2017 m. spalio 13 d.
Nr. 39 (2256)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Audros laužė –
nepalūžom


XXI Amžius


Laikas ir žmonės

Auksarankio tremtinio metai

Bronius VERTELKA

Vaikystėje tremtį kentęs Antanas Čiplys

Antanas Čiplys savo uošvę įamžino medyje

Klėtelėje, kur įrengtas muziejukas,
rasi ir Antano Čiplio tapybos darbų

Antanas Čiplys prie avilių

1947 metais iš Panevėžio rajono Čiplių kaimo ištrėmė Čiplių šeimą. Prievarta paėmė iš gimtųjų namų ir nuvežė net į tarp kalnų įsikūrusią Buriat-Mongolijos ATSR Šaburo gyvenvietę. Užkopus į jų aukštumas, apačioje pūškuojantis traukinukas atrodydavo lyg degtukų dėžutė. Čia praslinko 10 Antano Čiplio gyvenimo metų.

Valdžiai nepatiko pažangus ūkininkas

Antano tėvas Vincas Čiplys, kilęs nuo Barklainių, buvo galvotas žmogus. Žinodamas, kad be žemės nebus ir gyvybės, gerbė ją ir tausojo. Rovė kelmus, kad turėtų nors kiek didesnį dirbamos žemės plotą. Be to, turėjo grūdų kuliamąją, malūną. Tuo metu jis buvo laikomas gana pasiturinčiu ūkininku. Apie arklių traukiamą kuliamąją žinojo visas rajonas. Užkūrus motorą, garsas pasklisdavo pakankamai toli. Žinodavo, kad jau dirba V. Čiplys, ankstyvas ir nemėgęs ilgiau pamiegoti. Grįžęs po 10 metų tremties rado visiškai supuvusią vokišką kuliamąją, iš jos tebuvo likę vien rėmai.

Į alksnynėlių gaubiamą Čiplių sodybą pokaryje užsukdavo partizanai, gaudavo pavalgyti, kartais – ir nakvynę. Nebuvo paslaptis, kad netoliese, miškelyje ant kalniuko, jie turėjo išsikasę žeminę.

Gelbėjo miško ir gamtos gėrybės

Tremtyje tėvus vertė dirbti ir šeštadieniais, todėl pagrindinis keturių vaikų valgis būdavo bulvės. Užtat įvairių uogų atsargų žiemai jie sugebėdavo prisirinkti. Nagingas tėvas iš medžio darydavo kubilėlius, o į juos supildavo išvirtas uogas. Tuo metu cukrus buvo deficitinė prekė, tai atsikirtę jo gabalą dėdavo į karštą vandenį. Tokio arbatos antpilo šeima galėdavo atsigerti iki soties.

Tėvas gerai pažinojo maistingus, vitaminų turinčius augalus. Norint atsiginti nuo bado, kai skrandis imdavo baisiai urgzti, Antanui daug ir įvairių jų teko suvalgyti. Dažniausiai eidavo rinkti kedrų sėklų. Jos turėjo daug baltymų. Išmoko išsikepti blynų, pakurti krosnį: nustosi kišti malkas, barake iškart atšals. Ir vasarą vyravo labai permainingas oras: dieną – 40 laipsnių karščio, o vakare temperatūra nukrisdavo iki 5. Šalnos būdavo ankstyvos. Rudens pradžioje jau imdavo šalti.

Gyvendami barake jautėsi kaip kaliniai

Gausi Čiplių šeima gyveno susispaudusi kaip silkės statinėje. Barako sienos menkai sulaikydavo šaltį, nustojus kūrenti, viduje atšaldavo. Tačiau tremtiniai tarpusavyje gražiai sugyvendavo, neišskiriant ir rusų. Buvo latvių, ukrainiečių, kitų tautybių žmonių. Graži kaimynystė vyravo ypač tarp lietuvių. Jie net sugebėdavo pasidaryti alaus, – tereikdavo pasidžiovinti duonos ir į vandenį įberti šiek tiek cukraus. Tokio gėrimo paragavus ir dainos nuskambėdavo. Mirus kraugeriui Stalinui, lietuviams buvo didelis džiaugsmas, jie dainas traukė, o tuo metu rusai kažkodėl ašaras braukė. Blogiausia būdavo, kai iš kalėjimų paleisdavo laisvėn kriminalinius nusikaltėlius. Prasidėdavo žudynės, pjautynės. Kartą Antanas aptiko nukirstą žmogaus galvą. Kilus peštynėms, niekas nežiūrėdavo, kas dėl jų buvo kaltas, bet uždarydavo ilgiems metams į kalėjimą. Nebuvo jokio žmoniškumo. Iš tremties nepabėgsi, net rizikuoti neverta, nes neturi dokumentų. Čia įstatymas – taiga, meška – prokuroras.

Savų namų ilgesys

Šeimoje visi kalbėdavo lietuviškai, bet, žiūrėk, išbėgęs į kiemą, vaikas jau tarška rusiškai. Laiškas į gimtinę keliaudavo mėnesį ir ilgiau. Senelis Šv. Kalėdoms atsiųsdavo obuolių, nors jie jau būdavo sušalę. Siuntinyje Kūčioms aptikdavo ir aguonų. Prieš didžiąsias katalikiškas šventes kartą apsilankė lietuvis kunigas. Visi ėjo išpažinties.

Tėvai savo vaikams pasakodavo, kad už tų didelių kalnų yra Lietuva – jų gimtinė. Senelis parašė, kad prieš pat tremtį Čiplių pasistatytą gyvenamąjį namą jau išvertė ir išvežė į Pabradę. Gyvulius, visą paliktą turtą valdžia išparceliavo. Antanas, jau 7 metų būdamas, suprato, kad čia nėra jo tikrieji namai. Pats vienas mėgo išeiti į taigą, bet nepasiklysdavo. Buvo pilna uogų. Tikras džiaugsmas buvo lietuvių šeimai, kai įsigijo savo karvutę. Tačiau pamelžti galėdavo tik šeimininkė. Karvės niekas neganydavo, bet ryte paleista į laukus vakarop soti pati grįždavo.

Išmoko kalbėti vokiškai ir piešti

Tremtyje Antanas baigė šešias klases. Mokytojai irgi buvo tremtiniai. Užtat pramoko vokiškai. Būdavo, vos įžengęs į klasę mokytojas sveikindavosi vokiškai ir visą pamoką nė žodžio rusiškai neištardavo. Antanas pamėgo matematiką. Bet labiausiai laukdavo piešimo pamokos. Mokytoja Liudmila, pati piešusi anglimi, pastebėjusi lietuviuko polinkį į meną, sakydavo: „Nepamiršk, vaikeli, pieštuko“. Gilesnius dailės įgūdžius lėmė susitikimas su tokiu Stasiu, tremtyje sugebėjusiu baigti aukštuosius dailės mokslus. Jis išmokė pasidaryti rėmus, supažindino su piešimo technika.

O tikrasis meno universitetas buvo tarnaujant kariuomenėje Leningrade. Mėgęs tvarką ir drausmę lietuvis užsitarnavo seržanto laipsnį. Būdavo, išleidžia jį į miestą su būriu kareivėlių, sutaria, kada kur susitiks, o pats į Ermitažą lekia. Su didžiausių pasaulio menininkų kūriniais susipažino, kiekvieną Ermitažo kertelę žinojo.

Grįžęs į Lietuvą, jau dirbdamas statybose, lankė meno mokyklą. Bet darbas buvo svarbiau – ką čia apie mokslus begalvosi. Galiausiai buvo priverstas nutraukti mokslus. Mylimas mokytojas Kazimieras Naruševičius vis klausdavo, kuo Antanas užsiėmęs. Kai paprašė parodyti savo darbus, žinomas dailininkas nustebo: „Vyre, ne prasčiau už mane tapai“.

Paveikslas Velykių bažnyčiai

Ant Alantos upės kranto – iš akmenų sumūryta gražuolė Velykių Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčia. Joje Antanas buvo krikštytas. Vežant į bažnyčią, atsitiko kurioziškas dalykas. Krikštatėviai pajuto, kad nebėra vaiko, – iškrito iš rogių. Teko grįžti atgal. Viskas baigėsi laimingai.

Dirbant statybose vairuotoju, buvo toks Povilas, patarnavęs Miežiškių bažnyčioje. Pasitaikydavo, kai jis iš darbo grįždavo vėlai, o į namus nebeturėdavo, kuo parvažiuoti, ne kartą yra pernakvojęs Antano bute. Sykį Povilas, pastebėjęs Antano tapytus paveikslus, nustebęs pasakė: „Nežinojau, kad esi ne tik geras draugas, bet ir puikus menininkas“. Apie tai, kad Velykių bažnyčiai reikėtų paveikslo, Povilas prasitarė tuo metu Velykių parapiją aptarnavusiam Miežiškių klebonui kun. Kostui Balsiui. Šis Povilo sumanymui pritarė. Užsakė. Tapymui tiko garažas. Antanas susikalė pastolius, pasiruošė drobę. Kartą išgirdo beldžiant į duris. „Ar neprimuši, kad sutrukdžiau?“ – šypsodamasis paklausė klebonas. Patiko jam darbas, kai kur paprašė paryškinti, padaryti menkų pakeitimų. Klebonas irgi buvo meniškos sielos žmogus. Paveikslas, už kurio tapymą Antanas nepaėmė nė kapeikos, šiandien yra Velykių bažnyčioje.

Melstis ir lankyti bažnyčią tapo poreikiu

Uoli katalikė buvo Antano mama. Ruošdamasi miegui, būtinai sukalbėdavo poterius. To paties tremtyje mokė savo vaikus. Tai buvo jos tikybos pamokos. Neišmokus atmintinai poterių, neišleisdavo iš namų. Antanas turėjo gerą galvą, žodžius greitai įsimindavo, todėl galėdavo pirmasis lėkti žaisti su bendraamžiais.

Didelis autoritetas jam buvo kun. Antanas Kairys. Besimokydamas politechnikume Antanas išsinuomojo kambarį Senamiesčio gatvėje. Kitame gyveno kunigas. Kartą abu išsišnekėjo. Paaiškėjo, kad kun. A. Kairys kilęs iš tos pačios Velykių parapijos Kairių kaimo. Tai juos labai suartino. Vakarais abudu susėsdavo pasišnekėti įvairiais klausimais. „Geras tu vaikas, Antanėli, nei geri, nei rūkai“, – sakydavo kaimynas. O Antanui kunigas Kairys buvo šventumo pavyzdys.

Tėvui sunkiai susirgus ir gulint Vilniaus ligoninėje, Antanas dažnai jį lankė. Matė, kaip kenčia jis, kamuojamas ligos. Užsuko sūnus į Arkikatedrą Baziliką pasimelsti, kad tėvui Dievas leistų pagyventi dar nors porą metų. Lygiai tiek jis išgyveno.

„Išėjęs iš bažnyčios pasijuntu taip, tarsi būčiau išsivanojęs geroje pirtyje, išsiplovęs, o ir žingsnis tampa lengvesnis“, – sako A. Čiplys.

Tėvas buvo artimesnis

Paklaustas, kuris iš tėvų – mama ar tėvas – jam buvo artimesnis, Antanas pirmenybę atidavė tėvui. Jis buvo švelnaus būdo, niekada prieš sūnų rankos nepakėlė. Kai Antanas miške dirbusiam tėvui atnešė popierių, kuriame buvo parašyta, jog yra laisvi ir gali važiuoti į Lietuvą, žmogus pravirko. Grįžtant nebuvo jokių sustojimų, neleido išlipti iš vagonų. Bet namuose neleido prisiregistruoti, o be registracijos darbo negausi. Šeima prisiglaudė pas mamos tėvus. Pastoviam gyvenimui remontavosi išlikusią viralinę su ūkiniais priestatais. Ėmė dirbti kolūkyje. Visų metų atlyginimą – pusmaišį dirsių – tėvas parsinešė ant pečių. Sąžiningai plušėjusio vyriškio akyse sužibo ašaros.

Mama, kuriai šiemet gegužę būtų sukakę 100 metų (mirė 94-erių), buvo staigesnio būdo, iškalbinga, mėgstanti bendrauti ir labai geros širdies. Iš kolūkio kaip iš kokio pragaro ištrūkusi ir Panevėžyje įsigijusi nuosavą kamputį, jautėsi šeimininkė. Atvažiavusieji į Panevėžį pas Čiplius rasdavo jaukią šilumą. Bet kuriuo paros metu ar metų laiku buvo čia laukiami. Nė vienas nebuvo atstumtas, niekam nebuvo prieš nosį užtrenktos durys. Tik pas Čiplius galėjo sulaukti pagalbos, likti saugūs, esant būtinumui, netgi pernakvoti. Raudonų plytų namelyje prie autobusų stoties netrūkdavo jaukumo šnekios, skardžiabalsės Marytės Čiplienės dėka.

Išsiugdė priešiškumą sovietinei santvarkai

Kartą mokykloje mokytojai ėmė aikčioti iš baimės, pamatę laikraštyje išbadytas Stalino akis. Kilo baisus triukšmas. Tai buvo neeilinis įvykis. Įsiutę saugumiečiai tardė mokinius. Iš pamokų grįžusio Antanuko tėvas jau laukė. „Daugiau to nedaryk. Pakenksi ne tik sau, bet ir visai mūsų šeimai“, – patarė jis šią išdaigą iškrėtusiam sūnui.

Kai iš mokyklos bufeto dingo saldainiai, jų vagyste apkaltino Antanuką – mat tarp jo daiktų rastas popierėlis nuo saldainio, tėvas apgynė sūnų, sakydamas, kad jis nėra vagis. Ir buvo teisus.

Pro Lenino paminklą Panevėžyje Antanas irgi nepraeidavo neiškrėtęs kokios nors išdaigos. Kartą ant jo ištiestos rankos dešros rinkę užkabino. Tai kažkas pastebėjo ir įskundė. Antanui teko kelias paras areštinėje prasėdėti. Išleisdamas jį, milicijos viršininkas perspėjo: „Eik dirbti, daugiau niekais neužsiiminėk. Žinau, kad neprastas rankas turi“.

Gamtos vaikas

Antanas Čiplys nieko nėra nuskriaudęs. Matydamas, kad mažesnis gaus į kailį, būtinai tokį užstodavo. Dar išsiaiškindavo, kas ko vertas. Kartą vaikai Alantos upelyje norėjo paskandinti katę. Jis neklaužadas išvaikė ir pagrasino, kad jų tėvams praneš.

Antanas niekam nėra blogo padaręs. Turėdamas kilnių tikslų, namo parsinešė šešką. Senelis tuo metu valgė. Gyvūnėlis atsigulė, suvaidino miegantį ar nebegyvą. Kai anūkėlis norėjo pasigirti, jog turįs grobį, tik žvilgt – o šio nėra. Senelis dar pasišaipė: „Kaip tai galėjo atsitikti?“ Antanas yra auginęs lapiuką. Šis su šunimi niekada nesipyko, abudu lyg didžiausi draugai buvo. Beklaidžiodamas po mišką, užtiko šerniuką. Jurgiu jį pavadino ir namo parsiviliojo. Augdamas šis turėjo tikrai nemažai proto. Jei Antanas eina į parduotuvę, tai šernas iš paskos seka. Jeigu neleidžia kartu eiti, tai kantriai laukia sugrįžtančio. Gailėjo Antanas jo susirgusio, bet ir vaistai šerniukui nebepadėjo. O dabar Antanui vis neduoda ramybės papūgėlė.

Nedžiugina gyvenimas mieste

A. Čiplys turi puikią vietą, kur gali nuo miesto triukšmo pasislėpti, pagyventi savo malonumui, netrukdomas užsiimti kūryba. Tai – gimtieji žmonos Vandos namai, arba uošvija. Daugybę kartų į čia keliauta Antano. Nuo Vyžuonų – 5 kilometrai, tiek pat ir nuo Trumbatiškio. Kai veikė siaurasis geležinkelis, važiuodavo traukiniu. Jeigu pasitaikydavo pažįstamas mašinistas, tai stabtelėdavo anksčiau, dar neprivažiavus Trumbatiškio, sutrumpindamas Antanui kelią.

Seną, maždaug 1880 metais statytą sodybą šiandien dar sunkiau pasiekti. Kartą per savaitę važiuoja maršrutinis autobusas, įvairių prekių pristato autoparduotuvė. Prie miesto patogumų pripratusiam čia būtų nyku. Antaną traukia džiuginantys kalneliai, nuostabūs gamtovaizdžiai. Bet nemėgo čia lankytis Antano tėvas. „Prisižiūrėjau kalnų tremtyje“, – sakydavo jis.

Antanui yra ką veikti kaime. Puoselėja iš uošvio paveldėtą bityną. Iš trijų avilių nemažai medaus surenka. Tiesa, jo derlius šiemet gerokai menkesnis. Medų išdovanoja pažįstamiems, giminėms, bet ir savo reikmėms pakanka. Sodybos kiemas išpuoštas medžio skulptūromis. Viena vaizduoja uošvę. Antanui ji buvo vos ne kaip tikroji mama. Netekusiai vyro žentas buvo patikimas ramstis. Ir karvutei prišienaudavo, kitus ūkiškus darbus nudirbdavo. Žinodama, kada žentas pasirodys, kieme jau laukdavo parėmusi rankomis smakrą. Tokią uošvę ir medyje Antanas įkūnijo.

Išskirtinis muziejukas

Aistra drožinėti iš medžio Antaną užklupo atsitiktinai. Supuvus vienam klėtelės stulpui, sugalvojo jį pakeisti nauju. Norėdamas pagražinti, netyčia išdrožė žmogaus veidą. Vienas kaimynas net aiktelėjo visa tai pamatęs: „Antanai, juk tu mane išdrožei“. Nuo tada Antanui medžio drožimas ėmė patikti.

Sodyboje yra neįprastas muziejukas. Įkurti tokį sumanė Antano žmona Vanda, daug metų Panevėžyje dirbusi pedagoge. Čia nerasi to, kas būdinga daugeliui kaimo muziejų: žemės darbo įrankių, padargų, namų apyvokos daiktų. Čia pamatysi plačios Jakštonių giminės paveikslus, tapytus Antano, įvairių nuotraukų. Klėtelė tam labai tinka, užtat joje itin jauku. Vienas iš šios giminės atstovų buvo net Peterburgo Putilovo gamyklos vyr. inžinierius. Kiti buvo linkę dirbti žemę, ūkininkavo. Dešinysis gyvenamojo namo galas tarpukariu buvo nuomojamas mokyklos reikmėms. Čia dabar vasaroja Antanas su žmona, o muziejukas tapo masalu susitikti giminėms, iš šio krašto kilusiems žmonėms. Ypač būna judru, kai Vyžuonose vyksta Šv. Magdalenos atlaidai. Vienąkart atvyko net 120 svečių.

Mieliausi – gimtinės laukeliai

Su Antanu Čipliu Maželiškiuose bendravau vasarą jo uošvijos vienkiemyje. Vyras ką tik buvo po akies operacijos, kurią sėkmingai atliko panevėžiečių gerbiamas gydytojas Kęstutis Kučinskas (apie šį jautrų, materialiems dalykams abejingą mediką yra rašęs „XXI amžius“). Vos priminus jo gimtuosius Čiplius, žmogus pagyvėjęs sakė, kad juos dažnai sapnuojąs. Ten fotoaparatu „Liubitel“ išmoko fotografuoti ir savarankiškai daryti nuotraukas. Dabar fotografuoti, anot jo, nebeverta, pigiau nusifotografuoti fotoateljė. Grįžusiam iš tremties gimtinės laukuose teko ganyti kolūkio karves, o su senelio Vlado Grigaliūno arkliu įkinkyta grėbiamąja grėbti šieną. Daug kitų gerų, iš atminties neišsitrinančių dalykų vaikystėje patirta. Kaime tebebuvo nesutraukyti geros kaimynystės ryšiai, savame krašte nesigirdėjo vagiant, nebuvo girtuoklių. Vasaros laisvalaikis bėgdavo prie Juodos ar Alantos upių, nors jas tiesindami, sovietmečiu grioviais pavertė. Bet melioracija ir gerą darbą atliko: žemė tapo derlinga, joje pasėjus ar pasodinus sunoksta neblogas derlius. Maždaug toje vietoje, kur stovėjo Antano gimtieji namai, nutiesta autostrada Vilnius–Panevėžys. Gražiai atrodo Katinų gyvenvietė, nors iš tiesų turėtų vadintis Čiplių vardu. Tebėra kaimas tokiu pavadinimu.

Iš Vilniaus į Katinus ketina perkelti Nacionalinę miškų urėdiją. Antanas iš tėvų paveldėto žemės sklypo neketina parduoti, jį nuomoja ūkininkui. „Yra toks posakis: „Ko nuliūdęs, lyg būtum savo žemę pardavęs“, kuris viską pasako“, – savo apsisprendimą aiškino A. Čiplys.

Didžiuojasi esąs lietuvis ir pyksta ant valdžios, auginančios tinginius

Fotografas, medžio drožėjas, tapytojas, vienas iš muziejuko kūrėjų – toks yra Antanas Čiplys. Jo padovanotų tapybos darbų galima rasti ir užsienyje. „Argi pinigai svarbiausia? Užsidirbau neblogą pensiją“, – sakė pašnekovas, gyvenantis Panevėžyje, tačiau vasaras leidžiantis Utenos rajone.

40 metų vienoje statybinėje organizacijoje ir ne eiliniu darbininku dirbęs vyras pyksta ant valdžios, jog ji, mokėdama pašalpas, auginasi veltėdžius, girtuoklius ir tinginius. Verčiau rimtą finansinę paramą skirtų gausioms, mėginančioms iš skurdo vaduotis šeimoms.

Iš tremties grįžusiam į Lietuvą, Antanui sunkokai sekėsi rašyti lietuvių kalba. Sykį rusų kalbos diktante ištaisė suolo draugo Povilo (dabar jis – Panevėžyje gyvenantis garsus medžio drožėjas) rašybos klaidas. „Koks tu rusas, jeigu mano diktantą įvertino penketu, tavo – ketvertu“, – paskui šaipėsi suolo draugas. „Aš esu lietuvis, o ne rusas. Ir tuo labai didžiuojuosi“, – jam atsakė Antanas.

Maželiškių kaimas, Utenos rajonas – Panevėžys
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija