2017 m. spalio 27 d.
Nr. 41 (2258)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Esminė Dievo vaikų siekiamybė

Kun. Vytenis Vaškelis

Nors sulaužydami Dievo meilės priesaką (žr. Rom 5, 12) praradome Rojų, bet dėl Jėzaus Kristaus ant kryžiaus įvykdyto didžiojo Žemės ir Dangaus sutaikymo Švč. Trejybė kasdien mums dovanoja daugybę galimybių su dėkingumu priimti viską, ką Ji teikia, idant mes pamiltume Ją, iš kurios išėjome ir pas kurią turėsime sugrįžti. Dievą mylime ne vien už Jo malones, bet pirmiausia už tai, kad Jis visada yra ir bus Tas, kuris, dėl mūsų laikinojo gyvenimo įprasminimo ir būsimos antgamtinės laimės, tarnauja kiekvienam asmeniui.

Dievo Sūnaus tarnystės esmė – Jo mokinių kojų mazgojimo pavyzdys (Jn 13, 14). Nepaisydamas savo dieviškojo kilnumo, Jis lenkiasi prieš savo nuodėmingus kūrinius – apaštalus– ir plauna jų dulkėtas kojas, nušluosto rankšluosčiu ir sako: „Nuo šiol kiekvienas mano sekėjas bus tiek vertas krikščionio vardo, kiek stengsis panašiai kaip aš aplinkiniams plauti kojas – kad ir mažiausiu poelgiu patarnauti jiems“ (plg. Jn 13, 14–15). Čia slypi didžiausio Kristaus įsakymo prasmė: tiktai tas iš tiesų stengiasi mylėti Dievą, kurio nemato, kai Jėzaus pavyzdžiu, būdamas šalia kito žmogaus, išklauso jį, ir jam pagelbsti...

Neįmanoma nuoširdžiai, sutelkiant kuo didesnę dėmesio koncentraciją ir, užmiršus save, nuolatos padėti kitiems dažnai maldoje bei meditacijoje nesivienijant su Viešpačiu. Diena iš dienos artinkimės prie Dievo, kad Jis artintųsi prie mūsų (plg. Jok 4, 8), kad visada ieškotume Jo Artumo (Ps 105, 4). Tada mūsų prigimtinis protas bus sukilninamas ir mes kaskart ne tik geriau suvoksime tikėjimo tiesas sakydami: „Išties džiugu pirmenybę teikti neregimiems dalykams, nes dėl šio dažnai daromo veiksmo slopsta įvairūs prieraišumas daiktams, pinigams ir žmonėms“, bet, kaip vienas rašytojas pastebi: „Leisime Dievui būti Dievu savyje“.

Išminties pradžia yra pagarbi Dievo baimė (Ps 111, 10). Todėl, kas bijo, dar netobulai myli Jį (1 Jn 4, 18). Dar nesame pajėgūs stengtis mylėti Viešpatį visa savo esybe (žr. Mt 22, 37), kai Jį pernelyg mažai pažįstame. Bet kai vis labiau mūsų sąmonėje bei širdyse įsišaknija suvokimas, kad mes mylime Dievą bei artimą dėl to, kad Jis pirmas mus pamilo (1 Jn 4, 19), tada vis ištikimiau sekame Jėzumi, ir pačiame šio artėjimo prie Jo procese patiriame palaimintą Šventosios Dvasios vedimo tikrumą. Tai – nesibaigiantis tam tikro skonėjimosi pačia Meile – Jėzumi – tęstinumas... Be abejo, kieno širdis – dar kaip gilės kepurėlė, joje tilps vos matomas Jo gerumo okeano lašas, o kurio širdis, uoliai bei nuosekliai puoselėjant dvasines pratybas, tampa plati kaip jūra, joje tekės gyvojo vandens srovės... (Jn 7, 38).

Dominikonas ir teologas Žanas Mari Gioletas (Jean-Marie Gueullette) Kristaus sekimui iliustruoti pateikia pavyzdį apie šunį, kuris medžioja žvėrį. Jis rašo: „Geras medžioklinis šuo nebėga lygiai ta pačia trajektorija kaip jo persekiojamas zuikis ar stirna, tačiau jis gerai žino, ką persekioja ir kuriuo keliu nubėgo jo laimikis... Sekti paskui Kristų visur – nesiliauti bėgti paskui tą, paskui kurį bėgame, net jei jis įsipainioja į brūzgynus ar pelkynus. Toks įvaizdis gerai atskleidžia valios vietą krikščioniškame gyvenime. Mes nepasirenkame kelio. Turime sekti paskui Kristų visur, kur Jis eina. Nepasirenkame nė keliavimo tikslo, nes niekada patys neįstengtume nuspėti, jog Dievas žvelgia į mus kaip į sūnus ir priima kaip sūnus. Tačiau, kad įveiktume kelio sunkumus, turime parodyti norą ir valingumą“.

Taigi leiskime Jėzui mumyse atsiverti ir veikti taip, kaip Jis nori. Meilė – visada daugiau duoti nei imti. Todėl atiduokime Jam tai, ką iš Jo gavome, pavyzdžiui, savo laisvę, ir įvyks pokyčiai: ilgainiui pamatysime, kad mes, užuot savo laisve ėmę piktnaudžiauti, vis dažniau gundymo metu sustojame, neskubame atlikti klaidingo sprendimo (anksčiau nedelsdami būtume pataikavę savo blogam įpročiui); trumpai maldingai pasvarstome, ką šioje situacijoje darytų mūsų Mokytojas, ir tik tada savo mintį mėginame teisingai įkūnyti... Už Jam patikėtą savo laisvę, gausime didesnę Jo meilę mylėti kitus kaip įrodymą, kad grįžtame prie savo tikrosios tapatybės ištakų.

Jeigu Edeno sode pirmieji mūsų tėvai savo laisve veikti egoistiškai piktnaudžiavo, neteko dieviškosios meilės skydo ir atsiskyrė nuo Kūrėjo bei savo egzistencinių savasties šaknų, tai mes esame pašaukti savo laisvę kaskart atiduoti Viešpačiui, kad Jis, panaudodamas ją savo nuožiūra, mus vis stipriau trauktų prie savo Širdies, kurioje Jo gailestingumo sodas daugybę kartų pranoksta buvusįjį žmonijos priešistorėje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija