2017 m. lapkričio 24 d.
Nr. 45 (2262)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

„Jūsų yra Dievo karalystė“ (Lk 6, 20)

Popiežiaus Pranciškaus vargdienystės teologija

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus per Pasaulinės
vargstančių dienos minėjimą Vatikane
surengė pietus pusantro tūkstančio
neturtingų žmonių ir juos laimino

Kristaus viešpatavimas Golgotoje

Pasitinkant Kristaus, Visatos Valdovo, šventę, kuria užbaigiami liturginiai metai, apžvelgiamas popiežiaus Pranciškaus kreipimasis, skirtas lapkričio 19-ąją pirmą kartą Bažnyčioje minėtai Pasaulinei vargstančiųjų dienai, kadangi jos steigimas kaip tik susijęs su būsimosios iškilmės šventimu. Užbaigdamas 2016 metų Gailestingumo jubiliejų ir paskelbtame apaštaliniame laiške „Misericordia et Misera“ pranešdamas apie sprendimą steigti Pasaulinę vargstančiųjų dieną, Šventasis Tėvas nurodė, kad jos kasmetinis minėjimas paskutinį, 33-iąjį eilinį sekmadienį, bus geriausias pasirengimas tinkamai išgyventi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę. Juk Jis pats save visada tapatino su mažiausiais ir vargšais ir pažadėjo visus teisti pagal atliktus gailestingumo darbus (plg Mt 25, 31–46). Jau birželio 13 dieną paskelbtame kreipimesi pirmajai Pasaulinei vargstančiųjų dienai pabrėždamas būtinumą kuo autentiškiau švęsti Kristaus Karaliaus iškilmę, popiežius Pranciškus pabrėžia, kad Kristaus viešpatavimas galutinai atsiskleidžia Golgotoje, kai nekaltasis prikalamas prie kryžiaus – vargšas, nuogas, visų apleistas Jis įkūnija ir apreiškia Dievo meilės pilnatvę. Jo visiškas atsidavimas Tėvui išreiškia visišką neturtą ir pabrėžia Meilės, prikeliančios Jį Velykų dieną naujam gyvenimui, galią.

Savo kreipimąsi pavadinęs „Mylėkime ne žodžiu, bet darbu“ (plg 1 Jn 3, 18). Šventasis Tėvas teigia, kad Pasaulinės vargstančiųjų dienos steigimu jis norėjęs, jog krikščionių bendruomenės visame pasaulyje aiškiau ir konkrečiau paliudytų Kristaus meilę paskutiniesiems ir labiausiai kenčiantiems. Dokumente patvirtindamas, kad Dievo ir artimo meilės bei gailestingumo principas yra Bažnyčios socialinio mokymo pagrindas, jis nurodo, jog „kas siekia mylėti taip, kaip mylėjo Jėzus, privalo elgtis pagal Jo pavyzdį“. Taigi meilė vargšams turi būti rodoma ne tuščiais svarstymais, bet suteikiant konkrečią pagalbą. „Esame kviečiami ištiesti ranką nuskurdusiems ir kenčiantiems, susitikti su jais, juos apkabinti, kad jie pajustų tą meilės šilumą, kuri ištirpdo uždarą vienišumo ratą, – su būdingu žmogišku jautrumu pataria popiežius Pranciškus. – Į mūsų pusę ištiesta jų ranka yra pakvietimas išeiti iš mūsų susitvarkymų ir patogumų, atpažinti pačioje vargdienystėje glūdinčias vertybes“. Jis kviečia nepamiršti, kad krikščionims vargdienystė pirmiausia yra sekimas vargdieniu Jėzumi, kadangi toks ėjimas su juo veda į Dangaus Karalystės laimę. „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė“ (Lk 6, 20), skelbia pirmasis ir svarbiausias Viešpaties palaiminimas evangeliniame Kalno pamoksle, kuriame išdėstomos Išganytojo socialinio mokymo nuostatos.

Konkretizuodamas tą sielos nusistatymą, Šventasis Tėvas aiškina, kad dvasinė vargdienystė reiškia nuolankią širdį, gebančią suprasti savo žmogišką ribotumą ir nuodėmingumą, atsispirti ypač šiems laikams būdingai materialinės visagalybės pagundai, netgi su tariamo žemiško nemirtingumo pojūčiu. „Vargdienystė yra vidinė širdies nuostata, neleidžianti žvelgti į pinigus, karjerą ar prabangą kaip į gyvenimo tikslą ar laimės sąlygą“, – teigiama dokumente. Suvokiant savo žmogišką ribotumą ir su pasitikėjimu priimant Dievo artumą, remiantis Jo malonės pagalba, dvasinė vargdienystė „sukuria sąlygas laisvai priimti asmeninę ir visuomeninę atsakomybę su tikruoju savęs, kaip krikščionio, įprasminimu“.

Tobulas šv. Pranciškaus pavyzdys

Kaip tobulą ir sektiną dvasinio neturto išgyvenimo pavyzdį popiežius Pranciškus savo kreipimesi nurodo šventąjį Pranciškų Asyžietį (1181–1226). Jis buvo tos tikros vargdienystės liudytojas, kuriuo sekė ne tik jo įkurtos pranciškonų vienuolijos nariai ir narės, bet ir vėlesniais šimtmečiais daugybė kitų šventų vyrų ir moterų“. Primindamas išskirtinai artimą šv. Pranciškaus ryšį su tais laikais labiausiai atstumtais asmenimis – raupsuotaisiais – Šventasis Tėvas pabrėžė, kad Asyžiaus šventasis neapsiribojo vien išmaldos davimu, bet apsigyveno pas tuos sunkius ligonius, nepaisydamas visų pavojų, tiesiog susitapatindamas su didžiausiais vargšais. Vėliau savo atsiminimuose šv. Pranciškus pripažino, kad tas betarpiškas susitikimas su atstumtaisiais sąlygojo jo radikalų atsinaujinimą ir savojo pašaukimo atpažinimą. Popiežius kreipimesi cituoja šv. Pranciškų, savo „Testamente“ rašiusį: „Kai gyvenau nuodėmėje, raupsuotųjų vaizdas man atrodė labai nemalonus. Tačiau pats Viešpats mane atvedė pas juos ir aš jiems parodžiau gailestingumą. Kai išėjau, tai, kas iš pradžių man atrodė bjauru, pasikeitė į sielos ir kūno saldybę“. Tokį radikalų atsivertimą gailestingumo darbuose vargingiausiųjų naudai galėtų patirti kiekvienas.

Taigi, šiuo šv. Pranciškaus pavyzdžiu Šventasis Tėvas iškelia evangelizacinę Dievo ir artimo meilės raiškos vertę. Juk jau vien suvokimas, kad Dievas mus pirmasis pamilo ir per savo įsikūnijusio Sūnaus auką atidavė visą save, taip pat ir savo žemišką gyvybę, nelaukdamas jokio atsako, mus su didžiule jėga skatina atsiliepti. „Ši meilė taip labai uždega širdis, jog, kas ją patyrė, jaučiasi kviečiamas į ją atsiliepti, nepaisant savojo ribotumo ir nuodėmių, – rašo popiežius Pranciškus. – Tai pavyksta, kai Dievo malonė, Jo gailestingoji meilė, kiek įmanoma, priimama mūsų širdyje, sujudina mūsų valią ir jausmus, skatina mylėti Dievą ir artimą“. Šis atsivertimas gali iš pagrindų pakeisti mūsų nusistatymą, įkvėpti užuojautą ir gailestingumo darbus vargstančių ir kenčiančių brolių ir seserų labui. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad reikia vengti supaprastinto požiūrio į vargšus tik kaip į mūsų spontaniškų geros valios gestų priėmėjus ir kad tie savanoriškai jų atžvilgiu atliekami geri darbai yra skirti tik mūsų sąžinės nuraminimui.

Atsiliepti į Eucharistijos šventimą

„Tokios patirtys dažnai būna geros ir naudingos siekiant jautriau įsisąmoninti mūsų vargstančių brolių ir seserų reikmes, taip pat ir tai, kas nulemia tas neteisybes, – aiškina popiežius Pranciškus savojoje vargdienystės teologijoje. – Vis dėlto tos patirtys turėtų ir mus vesti į tikrą susitikimą ir bendrystę su vargšais, į nuolatinį bendravimą su jais, kurie turi tapti pačių mūsų gyvenimo stiliumi“.

Šis malda palydėtas autentiškas gyvenimo būdas, teikiant pirmenybę artimo meilei ir bendravimui neša tikrą džiaugsmą ir sielos ramybę nes savo rankomis paliečiame kenčiančio Kristaus Kūną. „Jei norime iš tikrųjų sutikti Kristų, būtina paliesti Jo kūną kenčiančių vargšų žaizdose, taip atsiliepiant į Eucharistijoje priimamą sakramentinę Komuniją, – aiškina Šventasis Tėvas. – Šventojoje liturgijoje laužomas Kristaus Kūnas – dalijimasis meile – visada matomas mūsų labiausiai pažeidžiamų brolių ir seserų veiduose“. Patvirtindamas šių gilių minčių teisingumą jis remiasi žymiausio Rytų Bažnyčios tėvo, Konstantinopolio patriarcho šv. Jono Auksaburnio (Joannes Chrysostomos, 350–407) paraginimu dvasinio luomo nariams: „Jei nori pagerbti Kristaus Kūną, neniekink Jo dėl to, kad Jis yra nuogas; gerbk Eucharistinį Kristų ne vien šilkiniais drabužiais (puošniu liturginiu apdaru), tuo pat metu nekreipdamas dėmesio į kitą Kristų (esantį vargšuose), kuris už bažnyčios sienų yra nuogas ir kenčia nuo šalčio“.

Taigi, jeigu mūsų aplinkoje gyvena vargšai ir kenčiantys, reikalingi globos ir pagalbos, tai sekmadienį, po šv. Mišių ir ne vien Pasaulinę vargstančiųjų dieną, artinkimės prie jų ir tai bus dar vienas tinkamas momentas susitikti su Viešpačiu, kurio ieškojome iškilmingai švęsdami Eucharistiją. Popiežius Pranciškus simboliškai kviečia vargdienius priimti kaip privilegijuotus svečius prie stalo, nes jie gali tapti mokytojais ir padėti mums nuosekliau gyventi tikėjimu. Taigi vargšai ir kenčiantys tampa prasmingu naujojo evangelizavimo įrankiu, nes „savo pasitikėjimu mūsų gerumu ir pasirengimu priimti pagalbą jie mums dalykiškai, dažnai ir džiaugsmingai parodo, kaip svarbu gyventi tuo, kas esminga, ir visiškai atsiduoti Dievo apvaizdai“.

Laikytis „karališko įstatymo“

Aptardamas krikščionių bendruomeniško veikimo bruožus Šventasis Tėvas primena, kad Bažnyčia nuo istorinių savo būties ištakų suvokė, kad jos pačios neturtas ir pirmenybės teikimas vargšams yra svarbiausia misijų sėkmės garantija. Pati pirmoji tikinčiųjų bendruomenė suprato, kad Jėzaus mokinių gyvenimas turi reikštis broliškumu ir solidarumu, kad atitiktų mokymą Išganytojo, kuris, kaip minėta, vargdienius vadino palaimintaisiais. Popiežius Pranciškus pastebi, kad apaštalų įsteigta diakonų tarnystė kilo iš poreikio rūpintis kuo platesne parama vargšams. Turtinė nelygybė pirmosiose krikščionių bendruomenėse irgi buvo radikaliai išspręsta panaikinus privatinę nuosavybę. Apaštalų darbų knygoje aptariamas užgimusios Bažnyčios patrauklumas ir sparti plėtra, aiškiai nurodoma, kad tikintieji „nuosavybę ir turtą parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“ (Apd 2, 45). Dėl tokio pavyzdinio dalijimosi ir Dievo garbinimo jie „buvo visos liaudies mylimi, o Viešpats kasdien didino jų būrį“ (Apd 2, 47). Tai priminęs Šventasis Tėvas pabrėžia, jog Evangelijoje aprašyta ankstyvųjų krikščionių dalijimosi praktika ypatingą svarbą suteikiant gailestingumui nėra koks kraštutinumas ar senovinės praeities faktas. Priešingai, tais žodžiais kreipiamasi į kiekvienos vėlesnės kartos krikščionis, todėl tai aktualu ir mums, kad mes savuoju liudijimu ryžtingai patvirtintume įsipareigojimą labiausiai stokojančių labui.

Neatsitiktinai popiežius Pranciškus savo kreipimesi vėlgi primena Jeruzalės pirmosios krikščionių bendruomenės vadovo, apaštalo šv. Jokūbo laišką, kuriame tiesiog reikalaujama neaukštinti turtuolių, kaip dabar įprasta žiniasklaidoje, kai kartais su tikru susižavėjimu išvardijami oligarchų, kitus engiant, sukaupti turtai ir prabanga. Apaštalas su tokiu pat griežtumu ragina neniekinti vargdienių, kuriuos Dievas išsirinko pasaulio akyse, kad „jie paveldėtų Karalystę, pažadėtą Jį mylintiems“ (Jok 2, 5). Šv. Jokūbas pagrindinį Dievo ir artimo meilės įsakymą įvardija kaip „karališkąjį įstatymą“ ir pabrėžtinai perspėja, kad tikėjimas be praktinės pagalbos vargšams yra savyje miręs tikėjimas: „kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). Žinoma, peržvelgus dviejų tūkstančių metų krikščionybės istoriją, tenka pripažinti, kad buvo nemažai atvejų, kai tikintieji nesilaikė „karališkojo įstatymo“ ir kitų Dievo įsakymų, pasiduodami supasaulėjusiam mentalitetui. Tai su apgailestavimu pripažindamas Šventasis Tėvas pažymi, kad Šventoji Dvasia nepaliovusi kviesti, kad krikščionys susitelktų į esminius dalykus, kurie nėra turtai ar galia. Jos pažadinti daugelis vyrų ir moterų įvairiais būdais paskyrė savo gyvenimą tarnavimui vargšams. Kaip tik tai, o ne kokie nors užkariavimai lėmė, kad krikščionybė tapo pirmaujančia pasaulio religija, sukūrusia didžiąją civilizaciją.

Aštriosios šiandienos problemos

Atkreipdamas dėmesį į aštriąsias šiandienos pasaulio problemas popiežius Pranciškus pripažįsta, kad dabar su didele jų įvairove ir sparčiais pokyčiais yra sunku aiškiai ir vienaprasmiškai identifikuoti vargą tiek fizine, tiek ir dvasine prasme. Nurodęs gausybę iššūkių, kurie atsispindi iškankintų žmonių veiduose, jis kalba apie ištisų gyventojų sluoksnių marginalizavimą ir engimą, daugelio žmonių smurto, kankinimų, neteisingo įkalinimo, karų ir konfliktų, laisvės ir orumo paneigimo, ignoravimo nelaimėse (abejingumo globalizacija) patirtį. Kaip asmens pažeminimą reikėtų laikyti neraštingumą, bedarbystę, medicininės pagalbos stoką, prekybą žmonėmis ir naujosios vergystės, tremties, ekstremalaus skurdo atvejus. Be abejonės, prie to reikia pridėti ir migracijos fenomeną: nepaisant viso prieštaringumo, išvykstant svetur, vyrauja bandymas išsigelbėti įvairiose nelaimėse ir grėsmėse bei padėti sunkioje padėtyje atsidūrusiems artimiesiems. Šventasis Tėvas pastebi, kad apie šių socialinių problemų gausą negalima kalbėti abstrakčiai ar vien tik statistiniais duomenimis, kadangi „vargas turi konkretų vyrų, moterų ir vaikų veidą“.

Visiškai atvirai ir nepaisydamas jokios „politiškai korektiškos“ diplomatijos išvardijęs skaudžiąsias šiuolaikinės visuomenės problemas popiežius Pranciškus pripažįsta, jog nelaimingų žmonių likimus dažnai yra sutrypia korumpuotos valdžios ir piniguočių vykdomos machinacijos, socialinis neteisingumas, moralinis nuosmukis, nežabotas godumas ir abejingumas. „Didžiausia mūsų laikų tragedija ta, kad vis daugiau turtų begėdiškai kaupiama saujelės privilegijuotų rankose. O tai dažnai lydi neteisėtas ir žeidžiantis žmogaus orumą išnaudojimas ir skandalingai visame pasaulyje plačiuose visuomenės sluoksniuose plintantis skurdas“. (Daugelis ekspertų pripažįsta, kad netgi Vakarų pasaulyje vidutines pajamas turintis sluoksnis baigia išnykti ir nuo trijų ketvirtadalių iki keturių penktadalių nacionalinių gėrybių atsidūrė nedidelės turtuolių grupės rankose.) Niekas neturi likti pasyvus ar nusišalinti tokios neteisybės akivaizdoje, ypač kada skurdas užkerta kelią jauniems žmonėms realizuoti savo siekius, gauti orų darbą, įsitvirtinti visuomenėje, nuslopina iniciatyvumą ir asmeninės atsakomybės pojūtį.

„Skurdas užnuodija tikro bendruomeniškumo versmes, beveik nepalieka vietos siekiamam profesionalumui, sumenkina nuopelnus tų žmonių, kurie dorai darbuodamiesi įvairiuose sektoriuose liudija savo gebėjimų produktyvumą“, – daro išvadą Šventasis Tėvas. Pažymėdamas, kad visos tradicinės ir naujos skurdo formos „skatina atsiliepti su nauja visuomenės gyvenimo vizija“, jis akcentuoja ir Bažnyčios vaidmenį naujų sprendimų paieškoje. Tai yra pareiga, nes, kaip tvirtino palaimintasis popiežius Paulius VI, vargšai priklauso Bažnyčiai pagal evangelinę teisę ir tai įpareigoja jų reikalams skirti aiškią pirmenybę. Todėl savo kreipimesi pirmajai Pasaulinei vargstančiųjų dienai popiežius Pranciškus pakvietė Visuotinę Bažnyčią ir geros valios žmones nukreipti žvilgsnį į visus, tiesiančius savo rankas, prašančius pagalbos, besišaukiančius mūsų solidarumo. Mes turime dabartinei atmetimo ir švaistymo „kultūrai“ priešpastatyti sutikimo ir priėmimo kultūrą, konkrečiais brolybės ženklais atsiversti bendravimui su vargšais. „Dievas sukūrė dangų ir žemę visiems, – rašo Šventasis Tėvas. – Deja, kai kurie pastatė barjerus, sienas ir tvoras, taip išduodami žmonijai skirtą pirminę dovaną, nuo kurios niekas neturi būti atskirtas“.

Geradarystę lydi malda

Savajame kreipimesi su aiškia paskata artimo meilės darbams popiežius Pranciškus laimina tikrų geradarių rankas: „Palaimintos rankos, atsiveriančios priimti vargšus ir jiems padėti: tai – rankos, teikiančios viltį. Palaimintos rankos, įveikiančios kultūros, religijos ir tautinius barjerus, užpilančios aliejaus ant žmonijos žaizdų. Palaimintos rankos atsiveriančios ir nieko neprašančios kaip atlygio, be „jeigu“ be „tačiau“, be „galbūt“ ir kitų sąlyginumų: tai – rankos, per kurias ant vargstančių brolių ir seserų nužengia Dievo palaiminimas“. Galiausiai Šventasis Tėvas primena, kad visų geradarystės, pagalbos ir solidarumo iniciatyvų pagrindas turi būti malda. Juk negalima užmiršti, kad paties Viešpaties išmokyta „Tėve mūsų“ malda iš esmės yra vargšų pagalbos šauksmas. „Tai, ko Jėzus mus moko toje maldoje, išreiškia ir talpina šauksmą tų, kurie kenčia dėl egzistencijos netikrumo ar būtiniausių dalykų stokos, – teigia popiežius Pranciškus. – Į mokinių prašymą išmokyti melstis Jis atsakė vargšų žodžiais, kuriais kreipiamasi į vienintelį Tėvą, kurio akivaizdoje visi suvokiame esantys broliai ir seserys“. Kasdienės duonos prašymu irgi išreiškiame savo pamatinių poreikių patikėjimą Dievo malonei. Iš prašymo duonos, kuri yra mūsų visų, turi sekti gebėjimas dalintis, dalyvauti jos gaminime ir bendra atsakomybė dėl teisingumo. Viešpaties išmokytoje maldoje visi atpažįstame poreikį įveikti bet kokį savanaudiškumą, kad pasiektume tarpusavio artumo ir pagalbos džiaugsmą.

Baigdamas dokumentą Šventasis Tėvas kviečia pirmiausia dvasinio luomo narius – vyskupus, kunigus ir diakonus, kurių pašaukimas susijęs su misija remti vargšus, – ir pašvęsto gyvenimo (vienuolijų) narius, katalikiškas draugijas ir sąjūdžius bei visus savanorius stengtis, kad Pasaulinės vargstančiųjų dienos minėjimas taptų tvirta tradicija ir paskata atitinkamai veiklai. Tai bus konkretus indėlis šiandienos pasaulio evangelizavimui, kurio sėkmė labai priklauso nuo geradarystės liudijimo. „Tai – galingas postūmis mūsų tikinčiųjų sąžinei, kad vis labiau įsitikintume tuo, jog bendravimas su vargšais įgalina mus suprasti giliausią tiesą, kad jie yra tas šaltinis, iš kurio galime semtis, kad priimtume Evangelijos esmę ir ja gyventume“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija