2017 m. gruodžio 15 d.
Nr. 48 (2265)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Audros laužė –
nepalūžom


XXI Amžius


Likimai

Gyvenimo audrose nepalūžęs

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47)

Antanas POCIUS

Juozas Mickaitis 1945 metais.
Nuotrauka iš P. Gervyliaus archyvo

Vokietijos–Sovietų sąjungos karas. Jurbarko gimnazijos mokytojas. Antinacinė veikla

1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs Vokietijos karas su Rusija tapo signalu Lietuvoje pradėti ginkluotą sukilimą prieš okupantus. Sovietiniam saugumui sunaikinus Vilniaus LAF štabą, svarbiausiu sukilimo centru tapo Kaunas. Čia vyko pagrindiniai įvykiai. LAF partizanai po tris paras vykusių gatvių kautynių su besitraukiančios Raudonosios armijos daliniais išvadavo Kauną. Iš sukilėlių užimto Kauno radiofono buvo paskelbtas pareiškimas apie nepriklausomybės atkūrimą ir Juozo Ambrazevičiaus vadovaujamos Laikinosios vyriausybės sudarymą. Vokiečių kariuomenė tik ketvirtą karo dieną įžengė į lietuvių sukilėlių išvaduotą Kauną. Kartu su karo banga, kuri greitai persirito per Lietuvą, grįžo P. Paulaitis. Laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Raseinių apskrities viršininku. Tačiau lietuvių patriotų iliuzijos atkurti nepriklausomą Lietuvą greitai sudužo, nes vokiečiai nei nepriklausomybės paskelbimo akto, nei Laikinosios vyriausybės nepripažino. Nacių sukurptuose Europos užkariavimo planuose Lietuvai buvo skirtas tik okupuotos teritorijos, Trečiojo Reicho kolonijos likimas. Po šešių savaičių gyvavimo, 1941 m.  rugpjūčio 5 d., naujieji okupantai Laikinąją vyriausybę išvaikė. Protestuodamas prieš žydų naikinimą, atstatydinus Lietuvos laikinąją vyriausybę, P. Paulaitis pasitraukė iš Raseinių apskrities viršininko pareigų. Bolševikmečiu pradėta lietuvių tautos kova buvo tęsiama ir prieš naujuosius okupantus. Tik ta kova, atsižvelgiant į aplinkybes, buvo neginkluota ir turėjo tikslą išsaugoti nesugriautą Lietuvos ekonomiką, kultūrą ir švietimą, apsaugoti Lietuvą nuo įsitraukimo į vokiečių–rusų karą. Slapta lietuvių kova prieš nacių okupaciją buvo masinis ir gerai organizuotas sąjūdis. Matydamas naujųjų okupantų Lietuvai daromas skriaudas, į antinacinį sąjūdį greitai įsitraukė ir P. Paulaitis. Tą pačią vasarą jis grįžo į Jurbarką, apsigyveno tėviškėje. Prasidėjus naujiems Mokslo metams, pradėjo mokytojauti Jurbarko gimnazijoje – dėstė lotynų ir vokiečių kalbas. Pirmaisiais nacių okupacijos metais daugelio Lietuvos žmonių sąmonėje buvo susiformavęs vertinimas, kad vokiečiai yra išvaduotojai iš bolševikinės okupacijos ir gelbėtojai nuo sovietų vykdyto teroro. Pradėjęs bendrauti su Jurbarko gimnazijos moksleiviais, P. Paulaitis aptiko, kad ir jo jaunųjų bičiulių mąstysenoje susiformavusios „vokiečių išvaduotojų“ garbinimo nuotaikos. Norėdamas atvėsinti nepagrįstą gimnazistų entuziazmą, savo auklėtinius ne kartą vedėsi į Kalnėnų pušynus parodyti įdubusių smėlio plotų – čia iškastose duobėse buvo laidojami nacių vykdyto holokausto aukų – sušaudytų Lietuvos piliečių žydų – palaikai: „Štai pasigėrėkite, vaikai, kokie „humaniški“ mūsų „išvaduotojai“, – sakė jis gimnazijos moksleiviams. Tokios išvykos prie holokausto aukų palaidojimo vietų gimnazistams buvo įsimintinos istorijos pamokos. Po holokausto ir kitų prievartos aktų lietuvių nuotaikos greitai pakito.

Pasakoja D. Gliosienė: „Iš vokiečių okupacijos metų pamenu tokį bendravimo su Petru epizodą. Buvau mokinukė. Vokiečiai mus, vaikus, pasiuntė į mišką rinkti pušų ir eglių kankorėžių. Tuos darbus organizavo vietos seniūnas. Mums į maišus renkant kankorėžius, iš kažkur atsirado Petras. Paklausė: „Ką jūs čia dabar darote?“ Paaiškinome. „Vokiečiai mūsų tautą skriaudžia, – sakė mokytojas Petras. – O jūs jiems padedate. Greitai visi dinkite iš miško.“ Mūsų niekas nesaugojo, maišus palikę dūmėme namo. Kad nepaklysčiau, mane dėdė Petras išvedė iš miško.“ Jurbarke jis išsinuomojo tuo metu buvusį tuščią dabartinės autobusų stoties pastatą ir savo erdviame bute įkūrė vyresniųjų klasių mokinių klubą, jame buvo biblioteka, šaškės, šachmatai, biliardas. Vėliau tas klubas tapo moksleivių patriotinės veiklos centru.

Juozas Mickaitis prisimena: „Petras Paulaitis buvo patrauklus, įdomus žmogus ir mokėjo įgyti jaunų žmonių pasitikėjimą. Gyvendamas vienas, daug bendravo su jaunimu. Padėjo jam studijos Milane, kur susipažino su naujaisiais pedagogikos metodais. Su mokiniais elgdavosi kaip jų vyresnis draugas, nepabrėždamas savo, kaip mokytojo, viršenybės ar išskirtinumo. Toks elgesys patraukdavo vyresnių klasių mokinius. Juos domino mokytojo pasakojimai apie gyvenimą Pietinėje Europoje, tenykščių tautų būdą ir papročius. Paulaitis daug keliaudavo, ruošėsi kovai su okupantais, bet mokiniai žinojo, kur padėtas būsto raktas ir, jam nesant, įeidavo į jo butą, naudodavosi biblioteka, žaisdavo šachmatais ir t. t. Per trumpą laiką mokytojas užvaldė savo mokinių širdį ir protą, įgijo jų pasitikėjimą, stengėsi diegti meilę Lietuvai.“

P. Gervylius prisimena: „Aš tuo metu mokiausi 4-oje gimnazijos klasėje. Pamenu, mokytojas P. Paulaitis dažnai kalbėdavo mokinių susirinkimuose, suėjimuose. Skatino patriotines nuotaikas. Dar pirmaisiais rusų–vokiečių karo metais aš iš jo išgirdau tada sunkiai įtikinamą aiškinimą, kad Vokietija karą pralaimės ir gali būti suskaldyta, tačiau, atėjus laikui, ji vėl prisikels ir susivienys. Tai buvo pranašiški žodžiai, kurie man įsiminė visam gyvenimui“.

Po žydų naikinimo akcijų ir kitų Lietuvai daromų skriaudų tapo aišku, kad lietuvių tautos interesai naciams visai nerūpi, kad su jais joks nuoširdus bendradarbiavimas neįmanomas. Todėl pogrindinės organizacijos per nelegalią spaudą stengėsi informuoti Lietuvos piliečius apie nacių daromus nusikaltimus, ruošiamas prievartos akcijas, ragino visais įmanomais būdais priešintis mėginimams įtraukti Lietuvos jaunimą į karą su Rusija.

1941 metų rudenį P. Paulaitis susipažino su jurbarkiškiu Juozu Mickaičiu, dirbusiu Jurbarko laivų remonto įmonėje buhalteriu. Laisvės kova šiuos du Lietuvos patriotus labai suartino, jie tapo bičiuliais, Laisvės kovos bendražygiais. Per J. Mickaitį P. Paulaitis gavo radijo imtuvą, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį jam papasakojo apie ketinimus ir pasiruošimą leisti pogrindinę spaudą.

1941 metų spalio pradžioje P. Paulaitis perdavė J. Mickaičiui ranka rašytą atsišaukimą, pasirašytą Aido slapyvardžiu. Jame Lietuvos piliečiai kviečiami nestoti į Reicho darbo tarnybą, netalkininkauti vokiečiams šaudant žydus, nes prieš pasaulį naciai savo nusikaltimus stengsis suversti lietuviams. Tą tekstą J. Mickaitis perspausdino mašinėle. Šapirografu proklamacija buvo padauginta 1000 egzempliorių tiražu ir per vyresniųjų klasių mokinius išplatinta Jurbarko, Šakių valsčiuose, Raseinių ir Tauragės apskrityse. Iki 1942 metų sausio mėnesio buvo išspausdinti dar du atsišaukimai, nukreipti prieš vokiečių okupacinę valdžią. P. Paulaičio bute įkurtame moksleivių klube dažnai vyko intensyvios vyresniųjų klasių mokinių diskusijos: buvo svarstoma, kokiais būdais priešintis okupantams. Mokytojas P. Paulaitis skatino juos Laisvės kovai, patardamas vokiečiams priešintis neginkluotu būdu. Tokia proga labai greitai pasitaikė. Nacių okupacinė valdžia Jurbarko miesto burmistru paskyrė vietinį vokietį, repatriantą Gepnerį. Jis buvo aršus nacis, stengėsi Jurbarką suvokietinti, todėl 1941 m. gruodžio pradžioje visi lietuviški gatvių pavadinimai buvo pakeisti vokiškais. Mokytojo P. Paulaičio paskatinti, vyresniųjų klasių mokiniai rengėsi Jurbarką atlietuvinti. P. Paulaitis paprašė J. Mickaitį laivų remonto dirbtuvėse parūpinti keturis 3–4 mm storio skardos lapus, kuriuos sukarpė nedidelėmis juostelėmis. Mokiniai jose lietuvių kalba surašė gatvių pavadinimus, po tris buvo suskirstyti į keturias grupes, kurios, apsirūpinusios reikalingais įrankiais, 1941 m. gruodžio 22 d. arkliais kinkytais vežimais išsiruošė į rizikingą akciją. Gatvių atlietuvinimas buvo pradėtas 2 val. nakties ir po pustrečios valandos darnaus darbo patriotinė akcija buvo baigta: visur kabojo lietuviški gatvių pavadinimai, o vokiškos Gepnerio lentelės nuo Mituvos tilto sumestos į upę. Jurbarkiškiai džiaugėsi, kad atsirado jėga, kuri sugeba pasipriešinti naujųjų okupantų Lietuvos kolonizavimo užmačioms. Nuo 1941 m. pabaigos J. Mickaitis per laivų kapitonus reguliariai iš Kauno gaudavo pogrindinės spaudos leidinių: Į laisvę, Nepriklausoma Lietuva, Laisvės kovotojas, juos perduodavo P. Paulaičiui, o šis per savo mokinius išplatindavo aplinkiniuose valsčiuose. 1942 m. pradžioje mokytojas P. Paulaitis nusprendė, kad jo vadovaujamas vyresniųjų klasių mokinių klubas jau pakankamai subrendęs tapti politine organizacija ir gali imtis sudėtingesnių Laisvės kovos veiksmų. Apie pogrindinės organizacijos įkūrimo būtinybę jis konsultavosi su Jurbarko ir Kauno inteligentais.

Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga (LLGS) buvo įkurta 1942 m. vasario 16-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės dieną. Apie tai savo atsiminimuose J. Mickaitis rašo: „Steigiant Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą, man su broliu Vytautu dabartinėje autobusų stotyje teko stovėti sargyboje. Brolis Vytautas, užsirakinęs prie durų, stebėjo pro langą, o aš vaikščiojau gatvėje ir sekiau, ar nepastebėsiu ko nors įtartino. Tokias užduotis mums buvo davęs P. Paulaitis. Gestapas tada nesuuodė apie pogrindinės organizacijos įkūrimą. Organizacijos valdybą sudarė keturi skyriai, dalyvavo septyni žmonės: keturi Jurbarko inteligentai – pirmininkas Petras Paulaitis, Spaudos ir agitacijos skyriaus vadovas ekonomistas Jonas Bučiūnas, Ūkio ir finansų skyriaus – buhalteris Juozas Sabaliauskas.

Žvalgybos skyriaus paskirtis buvo bausti išdavikus, iš vokiečių kareivių rinkti ginklus: pirkti juos ar keisti į naminę degtinę ir lašinius. Dar valdyboje dalyvavo teisėjas Kerzonas, taip pat gydytojas ir advokatas iš Kauno bei karininkas iš Raseinių (buvusioRaseinių apskrities viršininko kapitono Prano Gužaičio tvirtinimu, juo galėjo būti leitenantas Bronius Urbutis). Organizacijos tikslas buvo atkurti Nepriklausomą Lietuvą su sostine Vilniumi ir uostu Klaipėda. Tą pačią dieną valdyba patvirtino sąjungos programą, pavadintą Į reformuotą demokratiją. Šį manifestą sudarė 19 punktų. Programoje buvo nušviesta ne tik politinė veikla, bet ir ekonominės, kultūrinės, socialinės Lietuvos problemos. Pavyzdžiui, buvo rekomenduojama įsteigti žemės fondą, vienai šeimai palikti dirbti tik 80 ha žemės, o likusią žemę išdalinti bežemiams. Žemės ūkio darbininkams buvo siūloma įvesti privalomą draudimą. Buvo siūloma iš pensijų fondo mokėti pensijas visiems darbininkams ir tarnautojams, kurie išdirbo 25 metus. Tuo metu tai buvo gana pažangi ir demokratiška programa.

Organizacija turėjo veikti penketukų sistema. 10 penketukų sudarė kuopą, kurios vadovas su valdyba palaikė tiesioginį ryšį. Steigiamajame valdybos posėdyje taip pat buvo nutarta du kartus per mėnesį leisti laikraštuką. Pirmas pogrindinio laikraščio Lietuviški atgarsiai numeris išėjo 1942 metų kovo mėnesį.“

Kadangi broliai Juozas ir Vytautas Mickaičiai Paulaičiui buvo parūpinę radijo imtuvą, jis, mokėdamas nemažai užsienio kalbų, galėjo pasiklausyti objektyvesnės informacijos. Todėl pogrindiniame laikraštyje „Lietuviški atgarsiai“ užsienio politikos apžvalgas ir apie padėtį frontuose rašydavo pats. Kaip ir mokinių susirinkimuose, laikraštyje jis įrodinėjo, kad Vokietija karą jau pralaimėjo, todėl Lietuvos piliečių reakcija turinti būti tokia: niekur nesitraukti iš Lietuvos, netalkininkauti vokiečiams karo pramonėje ir Reicho darbo tarnyboje, nes visi darbingi lietuviai būsią reikalingi nepriklausomos Lietuvos atkūrimui. Toliau laikraščio puslapiuose Paulaitis taip pat rašė, kad jeigu vokiečiai bandys savo užmačias vykdyti jėga, lietuviai jiems turi pasipriešinti ginklu. Visa tuometinė Lietuvos pogrindinė spauda ragino netalkinti vokiečiams, todėl jokiais pažadais ir vilionėmis jiems nepavyko jaunimo mobilizuoti į SS legionus. SS divizijas vokiečiams pavyko mobilizuoti tik Latvijoje ir Estijoje, o Lietuvoje ta mobilizacija atrodė labai apgailėtinai. Pavyzdžiui, į Jurbarko valsčiaus mobilizacijos punktą atvyko vos keli jaunuoliai ir tai tokie, kurie turėjo atleidimus nuo karo tarnybos. Ne geresnė padėtis buvo visoje Lietuvoje. Patyrę visišką fiasko, naciai įsiuto ir grasino, kad į Lietuvą atsiųs kelias SS divizijas, kurios nušluos Lietuvą nuo žemės paviršiaus. Laimė, tokiai niekšybei jie nesiryžo.

Sužlugus SS divizijų mobilizacijai, Lietuvos generalinis komisaras Adrianas fon Rentelnas įsakė Vokietijos karo pramonei prievartos būdu surinkti ir sugaudyti 100 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Tačiau tos vyrų gaudynės vokiečiams buvo menka paguoda, nes savivaldybėse dirbę lietuviai tarnautojai iš anksto įspėdavo žmones apie nacių rengiamą rekrūtų medžioklę, todėl jauni vyrai tuo metu pasisaugodavo. Yra žinoma, kad Raseinių apskrityje pavyko suimti tik keliasdešimt jaunuolių.

Vokiečiams nepavyko įpiršti lietuviams savo totalitarinės ideologijos ir įkurti nei nacistinės partijos, nei panašios į hitlerjugendą jaunimo organizacijos. Katalikiškos moralės dvasia išauklėtam jaunimui smurto ir prievartos ideologija buvo svetima ir atgrasi. Politinėje kovoje Lietuvoje patyrę vieną pralaimėjimą po kito, vokiečiai bejėgiškumą bandė kompensuoti stiprindami represijas prieš tautos patriotus. Nuo 1943 metų nacių okupacinė valdžia pradėjo visaip varžyti kultūros ir švietimo įstaigų darbą, suiminėti ir siųsti į koncentracijos lagerius Lietuvos intelektualus.

1943 metų pabaigoje LLGS jau buvo pakankamai sustiprėjusi: savo gretose subūrusi apie tūkstantį narių. Reguliariai buvo spausdinamas 4 lapų pogrindinės organizacijos laikraštis Lietuviški atgarsiai, kurį 2–3 tūkstančių egzempliorių tiražu padaugindavo eržvilkiečiai, artimiausi P. Paulaičio talkininkai broliai Juozas ir Vytautas Mickaičiai, vyresniųjų klasių mokiniai Vladas Paršelis, Vincas Pocius, broliai Antanas ir Vladas Gudavičiai, mokytojas Vincas Laurynaitis, Jurbarko smulkaus kredito banko direktorius Juozas Sabaliauskas. Platinant spaudą buvo surenkamos aukos markėmis, kurias organizacija panaudojo ginklams įsigyti. LLGS ginklus nupirkdavo iš atostogauti važiuojančių vokiečių arba iš Lietuvon parvykusių savisaugos bataliono karių lietuvių. LLGS kovojo prieš lietuvių tautos išdavikus, aktyvius vokiečių talkininkus: paskutiniame laikraščio puslapyje buvo skelbiamos jų pavardės. Kartais prieš juos būdavo imamasi ir radikalesnių priemonių. Jurbarko pieninės vedėju dirbo su vokiečiais bendravęs Ausiukaitis. Pas jį dažnai atvažiuodavo gestapo viršininkas Karsteinas iš Smalininkų. Abu puotaudavo. Ausiukaitis savo sėbrą apdovanodavo sviestu. Paulaitis nutarė, kad gestapininkas per dažnai važinėja į Jurbarką ir įsakė LLGS nariams juos gerai pagąsdinti. J. Mickaitis su dviem bičiuliais, apsiginklavę automatais, nuvažiavo netoli Smalininkų ir kelyje Smalininkai–Jurbarkas surengė pasalą. Du sugulė už žabų krūvos, o vienas saugojo arklius. Kai vakare priartėjo slidžiu keliu lėtai važiuojanti Karsteino lengvoji mašina, vaikinai į jos ratus trinktelėjo keletą serijų. Mašina apvirto, o vokietis susilaužė ranką. Kol išsigandęs gestapininkas pėsčias parskuodė į Smalininkus, J. Mickaitis su bičiuliais laimingai grįžo į Jurbarką. Gestapo šefas sukėlė ant kojų Smalininkų gestapo skyrių ir vokiečių įgulą. Manydami, kad tai raudonųjų partizanų diversija, vokiečiai apieškojo mišką, tačiau, žinoma, nieko nerado. Nuo to laiko gestapo viršininkas Karsteinas į Jurbarką be apsaugos nevažinėdavo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija