2017 m. spalio 13 d.
Nr. 39 (2256)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kaip mes išrinkome signataru Balį Gajauską

Balys Gajauskas Plungėje
1990 metų pavasarį

Rugsėjo 30 dieną palaidojome mūsų tautos didvyrį Balį Gajauską. Laidotuvės, nors kuklios, buvo šviesios ir gražios. Palydėjo jį į amžinojo poilsio vietą Kaune, Seniavos kapinėse, šalia motinos ir žmonos Irutės kapų, draugai, bendražygiai – tie, kurie tikrai jį gerbė, mylėjo ir vertino jo kilnią gyvenimo auką. Gerai, kad nebuvo veidmainių, kad jie nedrįso šalia mirusiojo darytis sau politinės reklamos, nes paprastai tokie žmonės mėgsta, rėždami ugningas kalbas šalia karstų tų, kurių iš tikrųjų nekentė, neleido jiems veikti ir dirbti Lietuvai naudingų darbų, užkirsdavo kelią užimti bent kiek svarbesnes pareigas, o jose atsidūrusius skubėdavo išstumti.

Kaip gražiai pasakė šv. Mišias už mirusįjį aukojęs vyskupas Jonas Kauneckas ir kalbėjusieji prie kapo duobės, atsisveikindami su Baliu Gajausku atsisveikinome su idealistų epocha, su epocha žmonių, kurie laisva valia susidegino ant Tėvynės laisvės aukuro. Balys Gajauskas – nepaprastas, neeilinis mūsų tautos sūnus, sąmoningai pasirinkęs kovą prieš okupantą ir niekada nenulenkęs prieš pavergėjus galvos, paaukojęs už Lietuvos laisvę savo asmeninę laisvę. Net 37 metus kalintas pačiomis žiauriausiomis sąlygomis. Žudytas, bet išgyvenęs. Tauriausia, kilniausia ir kukliausia Asmenybė. Nemėgo, kai jį vadindavo disidentu. „Disidentas – tik kitamintis, pripažįsta esamą santvarką, bet nori jos kitokios, kritikuoja. Aš visada buvau atviras komunizmo priešas“, – sakydavo B. Gajauskas.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija