2017 m. lapkričio 10 d.
Nr. 43 (2260)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Solidari tautų ir žmonių bendruomenė

Popiežius Pranciškus apie krikščionių indėlį į Europos projekto ateitį

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas kalba COMECE
susitikime, skirtame paminėti
Romos Sutarčių sukaktį

Popiežius Pranciškus sveikina
Europos Sąjungos vyskupų konferencijų
komisijos vadovą Miuncheno arkivyskupą
kardinolą Rainhardą Marksą

Šv. Benediktas Nursijietis,
kurį popiežius Paulius VI
paskelbė pirmuoju Europos globėju

Dabar, kai Europa išgyvena didžiausius politinius, socialinius ir kultūrinius sukrėtimus nuo Antrojo pasaulinio karo laikų dėl separatistinio regionalizmo, chaotiškos migracijos, terorizmo ir radikalizmo iškilimo, popiežius Pranciškus dar vienoje fundamentalioje žemynui skirtoje kalboje pabrėžė Bažnyčios ir krikščionių užduotį jos vienybės ir darnumo išsaugojimui ir stiprinimui. Šventasis Tėvas spalio 28 dieną apie tai kalbėjo Vatikane vykusioje konferencijoje „(Per)mąstyti Europą. Krikščionių indėlis į Europos projekto ateitį“, kurią surengė Miuncheno (Vokietija) arkivyskupo kardinolo Rainhardo Markso (Reinhard Marx) vadovaujama Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisija (COMECE). Šis susitikimas, kuriame dalyvavo žymūs Bažnyčios hierarchai, politikai ir mokslininkai, buvo skirtas aptarti Europos nueitą integracijos kelią ir perspektyvas minint prieš 60 metų pasirašytų Romos Sutarčių, davusių pradžią Europos Sąjungos kūrimui, jubiliejinę sukaktį. Tarp 350 konferencijos dalyvių iš 28 ES priklausančių šalių buvo ir Lietuvos delegacija – Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila (jis yra vienas iš COMECE vicepirmininkų) ir Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas bei keli kiti politikai ir diplomatai.

Įkvepiantis šv. Benedikto pavyzdys

Pradėdamas kalbą su tam tikra paskata kitiems atvejams, popiežius Pranciškus pasidžiaugė, kad COMECE, nors ir bažnytinė organizacija, surengė tarptautinį susitikimą, kuriame savo nuomonę dėl Europos ateities galėjo išsakyti politikos bei akademinio sektoriaus atstovai. Tarp kalbėjusių, kaip rodo konferencijos programa, buvo Europos parlamento pirmininkas Antonijus Tajanis (Antonio Tajani), Europos Komisijos pirmasis vicepirmininkas Francas Timermansas (Frans Timmermans), Europos liaudies partijos (krikščionys demokratai) grupės Europos parlamente pirmininkas Manfredas Veberis (Manfred Weber), Šv. Pijaus V universiteto Romoje politikos mokslų profesorius Rokas Butiljonė (Rocco Buttiglione), Kardinolo Višinskio universiteto Varšuvoje profesorė Irena Lipovič (Irena Lipowisz) ir kiti. Turėjo galimybę pasisakyti ir jaunimo atstovai, kurių lūkesčiai dėl žemyno ateities yra dideli, o jų entuziazmą būtina palaikyti ir sudaryti sąlygas susipažinti su vertinga vyresniųjų patirtimi. Svarbu, kaip pripažino Šventasis Tėvas, kad vyktų nuoširdus, atviras, laisvas ir abipusiškai praturtinantis dialogas, atsižvelgiant į tai, kad Europos vieningumui ne tik reikia įveikti dabar iškilusius sunkumus (Brexit, Katalonija), bet numatyti ir būsimuosius neišvengiamus iššūkius.

Apmąstant krikščionių indėlį į Europos ateities kūrimą bei atsižvelgiant į jos dabartinę kultūrinę bei religinę įvairovę, svarbu pripažinti ne tik mūsų tikėjimo nuopelnus istoriniam europinės civilizacijos formavimui, bet ir sekuliarizmo dabar bandomą primesti nuostatą, kad neva krikščionybė – jau praeitis (kalbama apie vadinamąją postkrikščionišką epochą), todėl ji nebegali turėti pozityvios įtakos socialiniam ir kultūriniam vystymuisi. Nurodydamas tokių prieštaringų svarstymų gajumą ir palaikymą, popiežius Pranciškus dabartines radikalias permainas – unikalios  Europos civilizacijos nuosmukį – lygino su senovės Romos imperijos saulėlydžiu. Krikščionys dabar savo veiklai galėtų imti pavyzdį iš ano istorinio lūžio akivaizdoje iškilusio vienuolijų kūrėjo šv. Benedikto Nursijiečio (480–547) mokymo, kuris buvo sutelktas į asmens vystymąsi. Senovės Romoje buvo trys gyventojų sluoksniai: visas teises ir privilegijas turėję piliečiai, galingiesiems tarnavę ir visą santvarką palaikę kariai ir jokios laisvės neturėję vergai (servus). Šv. Benediktui nerūpėjo žmonių socialinis statusas, turtai ir galia, jis nukreipė mintis į tai, kas visiems bendra ir iš ko iškyla tikrieji troškimai ir viltys, – suvokimą, kad kiekvienas asmuo yra unikalus ir lygiateisis, nes sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Remdamasis šiuo esminiu, krikščionybės atneštu principu, šv. Benediktas kūrė vienuolynus, kurie tapo epochų permainas patyrusios Europos žmogiškojo, kultūrinio, religinio ir ekonominio atgimimo židiniais ir kuriuose formavosi didingos krikščioniškosios civilizacijos pamatai. Pabrėždamas tokiam atsinaujinimui esminę žmogaus koncepciją, Šventasis Tėvas sakė, kad dabar „galbūt didžiausias krikščionių įnašas šių dienų Europai būtų priminimas, kad ji nėra tik institucijų ir statistikos duomenų gausybė, bet pirmiausia žmonės“. Deja dabar, kai kalbama apie svarbiausias šiandieninės Europos problemas, diskusijos dažniausiai susiveda į skaičius – ekonomikos augimo ar mažėjimo procentus. „Nebėra piliečių, tik rinkėjų balsai, nebėra migrantų, tik kvotos, nebėra dirbančiųjų, tik gamybos rodikliai, nebėra vargšų, tik skurdo skaitmeninė riba“, – kalbėjo popiežius Pranciškus, nurodydamas tokį žmogaus tapimą abstrakčiu duomeniu, kurį patogu skaičiuoti. O juk žmonės turi veidus, turi likimus ir jų konkretumas įpareigoja konkrečiai rūpintis, o ne atsietai statistiškai argumentuoti.

Konstruktyvaus dialogo reikšmė

Iškeldamas konkrečių žmogaus poreikių patenkinimo reikšmę, Šventasis Tėvas atmeta populiarų individualizmą, nurodydamas bendruomeniškumo reikšmę. „Buvimas asmeniu savaime sieja su kitais bendruomenės nariais, todėl kitas svarbus indėlis, kuriuo krikščionys gali pasitarnauti Europai, yra atnaujintas bendruomeniškumo suvokimas“, – sakė popiežius Pranciškus. Jis priminė, kad neatsitiktinai vieningo žemyno projekto kūrėjai pirmą naują politinį darinį vadino Europos Bendrija. Išvystytas bendruomeniškumas yra geriausia atsvara mūsų laikams būdingoms iškreipto individualizmo formoms, Vakaruose paplitusiai tendencijai, kai kiekvienas rūpinasi tik savo reikalais ir jo gyvenimas tampa izoliuotas nuo kitų. Tuomet ir pati laisvės koncepcija tampa klaidingai suprasta, tarsi tai būtų teisė daryti bet ką ir neturėti atsakingų ryšių su kitais. Tai veda į visuomenės skaidymąsi, atmetant saitus su praeitimi ir ateitimi, kada lieka siaurai suprastas „čia ir dabar“ be platesnio horizontalaus solidarumo.

Krikščionys savo tapatumą suvokia tik bendruomeniškume, kaip tarpusavyje susieti mistinio Kristaus kūno, Bažnyčios nariai (plg. 1 Kor 12, 12). Kiekvienas turi unikalų identitetą ir savybes, kaip Dievo dovanas, kuriomis dalijasi bendruomeniškumo užduotyje to mistinio Kūno augimui. Panašiai turi būti ir pilietinėje visuomenėje, kada tarpasmeninėje sąveikoje kiekvienas atranda savo pranašumus ir trūkumus, kuriais gali dalintis, suteikdamas pagalbą kitiems ar ją gaudamas. Šventasis Tėvas pateikė šeimos, kaip pirminės bendruomenės, pavyzdį, kurioje skirtumai sudaro vieningą visumą, ypač vyro ir moters meilės ryšyje, kurių sąjunga tampa ne tik stipri, bet ir vaisinga, atvira gyvybei. Visos bendruomenės, neišskiriant valstybinės ar kontinentinės, yra gyvybingos tik tuomet, kai geba pozityviai sąveikauti, priima narių skirtumus, ypatumus ir taip generuoja pažangą per inovacijas ir kultūros praturtinimą. „Taigi, asmuo ir bendruomenė yra tie Europos pamatai, prie kurių statymo ir sutvirtinimo mes, krikščionys, norime ir galime prisidėti“, – darė išvadą Šventasis Tėvas. To ypatingo kontinentinio pastato, „bendrų namų“, kurie tęsiasi nuo Atlanto iki Uralo ir nuo Šiaurės poliaus iki Viduržemio jūros, plytos yra dialogas, visų priėmimas (inkliuzyvumas), pažanga ir taikos įtvirtinimas.

Pirmiausia pabrėždamas konstruktyvaus dialogo būtinumą Europos ateities kūrimui, popiežius Pranciškus akcentavo visų dalyvavimo, pripažįstant jų lygiateisį orumą, svarbą. Kaip pavyzdį jis nurodė senovinį miestą, polisą, kurio centrinėje aikštėje vyko tikrai bendruomeniškas gyvenimas: prekyba, amatų darbai, įstatymų priėmimas. Miesto centre dominuojančią padėtį visuomet užimdavo šventovė, primenanti, jog kasdienybės niekada negalima atskirti nuo transcendentiškumo, nuo kilimo į dvasines aukštumas, be kurių gyvenimas yra paviršutiniškas, nestabilus ir laikinas. Tai veda į svarstymą, kokį pozityvų ir konstruktyvų vaidmenį religija vaidina kuriant bendruomenišką visuomenę. Kalbant apie Europą su stiprėjančia tikybų įvairove, iškyla ir tarpreliginio dialogo svarba. Šventasis Tėvas ypač akcentavo geresnį krikščionių ir musulmonų tarpusavio supratimą, kadangi tarp daugybės migrantų vyrauja islamo išpažinėjai ir jų izoliuotoje terpėje gali iškilti terorizmo apraiškų pavojai.

Pozityvus religijos vaidmuo

Šventasis Tėvas apgailestavo, kad Europoje susiformavęs sekuliarizmas sąmoningai skleidžia religijai priešiškus prietarus, kurių pagrindu bandoma paneigti pozityvų tikėjimo vaidmenį viešajame gyvenime ir jį nustumti į privačią sferą kaip nereikšmingą sentimentalumą. Dabar, kai tarptautinėse derybose dominuoja grupinių materialinių interesų aptarimas, visiems bendro religinio tapatumo etinės nuostatos tampa grėsme siekiant kompromisinio (ne visada moralaus) sprendimo. Štai tada net demokratinėje Vakarų erdvėje iškyla konfliktas žmogaus teisių ir religijos laisvės, o to iš principo neturėtų būti. Popiežius Pranciškus vėlgi apgailestavo, kad dabar realiai vyksta priešiškų jėgų konfliktas ir kompromiso siekį pakeičia reikalavimai primesti savas nuostatas. Susidaro įspūdis, jog vis didesnė visuomenės dalis nebegalvoja apie bendrąjį gėrį ir todėl iškyla ekstremistinės bei populistinės jėgos, kurios randa derlingą dirvą savo radikaliems siekiams. Šių grupių politinės programos pagrindas yra tik protestas nesiūlant konstruktyvaus sprendimo, tik kritikavimas, nematant nieko pozityvaus susidariusioje tikrovėje.

Kasdienybę suvedant į baltos ir juodos spalvų kontrastus, natūralų dialogą pakeičia beprasmis priešiškumas, kurio aštrėjimas gali sukelti grėsmę pilietinei santarvei. Iškyla ir kitas pavojus, kai net demokratijos sąlygomis pradeda dominuoti tik viena politinė jėga ar ideologija, pavyzdžiui, liberalistinis totalitarizmas, taip suvaržoma kitokia veikla ar pažiūros, jas pavadinant homofobiškomis. Taip sudeginami dialogu sukurti visuomenę jungiantys tiltai, daromos užtvaros ir draudimai, ir tai vis labiau juntama šiandienos Europoje. Tokių pavojų akivaizdoje krikščionys yra pašaukti plėtoti tarpusavio supratimą, abipusiškai praturtinantį skirtingumų derinimą, kad politinis dialogas tikrai tarnautų bendram gėriui ir nebūtų tik platforma valdžios siekiui. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog tai iš politinių lyderių reikalauja gero pasirengimo, tvirtų moralinių nuostatų, išmintingumo ir praktinės patirties. Politinė veikla nėra abstraktus „improvizavimo menas“, bet visiškas ir konkretus savęs paskyrimas vieno ar kito lygio bendruomenės gerovės labui.

Viena iš svarbiausių tikrų politinių ir visuomenės lyderių šiuolaikinėje Europoje užduočių, esant nesutarimų ir atsiribojimo nuo kitų tendencijoms, yra priimančios, svetingos ir atviros bendruomenės kūrimas. „Tokia bendruomenė turi būti išlaisvinta nuo fundamentalaus paklydimo: svetingumas ir palankumas nereiškia suvienodėjimo ar skirtingumo atmetimo, – aiškino popiežius Pranciškus. – Priešingai, tikrai visus apimanti bendruomenė turi palankiai vertinti įvairovę ir laikyti ją praturtinančių resursu“. Konkrečiai jis nurodė aktualųjį migrantų ir pabėgėlių klausimą, kada daug kur Europoje tų svetimšalių vengiama dėl religinio ir kultūrinio kitoniškumo. Krikščionys atvykėlius irgi turi priimti kaip resursą su visu rimtumu apmąstydami Jėzaus žodžius: „Buvau keliauninkas (migrantas, pabėgėlis) ir mane priglaudėte“ (Mt 25, 35). Kaip tik dabar dėl karinių konfliktų ir kitų nelaimių išaugusioje pabėgėlių gausoje Europos tautos neturi užmiršti, kad šių kenčiančių žmonių priėmimas neturi priklausyti nuo kokių nors politinių, ekonominių ar netgi religinių nusistatymų, kada juos tiesiog reikia gelbėti.

Jaunimui perduoti idealus

Kiekvienos šalies vyriausybė, darydama sprendimus dėl migrantų priėmimo, turi atsižvelgti į ekonomines galimybes, terorizmo pavojus, savo piliečių poreikius. Tačiau kiekvienu atveju reikalingas „širdies atvirumas“, pastangos natūraliai integruoti priimtus svetimšalius socialiniu, politiniu ir ekonominiu lygmeniu. Migracijos procesas neturi būti chaotiškas, nereguliuojamas teisinėmis priemonėmis, tačiau taip pat negalima statyti abejingumo ar baimės kitokiems sienų, tvirtino Šventasis Tėvas. Svetinga europinė bendruomenė visada turi palikti erdvės nuoširdžiam solidarumui ypač suteikdama pagalbą silpniausiems. Dėl perdėto uždarumo, savo gerovės ar privilegijų gynimo galiausiai pralaimi visi. Europos Sąjungai dabar susidūrus su įvairiomis krizėmis reikia iš naujo atrasti vieningos ir solidarios bendruomenės supratimą, kada palaikomi atsiliekantieji, o ne žengiama į priekį „dviem greičiais“ suteikiant pirmenybę pažangiausiems. Tai – vienas didžiausių Europos Sąjungos iššūkių, drąsiai taikant naujas galimybes kontinento ateičiai.

Pastebėjęs, kad dabar kai kurios jėgos norėtų sąvoką „solidarumas“ pašalinti iš žodyno, Šventasis Tėvas pabrėžė, jog krikščionims tai visiškai nepriimtina, kadangi solidarumas yra pagrindas (raison d,etre) didžiajam meilės įsakymui (plg Mt 22, 37–40) ir yra brandžios bendruomenės gyvybingumo ženklas. Solidarumas kartu su jį papildančiu subsidiarumu veiksmingai įprasmina teisingus Europos tautų, valstybių ir regionų santykius. Beje, solidarumas skatina atnaujinti ir abipusiškai plėtoti ryšius tarp skirtingų kartų ir objektyviai vertinti istorinę praeities patirtį. Nurodęs 7-ajame XX amžiaus dešimtmetyje vykusį kartų konfliktą Vakarų visuomenėje ir jo prieštaringas pasekmes Šventasis Tėvas sako, jog tos istorinės pamokos kalba apie būtinumą jaunosioms kartoms perduoti tuos idealus, kurie Europą padarė didinga civilizacija. Idealų stoka kaip tik yra kontinente išgyvenamo dramatiško sterilumo priežastis. Pavyzdžiui, dėl spartaus gimstamumo mažėjimo susiformavo „bevaikė Europa“, kurioje išgyvenama „demografinė žiema“, ypač atšiauri, kadangi legalizavus abortą daugeliui kūdikių net neleidžiama gimti.

Popiežius Pranciškus pripažino, kad dabar Europoje jauni žmonės dažnai lieka svarbių įvykių nuošalėje. Kadangi vyresniosios kartos jiems neperduoda materialinių ir kultūrinių įrankių, kurie reikalingi dabarties ir ateities iššūkių akivaizdoje. Europoje, dabar patiriančioje „atminties deficitą“, daugelis jaunų žmonių lieka atskirti nuo savo tautos kultūrinių ir religinių šaknų ir yra, šv. Pauliaus žodžiais tariant, „siūbuojami ir nešiojami bet kokios doktrinos vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudravimo, vedančio į klystkelius“ (Ef 4, 14). Kartais susidaro įspūdis, jog jaunieji europiečiai tarsi lieka vyresniųjų kartų įkaitais, nes pastarosios nenori prarasti savo atsakomybės ir vadovavimo ko ne iki gilios senatvės. Todėl reikia skatinti jaunimo savarankiškumą kartu su atitinkamu ugdymu jam suteikiant ne tik technikos ir mokslo žinias, bet ir moralines, etines nuostatas, kurios reikalingos brandžioms asmenybėms, kad jos būtų pasirengusios pasiaukojančiai darbuotis dėl visų gerovės, kurtų žmogiškesnį pasaulį. Šis ugdymas yra bendra pareiga, kuri reikalauja aktyvaus tėvų, mokyklų, universitetų, religinių ir pilietinių institucijų bendradarbiavimo.

Darbas, taika ir viltis

Visų bendromis pastangomis Europa gali tapti ta solidaria žmonių ir tautų bendruomene, kuri vėl bus trokštamos pažangos šaltinis pačiai sau ir visam pasauliui. Kadangi esminis faktorius tokiam vystymuisi yra darbas, tai, Šventojo Tėvo įsitikinimu, reikia rūpintis užimtumu ir tinkamomis darbo sąlygomis. Jis pastebėjo, jog XX amžiuje buvo daug žymių krikščionių verslininkų ir pramoninkų, kurie vadovavosi Bažnyčios socialiniu mokymu, kūrė darbo vietas ypač gamybos srityje, kuri yra sveikos ekonomikos pamatas, ypatingą dėmesį skirdami dirbančiųjų ir jų šeimų oraus, pasiturinčio gyvenimo užtikrinimui. Popiežius tvirtino, kad tokia veikla yra geriausias priešnuodis „sielos neturinčiai globalizacijai, kai pirmiausia rūpinamasi pelnu, o ne žmonėmis, taip susidarant skurdo, bedarbystės, išnaudojimo ir aštrių socialinių konfliktų „saloms“ įvairiuose Europos regionuose“. Skatindamas darbinę jaunų žmonių veiklą, Šventasis Tėvas pripažino, kad nemažai europiečių vengia kai kurių užsiėmimų, laikydami juos menkaverčiais, reikalaujančiais daug fizinių jėgų, užmiršdami, kad jie yra svarbūs ekonomikai ir mūsų kasdieniam gyvenimui.

„Kas būtų be tų darbščiųjų, kurie rūpinasi, kad būtų maisto ant mūsų stalo? Kas būtų be kantraus ir kūrybingo triūso, gaminant mūsų dėvimus drabužius, statant namus, kuriuose mes gyvename?“ – retoriškai klausė popiežius Pranciškus. Štai kodėl negalima nevertinti paprastų darbininkiškų profesijų, kurios yra esminės visuomenei, besinaudojančiai to kasdienio triūso rezultatais, ir tai teikia pasitenkinimą patiems dirbantiems žmonėms. Tai yra paskata Europos šalių vyriausybėms ištaisyti vadinamosios deindustrializacijos klaidas, kurių priežastys įvairiuose žemyno regionuose labai skirtingos. Žmonės turi rankas, gebėjimus, nori dirbti ir uždirbti, todėl ruošiant investicijas ir vystant užimtumą reikia vėl grąžinti pirmenybę gamybai. Tuo dabar rūpinasi naujasis Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trampas, plėtodamas gamybai skirtas investicijas ir sudarydamas joms palankias sąlygas. Tuo pačiu keliu reikėtų žengti ir Europai, besirūpinančiai, kad tos investicijos ir gamybos vystymas stiprintų šeimą, padėtų išsipildyti jaunų žmonių viltims, skatintų darnią ir taikią visuomenės pažangą.

Kalbėdamas apie krikščionių įnašą į šiandienos Europos „bendruosius namus“, Šventasis Tėvas galiausiai palietė vėl labai aktualiu tapusį taikaus sambūvio klausimą. Jis priminė, kad taikos pažadas buvo svarbiausias rūpestis, įkvėpęs Romos Sutarčių signatarus po praėjusiame šimtmetyje išgyventų dviejų Pasaulinių karų, nusinešusių dešimčių milijonų nekaltų žmonių gyvybes. Atėjo laikas patvirtinti teisę į taiką, nes sambūvis mūsų žemyne vėl tapo trapus, ypač, kada tautiniai motyvai kelia iššūkį drąsioms vieningos Europos projekto kūrėjų svajonėms. Buvimas Dievo palaimintiems taikdariams (plg Mt 5, 9) nereiškia tik vengimą vidinių kontinento konfliktų, bet darbavimąsi, kad būtų nutrauktas kraujo praliejimas visame pasaulyje. Popiežius Pranciškus sakė, kad reikia vystyti pačią taikos kultūrą, mylėti tiesą, be kurios negali būti autentiški žmonių ir tautų santykiai, bei siekti tikro teisingumo, be kurio bendruomenėje įsitvirtina silpnesniųjų engimas. Europos Sąjunga liks ištikima taikos įsipareigojimui, jei gebės atsiliepti į savo piliečių lūkesčius, veiksmingai atsinaujinti ir neprarasti vilties. Nurodęs tendenciją Europoje vėl statyti įvairias užtvaras, kad būtų apsisaugota nuo migrantų ar agresyvių kaimynų, Šventasis Tėvas aiškino, kad dabar ne laikas rausti apkasus, bet reikia drąsiai veikti, kad būtų realizuota tėvų kūrėjų svajonė –visos Europos tautų taikus bendradarbiavimas vardan pažangos ir viltingos ateities.

Buvo primintas „Europos sielos“ klausimas, apie kurį daug kalbėjo popiežius Benediktas XVI, kada prieš dešimtį metų COMECE buvo surengusi panašią konferenciją ir buvo minimos Romos Sutarčių 50-osios metinės. Popiežius Pranciškus citavo Diognetą, teigusį, jog, „kas siela yra kūnui, krikščionys yra pasauliui“ ir sakė, kad gaivindami Europos sielą, krikščionys yra pašaukti žadinti europiečių sąžinę, žmogišką sąmoningumą. Jie turi sekti šv. Benedikto mokymo ir veiklos pavyzdžiu, kuriant nesulaikomą sąjūdį, kuris iš esmės atnaujintų kontinento veidą. Baigdamas kalbą Šventasis Tėvas linkėjo, kad šv. Benediktas, „taikos skelbėjas, vienybės skatintojas ir krikščioniškos civilizacijos ugdytojas“, kurį 1964 metais popiežius Paulius VI paskelbė pirmuoju Europos globėju, „atskleistų mūsų laikų krikščionims, kaip iš tikėjimo sklindanti džiaugsminga viltis geba pakeisti pasaulį“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija