Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

1945 metų spalio „švenčių“ išvakarės Rokiškyje

Dabar Lietuvos, Rusijos ir net kitų Vakarų šalių informaciniuose karuose vis iškyla pokario Lietuvoje tematika, o istorikai prisipažino, kad jų akademinis mokslas šį laikotarpį yra labai menkai „sutvarkęs“. Stokojama ne tik apibendrinamųjų studijų. Čia daug įvykių, kuriuos vertėtų atgaivinti ir pasistengti, kad jie neliktų tik šeimų prisiminimais, bet prisidėtų ir prie mūsų visų kolektyvinės atminties. Vienas tokių epizodų yra primiršti prieš 72 metus spalio–lapkričio mėnesiais nutikę įvykiai Rokiškio miestelyje ir jo apylinkėse.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Ar „sovietiniai partizanai“ Lietuvoje buvo partizanai?

Prof. Alfonsas Vaišvila

Mūsų istoriografinė literatūra, nekritiškai sekdama sovietine tradicija, sovietų ginkluotus būrius, veikusius Lietuvoje 1941–1944 metais, tebevadina „sovietiniais partizanais“ (Žr. Rimanto Zizo knygą „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941–1944“ (2014).

Šį terminą sukūrė sovietiniai istorikai, Maskvos įpareigoti įvykius Lietuvoje vertinti ne per Lietuvos valstybingumo atkūrimo siekį, o per Sovietų Sąjungos imperinę politiką, ją bandant maskuoti prestižiniais terminais, tarp jų ir terminu „partizanai“. Sovietizmo sąlygomis tai buvo suprantamas dalykas, nes Lietuvai buvo leista turėti tik tokią „istoriją“, kokios reikėjo okupantui. Situacija tampa nesuprantama, kai šį sovietmečio terminą šiandien vartoja ir Nepriklausomos Lietuvos istorikai, nesigilindami į jo konceptualų pagrindą .

Laikas ir žmonės

Kai kam tremtis nesibaigė ir po 70 metų

Daiva Červokienė

Nijolė Genovaitė Valančiūtė-Garanina taigoje

Nors nuo to laiko, kai okupantai lietuvius trėmė į Sibirą, praėjo jau apie 70 metų, dauguma tautiečių seniai grįžo į Lietuvą, bet yra likusių gyventi ir tremties vietose. Kaip susiklostė jų likimas? Negi jie nenorėjo, nebandė grįžti į Lietuvą?

Nijolė Genovaitė tapo Eugenija ir Ženia

Nijolė Genovaitė Valančiūtė-Garanina – lietuvė, jau kone 70 metų gyvenanti nedideliame Rusijos Irkutsko srities mieste Usoljė Sibirskojė. Mieste, išsidėsčiusiam Angaros pakrantėse, už 83 km nuo Irkutsko, – 83 tūkst. gyventojų, veikia druskos gavybos ir perdirbimo, chemijos ir mašinų gamybos pramonės įmonės, kurortas „Usoljė“, kuriame gydymui naudojamos vietinės druskos, gydomasis purvas. 1947–1953 metais veikė Gulago lageris.

Nijolė Genovaitė turi du pasus – lietuviškame jos vardai taip ir parašyti, rusiškame ji – Genevaitė. Tremtinė sako, kad Nijolės vardas rusams labai neįprastas, todėl jo neištardavo, vadindavo antruoju. Ir tas labai painus, todėl ją dažniau vadina Eugenija, o sutrumpintai – Ženia.