2017 m. lapkričio 24 d.
Nr. 45 (2262)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Gerbkime savo istoriją!

2012 m. spalio 12 d. Kaune, skverelyje prie Kampo ir Kalniečių gatvių sankryžos, buvo atidengtas granitinis paminklas su užrašu Lietuvos partizanui-generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui atminti. Paminklo autorius – skulptorius, profesorius Stasys Žirgulis. Prie paminklo įrengta paminklinė juoda granitinė lenta-žymeklis su užrašu: „Šioje vietoje 1956 m. spalio 12 d. KGB operacijos metu buvo suimtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo Pirmininko pirmasis pavaduotojas, ėjęs ir LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko pareigas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracijos signataras, LLKS gynybos pajėgų vadas, dimisijos brigados generolas, Vyčio kryžiaus I ir II laipsnių ordinų kavalierius Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona Lietuvos partizanė Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė-Vanda, po mirties apdovanota Vyčio kryžiaus ordino karininko kryžiumi. Partizanų vadas Vanagas sušaudytas 1957 11 29 d., žmona partizanė, nuteista kalėti“.

2012 m. rugsėjo 18 d. į Kauno miesto savivaldybės tarybos Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo komisiją kreipėsi Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė prašydama įamžinti vietą, kurioje buvo suimti jos tėvai. Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo komisijos nariai vienbalsiai pritarė šiam prašymui. Toliau man, kaip komisijos pirmininkui, teko šį klausimą derinti su Kauno kolegijos direktoriumi Mindaugu Misiūnu. Buvo skubiai sukviesta Kolegijos taryba dėl leidimo statyti paminklą, nes tas skverelis yra Kolegijos panaudos būdu naudojamoje valstybinėje žemėje. Kolegijos taryba geranoriškai pritarė sutvarkyti skverelį ir įamžinti A. Ramanausko-Vanago suėmimo vietą. Šioje istorinėje vietoje, kur dabar stovi paminklas, buvo medinis namas, kuriame 1956 metais vienam KGB agentui išdavus ir įviliojus į parengtą pasalą, buvo suimti Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona partizanė Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė-Vanda. Operacijoje dalyvavo daugiau nei 20 KGB agentų. A. Ramanauskas-Vanagas buvo tardomas, žiauriai kankinamas ir 1957 m. lapkričio 29 d. sušaudytas, o žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė-Vanda nuteista kalėti.

Skverelis, kuriame šiuo metu įrengtas paminklas Lietuvos didvyriui, žmonių vadinamas Adolfo Ramanausko-Vanago vardu.

Lapkričio 29-ąją bus minimos 60-osios A. Ramanausko-Vanago žūties metinės, o 2018 m. kovo 6 d. – 100-osios gimimo metines. Šios sukaktys įpareigoja tinkamai įamžinti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą Kaune.

Artėjant šioms sukaktims pas Kauno miesto mero pavaduotoją Simoną Kairį įvyko Seimo narės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės inicijuotas susitikimas. Susitikime dalyvavo iniciatyvos koordinatorė, Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė Andrijana Filinaitė, skulptorius, profesorius Stasys Žirgulis, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupės narys Gediminas Budnikas, Kauno kolegijos direktoriaus pavaduotojas plėtrai ir infrastruktūrai Paulius Baltrušaitis. Susitikime buvo pasiūlyta prie paminklo įrengti stovą Lietuvos valstybinės vėliavos iškėlimui. Buvo nutarta, kad vėliavos stovo įrengimu pasirūpins iniciatoriai. Kauno savivaldybė prisidės prie apšvietimo įrengimo ir pavasarį apsodins skverelį gyvatvore. Kauno kolegijos atstovas pritarė ir sutiko leisti įrengti šešių metrų vėliavos stiebą jų valdomo sklypo teritorijoje. Skulptorius Stasys Žirgulis pasidalijo mintimis ir davė naudingų patarimų, kaip būtų galima plėsti šią Lietuvai svarbią įamžinimo vietą. Miesto savivaldybė ir iniciatoriai įsipareigoja šias iniciatyvas įgyvendinti iki lapkričio 29 dienos.

Apgailestaujame, kad ne visi supranta, ką reiškia istorinė atmintis, pagarba mūsų didvyriams. Visiškas akibrokštas šiomis dienomis įvyko Lietuvos Respublikos Seime. Pagal siūlymą ,,Lietuvai reikia idėjos“, artėjant 100-osioms Lietuvos Nepriklausomybės metinėms, Seimas išgirdo fiks-idėją. Šį pasiūlymą pavadinti idėja yra grynai šventvagiška. Seimo narys Dainius Kepenis pasiūlė šimtmečiui statyti bendrą paminklą Lietuvos partizanams ir stribams. Tai – baisi provokacija! Partizanai kovojo už Lietuvos laisvę, gynė savo Tėvynę, o kolaboravę su okupantu stribai žudė Lietuvos gynėjus padedami NKVD, vėliau KGB grupuočių. Apie kokį bendrą paminklą gali būti kalba? Žiūrint ir iš krikščioniškų nuostatų, tik Dievas yra teisėjas. Mūsų Visagalis tikrai liudytų, kad bendro paminklo negali būti okupantui ir už laisvę gyvybę atidavusiam Tėvynės gynėjui. Galbūt D. Kepenio sveikatai pakenkė maudynės lediniame vandenyje? Turbūt kitaip nepaaiškinsi šio pseudopasiūlymo.

Ačiū Dievui ir sveikam protui, kad beveik visas Seimas lapkričio 14-ąją po svarstymo pritarė nutarimo projektui 2018-uosius metus paskelbti generolo ir partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Už tai balsavo 90 parlamentarų. Tai bus tikras Lietuvos šimtmečio pagerbimas, pripažinimas ir krauju pelnyta pagarba Lietuvos didvyriui Adolfui Ramanauskui-Vanagui minint jo 100-ųjų gimimo metinių sukaktį pavasarį.

Kalbėdamas apie kontroversiškus rašytojos ir žurnalistės Rūtos Vanagaitės išsišokimus, negaliu nesistebėti: gal tai didžiulis noras būti populiariai Lietuvoje ir ne tik? Gal ji nesuvokė ir nesuprato, ką daranti (netikiu, kad taip galėjo būti)? Galbūt godumas (šito negaliu tvirtinti, nes nežinau)? Šešiolikmetės meilė, kai žmogus tampa aklas ir kurčias tiesai, pasiduodamas svetimai įtaigai...

Labai gaila, kad ir tokie žmonės kaip Tomas Venclova, kuris yra priskiriamas prie intelektualinio sluoksnio, iš dalies palaiko tuos R. Vanagaitės veiksmus, kurie aiškiai diskredituoja Lietuvą visos Europos akyse... Manau, kad Rusijos viešieji ryšiai tik to ir laukia.

Taigi ne tik Geležinio Vilko miestas, bet ir Laikinoji sostinė turi kuo ,,pasigirti“.

Kaunas tikrai laukia įvairių menininkų iniciatyvų, jų savito stiliaus. Bet kas įvyko per Kauno bienalės projektus, pranoksta visus lūkesčius. Japonų menininkas, gavęs didžiulę veiklos erdvę, mums šventą Laisvės paminklą Karo muziejaus sodelyje apdengė plokštėmis, viršuje įrengdamas kažką panašaus į virtuvę, pastatė kėdes. Tikrai nesinori kaltinti menininko, jis yra iš kito pasaulio krašto. Bet ar galima labiau paniekinti mums, lietuviams, šventą vietą?! Lapkričio 23-ioji – Lietuvos kariuomenės diena. Kur žmonės susikaupę pagarbiai gali padėti gėles? Laisvės paminklas apkaltas... Jo praktiškai nėra. Tai įvyko pačiame lietuviškiausiame mieste Kaune, menančiame Romo Kalantos auką Laisvei.

Įdomu, kaip būtų, jeigu mūsų jaunieji menininkai, nuvykę į Japoniją prie Hirosimos ir Nagasakio aukų memorialo, padarytų kažką panašaus? Manau, kad rezultatas būtų nenuspėjamas. Vienas pastebėjimas: panašiems projektams, kurie gali įžeisti mūsų kilniausius jausmus, reikėtų suteikti erdvę vadinamuose ir šiuo metu moderniuose loftuose, ten būtų galima pilnai išvystyti saviraiškos laisvę.

Menininkui Vyteniui užkliuvo Vytauto Didžiojo paminklas Kaune, Laisvės alėjoje. Samprotaujama, kad ne vieta Laisvės alėjoje, ieškokite kitos vietos ir iš viso paminklas karingai atrodantis. Šias ir kitas mintis išsakęs Kauno menininkas Vytenis Jakas mąsto, kad vietoje paminklo Laisvės alėjoje galėtų būti fontanėlis, kuris labai susišauktų su esama infrastruktūra ir t.t. Menininkas primena visiems, kokia sunki, gal ir labai sunki, buvo jo vaikystė, kad paminklas per daug agresyvus ir, žiūrėdamas į jį, jis prisimena vaikystės patyčias, skriaudas. Iš dalies galima suprasti menininką ir jo bėdas, bet tegu jis susimąsto, kas yra Laisvė, kaip ji iškovojama. Mūsų tvirtybės simbolis turi stovėti Laisvės alėjoje. Tai aišku kiekvienam lietuviui ar Lietuvos piliečiui.

Šios juodosios šimtmečio „idėjos“ paprasčiausiai griauna valstybės pamatus. Šitaip elgdamiesi tariamieji demokratijos ir jų tiesų ieškotojai nori sugriauti mūsų visų Lietuvos tapatybės simbolius ir jų istorinę atmintį.

Mes ir taip esame atgailavę už būtas ir menamas nuodėmes ir tai tęsiasi dešimtmečius, nors istorija byloja ką kita. Aišku, esame maža tauta, bet turime garbingai ir išdidžiai priminti didžią Lietuvos praeitį ir kurti ateitį nepamiršdami šlovingos praeities.

Pradžioje pasidžiaugiau dėl kauniečių iniciatyvų puoselėjant A. Ramanausko-Vanago paminklinę vietą. Paskiau išsakiau, kas tikrai labai skaudu. Manau, kad tam turiu moralinę teisę. Mūsų tėvai – Valentina ir Florijonas Budnikai – žuvo 1945 m. liepos 26 d. kaip Lietuvos partizanai. Motina buvo nukankinta, tėvas žuvo per susišaudymą su okupantais. Abu tėvai po mirties apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais. Mama buvo mokytoja, rašė eiles, tėvas – puskarininkis, šaulys, pavasarininkas. Po tėvų žūties mes likome trys sūnūs, kurių amžius buvo nuo 1,5 iki 5 metų.

Mūsų ir daugelio to meto vaikų vaikystė tikrai nebuvo rožėmis klota, bet mes visi trys užaugome, baigėme aukštuosius mokslus. Aišku, karjeros laiptais mums buvo labai sunku kopti, viską stabdė plaukuota saugumo ranka. Aš savo patriotinius jausmus galėjau išreikšti be atlygio visą dešimtmetį gindamas Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos krepšinio rinktinių spalvas.

Gediminas Budnikas,
Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, savivaldybės pavadinimų sumanymo
ir atminimo įamžinimo darbo grupės narys, TS-LKD partijos narys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija