2017 m. lapkričio 10 d.
Nr. 43 (2260)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Solidari tautų ir žmonių bendruomenė

Popiežius Pranciškus apie krikščionių indėlį į Europos projekto ateitį

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas kalba COMECE
susitikime, skirtame paminėti
Romos Sutarčių sukaktį

Dabar, kai Europa išgyvena didžiausius politinius, socialinius ir kultūrinius sukrėtimus nuo Antrojo pasaulinio karo laikų dėl separatistinio regionalizmo, chaotiškos migracijos, terorizmo ir radikalizmo iškilimo, popiežius Pranciškus dar vienoje fundamentalioje žemynui skirtoje kalboje pabrėžė Bažnyčios ir krikščionių užduotį jos vienybės ir darnumo išsaugojimui ir stiprinimui. Šventasis Tėvas spalio 28 dieną apie tai kalbėjo Vatikane vykusioje konferencijoje „(Per)mąstyti Europą. Krikščionių indėlis į Europos projekto ateitį“, kurią surengė Miuncheno (Vokietija) arkivyskupo kardinolo Rainhardo Markso (Reinhard Marx) vadovaujama Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisija (COMECE). Šis susitikimas, kuriame dalyvavo žymūs Bažnyčios hierarchai, politikai ir mokslininkai, buvo skirtas aptarti Europos nueitą integracijos kelią ir perspektyvas minint prieš 60 metų pasirašytų Romos Sutarčių, davusių pradžią Europos Sąjungos kūrimui, jubiliejinę sukaktį. Tarp 350 konferencijos dalyvių iš 28 ES priklausančių šalių buvo ir Lietuvos delegacija – Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila (jis yra vienas iš COMECE vicepirmininkų) ir Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas bei keli kiti politikai ir diplomatai.


Išmintis beldžiasi į mūsų širdis

Kun. Vytenis Vaškelis

Žmonės, kurie, pasinaudodami savo genialiais talentais, kuria išskirtinius meno kūrinius ar, pavyzdžiui, šachmatininkai, sėdėdami prie šachmatų lentos, iš karto geba įžvalgiai suplanuoti daug tikslių ėjimų į priekį, ir, savo širdyje didžiuodamiesi šiomis išskirtinomis duotybėmis, save vertina labiau nei aplinkinius, nėra išmintingi Kristuje. Nors iš pažiūros kiekvienas protingas žmogaus veiksmas atspindi jame įkūnyto Aukščiausiojo panašumo dalį, bet, kai asmuo jam suteikto mąstymo bei kitų gebėjimų dovanas perdėm savinasi, ilgainiui jo gyvenimo būdas tampa lemtinga parodija. Žmogus, kurio esminis tikslas – jis pats, o visos priemonės yra naudingos tik tiek, kiek pateisina minėto tikslo siekius, žengia į aklavietę, nes jo „Ego“ neleidžia matyti Tikrojo (1 Jn 5, 20), kuris byloja: „Ką, žmogau, turi, ko nebūtum gavęs?“ (plg. 1 Kor 4, 7).


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija