2017 m. lapkričio 3 d.
Nr. 42 (2259)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Semtis malonių iš Fatimos Švč. Mergelės Marijos

Grupė biržiečių Fatimoje

Biržiečiai – nepailstantys keliauti maldininkai. Daugelis jų lanko šventas vietas po visą pasaulį. Visus draugėn suburia ir vadovauja Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos vikaras kun. Ernestas Želvys. Šiemet, švenčiant 100-ąsias Fatimos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo metines, biržiečiai jau nuo pavasario rengėsi vykti į vieną garsiausių pasaulio vietų.

Rugsėjo pabaiga tapo šios svajonės išsipildymu. Vėlų rugsėjo 24-osios, sekmadienio, vakarą atskridome į Ispanijos sostinę Madridą. Ryte pradėjome piligrimystę – pažintį su šia šalimi. Autobusu vykome į Avilą – gimtąjį šv. Teresės Avilietės miestą. Kelyje gidas supažindino su Ispanijos istorija bei dabartimi. Avilos miesto istorija daugiausia susijusi su šv. Terese – žydų dukra, priėmusia krikščionybę ir tapusia Basųjų karmeličių ordino vienuole, šventąja. Ji buvo viena didžiausių Katalikų Bažnyčios mistikių ir reformos šalininkių. Miesto centrą supa geriausiai Europoje išsilaikiusios viduramžių sienos, kurios gerai matomos nuo Keturių stulpų kelio. Lankėmės tvirtovę primenančioje nebaigtoje statyti Avilos katedroje. Viduje radome įspūdingą šv. Vincento ir jo seserų antkapį, bazilikos kriptoje – koplyčią su „Požemio“ Mergelės Marijos skulptūra. Katedroje yra šv. Petro skulptūra, atitinkanti Vatikano originalą. Šv. Teresės gimtųjų namų vietoje stovi tėvų Basųjų karmelitų bažnyčia. Čia palaidoti jos tėvai ir įrengtas muziejus. Šv. Teresė, įkurdama vienuolyną, keliavo po Ispaniją su savo mokiniu šv. Jonu nuo Kryžiaus, atnaujindama Bažnyčios gyvenimą pagal Evangeliją.

Kelionę tęsėme katalikiškiausios Europoje šalies – Portugalijos – link. Gėrėdamiesi kalnuotuoju Ispanijos kraštovaizdžiu, artėjome prie antikinio Evoros miesto. Čia yra 20 bažnyčių ir vienuolynų, o garsiausi objektai – Se katedra, Dianos šventykla, Giraldo aikštė su fontanu, Evoros universitetas, įkurtas jėzuitų. Lankėme Šv. Pranciškaus bažnyčią, kurioje įrengta Kaulų koplyčia – statinys iš maždaug 5000 vienuolių kaulų. Reginys ypatingas kaip ir visa, ką dažniausiai matėme bažnyčiose, jų požemiuose, vienuolynų ansambliuose.

Keliaudami ir klausydamiesi gido pasakojimų apie šią šalį, artėjome prie Portugalijos sostinės Lisabonos. Keičiasi gamta – vis daugiau žalumos ir gėlių. Sostinėje lankėme Belemo bokštą, Šv. Jeronimo vienuolyną, Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, Lisabonos katedrą. Nuo Kristaus Karaliaus skulptūros vietos matoma visa Lisabona. Mieste daugybė įspūdingų vietų, jose stabtelėjome. Šv. Jeronimo vienuolyno bažnyčioje palaidotas garsusis jūrų keliautojas Vasko de Gama. Šv. Jeronimas – IV amžiaus Šventojo Rašto vertėjas iš graikų į lotynų kalbą.

Šv. Antano bažnyčia pastatyta jo gimimo vietoje. Jis augo Lisabonoje, o paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Paduvoje, Italijoje. Tačiau portugalai, ypač Lisabonos gyventojai, kurių yra 2 mln., ypač jį garbina. Šis šventasis tapo pranciškonu, garsėjo savo išsimokslinimu ir pamokslavimu, pagalba vargšams, įsimylėjusiems, tituluojamas pamestų daiktų grąžintoju. 1934 metais šv. Antanas paskelbtas Portugalijos globėju.

Seniausias sostinės pastatas – didinga katedra. Kai 1755 metais žemės drebėjimo metu dalis miesto buvo sugriauta, ši šventovė ir visos bažnyčios liko stovėti. Meldėmės Šv. Magdalenos bažnyčioje, vaikščiojome Karaliaus aikšte, grožėjomės Eifelio keltuvu, miesto aikščių skulptūromis, fontanais, prieplaukoje stovėjome ant pasaulio žemėlapio grindinyje... Atkreipėme dėmesį į unikalią šventovių puošybą. Vargonai kitokio, nei įprasta, dizaino, sienose, lubose daug mums nematytų puošybos elementų, senovinių detalių. Visur – ypatingas grožis, altoriai dengti auksu, skulptūros raižytos ir papuoštos rankų darbo drabužiais, siuvinėtais aukso siūlais. Visur pilna didybės.

Palikome Lisaboną ir maždaug po pusantros valandos kelio pasiekėme svarbiausią mūsų kelionės tikslą – Fatimą. Prieš 100 metų Dievo Motina apsireiškė trims vaikams, pranešdama žinią apie būsimus įvykius pasaulyje. Jie jau išsipildė. Dabar minios žmonių plūsta į šią vietą garbinti Švč. Mergelę Mariją, prašyti užtarimo malonių. Mes irgi troškome būti čia su savo intencijomis. Dalyvavome nepakartojamame įvykyje – kartu su tūkstantine piligrimų minia ėjome Rožinio kelią žvakių procesijoje, asmeniškai meldėmės, eidami keliais. Buvome labai arti Dangiškosios Motinos, – nenusakomas jausmas užplūdo širdis. Šis vakaras ypatingu būdu išliko mumyse kaip gyvenimo stebuklas – būti šio įvykio liudininkais bei Mergelės Marijos stebuklų istorijos dalyviais.

Išaušus kitam rytui, skubėjome į Fatimos Rožinio baziliką, pastatytą Dievo Motinos apsireiškimo vietoje 1951 metais. Joje saugomi visų trijų vaikų palaikai, o Mergelės Marijos skulptūroje šalia bazilikos saugoma kulka, kuria 1981 metais buvo pasikėsinta į popiežių Joną Paulių II. Aikštė talpina 300000 maldininkų – ji yra dvigubai didesnė už Šv. Petro aikštę Vatikane. Sugiedojome Marijos litaniją bazilikos prieigose, asmeniškai meldėmės šventovėje, tikėdami Dievo Motinos pagalba kiekvieno mūsų reikaluose. Šimtmečio jubiliejui pastatyta nauja bažnyčia. Patirti išgyvenimai šioje vietoje daugeliui pranoko lūkesčius...

Išvykome iš Fatimos į kaimelį, kuriame gyveno vaikai regėtojai Liucija, Pranciškus ir Jacinta. Apžiūrėjome jų namelius, pakeliui į Porto miestą klausėmės gido pasakojimo apie Tomaro miestelio Tamplierių ordiną. Porto miestas kadaise buvo Portugalijos sostinė, daugybė jo objektų įtraukta į UNESCO paveldą. Jame yra katedra, kurios Šv. Vincento koplyčioje rasime paauksuotais rėmais „Paskutinės vakarienės“ paveikslą. Šv. Pranciškaus bažnyčioje matėme unikalius bažnytinius lobius – auksu dengtą didįjį altorių, Kristaus giminės medį, popiežiaus Jono Pauliaus II relikvijas.

Vykome į Bragos miestą – seniausią šalies arkivyskupiją ir katalikiškąją sostinę. Jos katedroje saugomas Jono I pirmagimio sūnaus kapas, čia yra apklotas drobule mirusio Kristaus altorius, šv. Antano altorius, apaštalų statulos su vėliavomis, kuriose pavaizduoti Portugalijos miestų herbai, kabo laikrodis, rodantis trečią valandą po pietų – Kristaus mirties valandą, – bei daugybė kitų sakralinių vertybių. Katedroje įrengtas turtingas bažnytinių vertybių lobynas. Jobo gatvėje grožėjomės miesto simboliu – žindančios Dievo Motinos statula – ir kitomis miesto grožybėmis.

Iš Bragos vykstame prie garsiosios Bom Jesus do Monte šventovės. Ant aukšto kalno visas bažnyčios su priklausiniais ansamblis apsuptas sunkiai nusakomo grožio kraštovaizdžio. O žmonių rankų darbo triūsu sukurtas grožis dar prideda žavesio nepakartojamam reginiui. Rytmetinė tyla, alsuojanti ramybe sakralioje aplinkoje, tarsi kelia dvasią aukštyn... Tai – įspūdingiausia Portugalijos bažnyčia, kurios prieigose nutiestas laiptų takas su 14 Kryžiaus kelio stočių. Vidurinėje laiptų kelio dalyje įrengta Penkių pojūčių atkarpa su fontanais ir bibliniais simboliais. Dar aukščiau – Trijų vertybių laiptai, o viršuje nuo esplanados – nuostabių vaizdų panorama.

Kelionės tęsinys – palei Atlanto vandenyną link šiaurinės Ispanijos dalies Santjago de Kompostela miesto. Jis laikomas trečiu pagal šventumą miestu po Jeruzalės ir Romos. Tai – piligrimų traukos miestas. Jame stovi 500 šventovių, iš jų viena svarbiausių – Šv. Jokūbo katedra Do Obradoiro aikštėje. Šis šventasis yra Ispanijos užtarėjas. Katedroje esantis smilkytuvas yra didžiausias pasaulyje. Pagrindiniame altoriuje – sidabrinė šv. Jokūbo skulptūra, kurią piligrimai gali apkabinti, o požemyje jis palaidotas. Į šią šventovę piligrimai iš viso pasaulio eina Šv. Jokūbo keliais. Centriniame Katedros bokšte yra didžiausias pasaulyje kryžiaus formos bažnytinės muzikos instrumentas, kuris perteikia paskutinių Jėzaus žodžių garsą. Bažnyčios ansamblis buvo sujungtas su ligonine ir mokykla, vėliau tapusia didžiausiu universitetu, ruošiančiu įvairių sričių pasaulinio lygio specialistus. Sunkiai nusakomas statinių didingumas, šiandien miestas sužavi ir palieka didžiulį įspūdį. Miesto simbolis – moteris, sėdinti ant sarkofago ir laikanti žvaigždę (stella). Tai simbolizuoja miesto pavadinimo kilmę.

Nuoširdus gidės pasakojimas apie Šv. Jokūbo kelią, šio miesto pasididžiavimą – šventąjį apaštalą Jokūbą, perteikiant keliavusių maldininkų liudijimus, pakylėja, įkvepia gyvenimo apmąstymams ir pasiruošimui kelionei į amžinybę. Didieji Europos religijos centrai kviečia tikėjimo įprasminimui ir vilčiai. Žmogus gyvas Dievu ir tikėjimu, o kai jam sunku suvokti Dievo didybę, tai reikia priimti tikėjimu.

Paskutinį ankstų kelionės rytą palikome Santjago de Kompostelą, lėktuvu grįžome į Madridą. Pabuvojome prie Karalių rūmų, Madrido katedroje, aikštėse, iš kurių svarbiausia yra Saulės vartų aikštė (Puerta de Sol) – Ispanijos dvasinis ir geografinis centras. Madridas – aukščiausia Europos sostinė, su priemiesčiais turinti 7 mln. gyventojų, karščiausias miestas šalyje. Sostinėje yra penkeri miesto vartai, ji garsėja įvairiomis sporto šakomis, puikuojasi seniausiu pasaulyje restoranu, kuris įtrauktas į Gineso rekordų knygą, ir kitu savo istoriniu paveldu. Madridas – šiuolaikinis miestas.

Į Lietuvą grįžome kupini nepakartojamų įspūdžių, dvasinių išgyvenimų, sustiprėję tikėjimu ir parsiveždami didelę Dievo dovaną, kad galėjome prisiliesti prie dvasinių lobių, patirti Fatimos Mergelės Marijos palaimą širdyse. Tereikia auginti, brandinti turimus dvasinius lobius ir su viltimi žvelgti pirmyn tikėjimo ir vilties akimis...

Sandra Balodytė,
Biržų dekanato referentė, piligrimė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija