rimantė Irena Norvaišienė išskiria jubiliejinį Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“, įteiktą pernai Panevėžio J. Miltinio dramos teatre. Juo moteris įvertinta už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje.

Vasario 12-ąją Rimantė Irena Norvaišienė minėjo savo gražų gyvenimo jubiliejų. Nešventė jo, bet sulaukė daug sveikinimų. Dažniausiai kitos tokio amžiaus moterys su vaikaičiais ar provaikaičiais pramogauja, dažniau poliklinikoje nei namuose sėdinėja ar kieme prie daugiabučio apie nereikšmingus dalykus kalba. Rimantė Irena 42 metus turi automobilio vairuotojo teises. Tiek yra ir prie vairo. Važinėja dar sovietmečiu gamintu „Žiguliuku“, bet iš jo išlipa išdidi, kaip tikra ponia. Jos mašina šalia užsienietiškų turėtų atrodyti kaip muziejinė vertybė, bet ji nuvalyta, išblizginta, panaši į jaunamartę. Smulkesnius gedimus senjorė pašalina pati. Dėl taupumo automobilyje įrengta suskystintų dujų padavimo sistema. Tokio kuro 100 kilometrų sunaudoja tiek, kiek ir benzino. „Žiguliukas“ nestovi be darbo. Po žiemos, šiltėjant orams, Rimantė Irena išsirengia į kelionę. Važiuoja tiktai viena. Taip patogiausia, nes jau žino, ką teks pačiai nuveikti, kuriuos kapus aplankyti. Tada per dieną automobilio spidometras prisuka apie 200 kilometrų. Kelyje važiuoja atsargiai, stengiasi būti paslaugi kitiems vairuotojams, užtat su policija netenka pyktis. Pamatę raudonos spalvos „Žiguliuką“, policininkai dargi pasisveikina specialiu mostu. „Nežinau, kiek dar važinėsiu, rūpindamasi savanorių kapų priežiūra, bet iki kitų metų vasaros, kol baigsis automobilio technikinės apžiūros terminas, tai tikrai. Bet ką gali žinoti su sveikata. Šiandien esu darbinga, o rytoj gal būsiu ligota“, – nebandė slėpti savo metų nedidukė, bet dar tiesi R. I. Norvaišienė, Rokiškio savanorių karių kapų bendrijos pirmininkė.

Laikas ir žmonės

Auksarankio tremtinio metai

Bronius VERTELKA

Vaikystėje tremtį kentęs Antanas Čiplys

1947 metais iš Panevėžio rajono Čiplių kaimo ištrėmė Čiplių šeimą. Prievarta paėmė iš gimtųjų namų ir nuvežė net į tarp kalnų įsikūrusią Buriat-Mongolijos ATSR Šaburo gyvenvietę. Užkopus į jų aukštumas, apačioje pūškuojantis traukinukas atrodydavo lyg degtukų dėžutė. Čia praslinko 10 Antano Čiplio gyvenimo metų.

Valdžiai nepatiko pažangus ūkininkas

Antano tėvas Vincas Čiplys, kilęs nuo Barklainių, buvo galvotas žmogus. Žinodamas, kad be žemės nebus ir gyvybės, gerbė ją ir tausojo. Rovė kelmus, kad turėtų nors kiek didesnį dirbamos žemės plotą. Be to, turėjo grūdų kuliamąją, malūną. Tuo metu jis buvo laikomas gana pasiturinčiu ūkininku. Apie arklių traukiamą kuliamąją žinojo visas rajonas. Užkūrus motorą, garsas pasklisdavo pakankamai toli. Žinodavo, kad jau dirba V. Čiplys, ankstyvas ir nemėgęs ilgiau pamiegoti. Grįžęs po 10 metų tremties rado visiškai supuvusią vokišką kuliamąją, iš jos tebuvo likę vien rėmai.