2017 m. spalio 27 d.
Nr. 41 (2258)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Keistoka mirties samprata

Marija Gustainienė

Baigiu rengti spaudai septintąją savo knygą – esė ir refleksijų rinkinį „Klausausi tylos“. Idėją jam subrandino įvairūs nugirsti žmonių pašnekesiai mūsų kasdienio ir nekasdienio gyvenimo temomis. Modernėjančiame pasaulyje atsiranda ir „modernių“ požiūrių. Nieko čia nepadarysi, esame labai skirtingi ir turime teisę savo nuomonę išsakyti, bet pati ne kartą suklusau ir bandžiau įsiklausyti, ką išgirsiu tyloje tarp tų pašnekesių, ką išmąstysiu, kaip suvoksiu ir kaip interpretuosiu. Daug minčių skausmingai suplaukia į gilų liūdesį gal dėl to, kad susiformavau kitokį požiūrį ir kol kas negaliu pritarti kitokiai nuomonei. Šis pamąstymas irgi susidėliojo iš nuogirdų, iš to, ką ilgai „išturėjau“ viduje ir užrašiau. Artėja Vėlinės. Vis skausmingiau suspaudžia širdį prisiminimai apie tuos, kurie išėjo. O jų pasiilgau, jaučiuosi kalta, kad neišsakiau, kokie brangūs buvo artimieji. Ir skubėsiu kartu su dauguma į kapines, nešina žvakelėmis ir baltais chrizantemų žiedais. Nejauki tyla pakvimpa baime ir mįslingumu – žemė priėmė tuos, kurių mes ilgimės.

Žodis „mirtis“ asocijuojasi su visa ko pabaiga, skausmu, praradimo kančia, gėla. Dar būtų galima rasti nemažai sinonimų šiai neigiamai patirčiai apibūdinti, bet, nepriklausomai nuo laiko, patirties ar suvokimo apie šį reiškinį, vis tiek sunku būtų jį sieti su teigiama reakcija. Modernėjančiame pasaulyje atsirado tendencija nesibaiminti mirties, nes žmonės net provokuojami įvairiais rizikingais žaidimais, vedančiais į savižudybes. Šokiruoja net išgirsti pokalbiai, kur džiaugiamasi, kad greitai visi susitiksime ten, galbūt turima mintyse, kad susitiksime danguje. O jeigu nesusitiksime? Iš Biblijos žinome, kad yra trys sferos: dangus, pragaras ir skaistykla. Kiek ir kaip aš pažįstu save, kad galėčiau drąsiai teigti, kur mes dar pasimatysime? Štai ši mintis man ir uždavė klausimą, kodėl šitame pilname sumaišties pasaulyje, kur ligos pasiglemžia mūsų artimuosius dar pačioje jaunystėje, kur skausmas įsiveržia į nepasiruošusią be maitintojo savarankiškai gyventi šeimą, imame tiesiog džiaugsmingai šnekučiuotis, kad tuoj sulauksime mirties, aptariame savo laidojimo procedūras. Trumpai tariant, juokaujame rimtais dalykais. Taigi, kokie veiksniai daro įtakos mūsų suvokimui, kad mirtis modernizuojama?

Pirmiausia, mirtis man yra gilus skausmas. Visai nesvarbu, kas tas asmuo – pažįstamas, labai artimas ar visiškai nežinomas. Žinia yra skausminga, dažnai netikėta ir, kaip ten bebūtų, paveikia ne tik jausmus, bet ir sąmonę, dar kartą primindama apie gyvenimo trapumą ir mūsų laikinumą. Gyvenimas yra brangiausia dovana. Jos negalima net tapatinti su kokiu daiktu, nekilnojamuoju turtu ar šlove. Kiekviena diena mums siūlo įgyjamą patirtį sunkiais darbais, prognozuoja santykius su aplinkiniais. Iš tų dienų susideda savaitės, mėnesiai, metai. Einame kartais labai sunkiai tįsdami savo gyvenimo naštas, bet akys šviečia noru gyventi, kad dar vieną dieną gautume, dar vieną… Ir nesvarbu, kaip pavargome, kaip nusivylėme ar matome beprasmiškumą. Noras gyventi pranoksta visus mūsų siekius. Tik gimęs žmogus atneša ne vien džiaugsmą, bet ir žinią, kad kažkada jo gyvenimas baigsis, ir ta žinia bus labai liūdna. Metų ryšulys tenka kiekvienam skirtingas. To jau nežinome, tik galime elgtis garbingai ir branginti vieni kitų laiką. Pirmasis kontaktas su užuomina apie mirtį gali atsirasti susirgus. Kokia ta liga – pagydoma ar jau neduodanti vilčių? Lietuvių rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knygos „Viršvalandžiai“ veikėja, sužinojusi gydytojų verdiktą, kiek liko jai gyventi, skaičiuoja viršvalandžius po pasmerkimo ir džiaugiasi kiekviena dar jai duota valanda, sako, kad kaip augalėlis dykumoje dar kabinasi į gyvenimą su dideliu troškuliu būti čia, šioje „ašarų pakalnėje“. Vadinasi, vis dėlto ne vien tik blogis čia buvo, o tik mūsų sunkumai, išbandymai, kiek esame pajėgūs juos įveikti. Sekdama filosofinį mirčiai pasmerktosios požiūrį į savo egzistenciją negaliu pasakyti, kad pajutau tvirtybę. Aš supratau savo, kaip žmogaus, menkumą prieš Visatos dėsnius, Dievo galybę ir visišką pasaulio nepažinumą. Tokią beprasmišką akimirką, atsidūręs ant slenksčio tarp gyvenimo ir mirties, gali pajusti, kokios buvo tuščios ir beprasmės šnekos vienų apie kitus, intrigos, kasdieniai nesklandumai. Akimirka – ir gali visko netekti. Tas „viskas“ asocijuojasi ne su užgyventu turtu, pasiekta karjera ar pelnyta šlove, tai yra daug plačiau – netekti šviesos, nes eisi kažkur, ko nežinai ir net negali įsivaizduoti. Nežinomybė sukuria didžiulę baimę, apima liūdesys, o dar pasvarsčius apie tai, kad tada, kai mūsų nebus, bus kiti ir vėl kiti, tampa be galo graudu. Taigi, mirtis teikia skausmą, palieka nedžiūvančias ašaras mūsų akyse, o širdyse – klaikias tuštumas.

Antrasis veiksnys, skatinantis moderniai žvelgti mirčiai į akis, gali būti siejamas su labai dažna mirčių kronika. Žiniasklaidoje tiesiog ,,tiršta“ informacijos apie baisiausius praradimus: į baseiną, papūtus stipriam vėjo gūsiui, įvirto vežimėlis, kuriame miegojo kūdikis; sūnus iššaudė šeimą, būrys nusikaltėlių žiauriai užmušė merginą, avarijose, gaisruose žuvo daugybė žmonių, nuskendo… Šį sąrašą galima būtų tęsti ir šiurpti nuo tokios beprasmių aukų gausybės. Vieni sako, kad čia yra likimas, nuo kurio negali pabėgti ar kaip nors jį pakeisti, kiti sieja su nelaimėmis, užgriuvusiomis šeimą ir artimuosius, dar kiti bando įžvelgti kažkokias sąsajas su mirusiais savo artimaisiais, jų padarytomis nuodėmėmis. Kaip sakoma, genys margas, bet pasaulis dar margesnis. Beje, vis įmantresni būdai patiems pasirinkti mirtį. Jos šešėlis driekiasi per mūsų pasaulius, o mes jau net imame džiaugtis, kad šito neišvengsime ir nėra ko jos bijoti. Čia paprieštaraučiau tokiai logikai. Kiekvienas esame už kažką atsakingas: vaikus, šeimą, senus tėvus, neįgalius artimuosius. Sąrašą irgi būtų galima tęsti. Dar kiekvienas esame skolingi savo talentų, turime juos tinkamai panaudoti, perteikti savo gebėjimus ir įvykdyti misiją – savo pašaukimą. Numirti lengviausia. Gal dėl to ir imame keistai džiūgauti? O gal jau pervargome nuo visokio informacijos šlamšto, jau nebemokame saugoti savo vertybių? Kaip ten bebūtų, žmogus yra menkas viską suvokti, todėl jis kartais ima maištauti prieš savo nemokšiškumą ir nesupratingumą. Keista situacija, net dramatiška, kai žmogus lenda jau į pasaulio pažinimo slėpinius visai išminties neturėdamas, o pasikliaudamas tik kažkokiais savo minčių kliedesiais. Iš Biblijos žinome, kad Dievas sukūrė Adomą iš žemės dulkių ir perspėjo jį, kad vėl sugrįš į dulkes, jeigu bus neklusnus. Po mirties Adomo gyvybė nutrūko, jis nebeegzistavo jokia gyvybės forma. Tapo toks pats kaip dulkė, iš kurių ir buvo sukurtas. Tai ir mano požiūris veda prie minties, kad mirtis vis dėlto yra visa ko pabaiga, tuštuma.

Suprantu ir pateisinu mirtį, kaip natūralų procesą: buvo pradžia šiame pasaulyje, bus ir pabaiga. Toks gyvenimo ratas. Toks ir gamtos ciklas. Vieni gimsta, kiti miršta. Lietuvių liaudies pasakose dažniausiai senas tėvas, pajutęs, kad artėja saulėlydis, pasišaukia vaikus ir duoda jiems paskutinius pamokymus, kaip darniai gyventi. Biblijoje minimas tėvas padalija sūnums turtą po lygiai. Bet šiuo atveju situacija sudėtingesnė. Atrodo, kad tėvo misija dar neatlikta: juk sūnus paklydėlis, iššvaistęs visą turtą, tuščiomis grįžta pas tėvą, kad jo atsiprašytų. O kur grįžtų sūnus, jeigu tėvas būtų jau miręs? Evangelijoje pasakojama, kad vyresnysis brolis priekaištavo tėvui, kad iškėlė puotą grįžusiam savo paklydėliui sūnui, vadinasi, tarp brolių būtų įsiplieskęs pavydas ir neapykanta. Dar tėvas tarsi ir turėjo sulaukti tos valandėlės, kad pamokytų sūnus. Žemėje yra daug paslapčių, kurias turi atskleisti žmogaus protas ir širdis, nereikia skubinti juodosios valandos. Ir absurdiškai laukti irgi keista. Airių kilmės dramaturgas Samuelis Beketas dramoje „Belaukiant Godo“ įvardija tokią situaciją kaip išlaisvinimo laukimą. Tai galima suprasti kaip išlaisvinimą iš vargų, o gal iš savo blogų įpročių, kaprizų, pykčio, pavydo, patyčių? Gal tai yra apsivalymo nuo bjaurasties laukimas? Svarbu, viltis ir tikėjimas. Jie tampa gyvenimo kelio pagrindu ir kryptimi.

Mirtis yra blogis, pabaiga, tuštuma ir nežinomybė. Jos modernizavimas nerodo žmogaus gilaus tikėjimo, kad „susitiksime visi danguje ir džiaugsimės“. O jeigu nesusitiksime? Nemanau, kad Lozorius, aprašytas vienoje iš evangelijų, susitiko su turtuoliu – kiekvienam savo vieta. Geriau jau tą valandėlę, kai juokauju apie mirtį, imčiau ir pasvarstyčiau, ką nuveikiau šiame gyvenime, ko dar nepadariau, ką dar turiu išmokti pats ir išmokyti kitus. Kur yra ašaros ir skausmas, negali atsirasti vietos keistam pašmaikštavimui. Tai absurdiška. Gyvenimas yra Dievo dovana, belieka ja džiaugtis ir branginti, o mirtis ateis ir nekviesta, ir nelaukta.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija