2017 m. gruodžio 22 d.
Nr. 49 (2266)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. vasario 16-ąją – vienas svarbiausių įvykių lietuvių tautai. Pateikiame Lietuvos valstybei nusipelniusių žmonių – 1918 metų vasario 16-osios akto signatarų – biografijas. Šįkart – dviejų iškilių brolių – Jurgio ir Kazimiero Stepono Šaulių – visuomeninės ir politinės gyvenimo gairės. Parengta pagal Aigustės Vykantės Bartkutės ir Mariaus Gedučio medžiagą.

 

Jurgis Šaulys

Jurgis Šaulys

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys gimė 1879 m. gegužės 5 d. Balsėnų kaime (dab. Klaipėdos r.), valstiečių šeimoje. Nuo 1887 metų mokėsi Kaltinėnų parapijos daraktorių mokykloje, vėliau – Palangos progimnazijoje. Ten įsitraukė į lietuvišką tautinę veiklą – dalyvavo lietuvių moksleivių būrelyje, tarp moksleivių platino laikraščius „Vienybė lietuvninkų“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Aušra“.

1895 metais „Vienybėje lietuvninkų“ buvo išspausdinta pirmoji J. Šaulio publikacija. Tais pačiais metais, baigęs progimnaziją, jaunuolis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, bet už lietuviškų knygų platinimą ir tautinę veiklą 1899 metais buvo iš jos pašalintas. Nutrūkus studijoms, J. Šaulys prisidėjo prie Vilniaus lietuvių veiklos – rengė straipsnius J. Tumo-Vaižganto redaguojamiems laikraščiams „Tėvynės sargas“ ir „Žinyčia“. 1900–1901 metais organizavo slaptus lietuvių kalbos kursus. 1901 metais pradėjo bendradarbiauti su „Varpo“ leidėjais.

1902 metų vasarą dalyvavo Dabikinės dvare vykusiame varpininkų susirinkime, talkino rengiant Lietuvių demokratų partijos programą. Kartu su bendraminčiais sukūrė antkapinį paminklą „Varpo“ leidėjui, publicistui V. Kudirkai. Gyvendamas Tilžėje, 1903 metais redagavo „Varpą“, „Ūkininką“, „Naujienas“, išvertė antikinių graikų rašytojų Sofoklio, Aischilo kūrinių. Domėjosi tėvynės priešistore. Kartu su lenkų sociologu Liudviku Krivickiu (Krzywicki) dalyvavo Lietuvos piliakalnių archeologiniuose tyrinėjimuose, į lietuvių kalbą vertė ir spaudoje publikavo L. Krivickio darbą apie Žemaitijos senovę.

1903 metais išvyko studijuoti ekonomiką Berno universitete. 1912 metais apgynė daktaro disertaciją. Studijų metais redagavo socialdemokratų periodinius leidinius „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Žarija“. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje, dirbo Vilniaus žemės banke. Buvo Lietuvių mokslo draugijos ir kitų tautinių organizacijų narys.

Pirmojo pasaulinio karo metais liko Vilniuje, priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti. Dalyvavo rengiant okupacinės valdžios atstovams ir užsienio valstybių vadovams lietuvių politikų įteiktus dokumentus, kuriuose reikalauta pripažinti Lietuvos politinį savarankiškumą. 1916 metų birželį J. Šaulys kartu su A. Smetona ir S. Kairiu buvo lietuvių tautos atstovai Trečiajame pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje, buvo vienas iš 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, vėliau išrinktas į Lietuvos Tarybą. Dirbo Tarybos generaliniu sekretoriumi, o nuo 1918 metų vasario – pirmuoju vicepirmininku. 1917 metais dalyvavo lietuvių konferencijose Stokholme ir Berne. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.

1918 m. lapkričio 23 d. buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru Vokietijoje, vėliau – Šveicarijoje, Italijoje. Nuo 1924 metų pasitraukęs iš diplomatinės tarnybos, rūpinosi lietuviškų periodinių spaudinių rengimu ir leidyba Klaipėdos krašte, redagavo „Klaipėdos žinias“, „Lietuvos keleivį“, „Memeler Zeitung“. 1927–1946 metais tęsė darbą diplomatinėje tarnyboje: buvo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje. Sukaupė didžiulį retų spaudinių Lietuvos istorijos tematika rinkinį, dalį jų 1938 metais padovanojo Vytauto Didžiojo universitetui. Mirė 1948 m. spalio 18 d. Lugane (Šveicarija). Palaidotas Lugano miesto kapinėse.

 

Prel. Kazimieras Steponas Šaulys

Kazimieras Steponas Šaulys

Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys – vienas svarbiausių tautinio, politinio ir socialinio atgimimo veikėjų, padėjęs suformuoti nepriklausomos valstybės pagrindus, nenuilstamai skleidęs krikščioniškąsias vertybes, ugdęs inteligentiją, brandinęs moksleivių ir akademinio jaunimo charakterį. Gimė 1872 m. sausio 28 d. Stemplių kaime, Švėkšnos valsčiuje, Tauragės apskrityje. Baigė Švėkšnos pradinę mokyklą, Palangos progimnaziją, Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1897 metais gavo teologijos kandidato laipsnį. 1899 metais baigė mokslus aukščiausiu pažymėjimo laipsniu. 1899 m. birželio 29 d. Kaune įšventintas kunigu.

Iš pradžių buvo vikaras Panevėžyje, vėliau Panevėžio realinės gimnazijos, mergaičių vidurinės mokyklos kapelionas. Nuo 1906 metų dėstė Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune bažnytinę teisę, moralinę teologiją, visuomenės mokslą ir sociologiją. Būtent jo rūpesčiu buvo įsteigtos tokios naujos disciplinos, kaip visuomenės mokslas ir sociologija, ir K. S. Šaulys pats parašė šių mokslų vadovėlius ir veikalą „Socializmas ir mūsų sociališkieji mokslai“. Nemažai rašė spaudai – „Draugijai“, „Tiesos keliui“ ir kt.

K. S. Šaulys jaunystėje pradėjo kilti bažnytinės hierarchijos laiptais. 1911–1920 metais ėjo Žemaičių vyskupo sekretoriaus pareigas, 1916 metų paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, vėliau – kancleriu. 1926 metais tapo Kauno arkivyskupo metropolito J. Skvirecko vikaru, 1927 metais jam suteiktas Popiežiaus rūmų prelato titulas, 1932 metais išrinktas Kauno arkivyskupijos prelatu, vėliau pakeltas Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, vėliau jam suteiktas apaštališkojo protonotaro garbės vardas.

Kun. K. S. Šaulys rūpinosi žmonių gerove. Panevėžyje įkūrė labdaros draugiją beglobiams žmonėms remti, „Motinėlės“ draugiją neturtingiems gabiems mokslo siekiantiems jaunuoliams pagelbėti, „Saulės“ švietimo draugiją. 1918 metais dr. R. Šliūpo, įkūrusio Lietuvos Raudonąjį kryžių, pakviestas, įsitraukė į šios organizacijos veiklą, buvo išrinktas Vyriausiosios valdybos nariu. Kai vokiečių okupacijos metais Lietuvos Raudonojo kryžiaus veikla buvo sustabdyta, K. S. Šaulys kūrė Lietuvos Savitarpio pagalbos organizaciją, tapo jos tarybos vicepirmininku (1941–1944). Politiniame gyvenime dalyvavo aktyviai: 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, 1917 metais Lietuvių konferencija K. S. Šaulį išrinko į Lietuvos Tarybą kartu su kitais 19 narių vėliau jis pasirašė Vasario 16 d. Nepriklausomybės aktą.

1920 metais K. S. Šaulys buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, dar kitaip vadinamą Konstitucine asamblėja. Dirbdamas Konstitucinėje komisijoje, pasak Krikščionių demokratų frakcijos atstovo P. Kriščiūno, „labai daug gero padarė Lietuvai, padėdamas įvesti joje demokratinę ir krikščionišką santvarką“. Būtent tokių žmonių pastangomis buvo parengta ir 1922 metais priimta pirmoji nuolatinė Valstybės Konstitucija. 1922 metais buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komiteto narys. Steigiamojo Seimo darbo pabaigoje K. S. Šaulys iš viešosios politinės veiklos pasitraukė ir 1922–1944 metais profesoriavo Lietuvos universitete (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas), seminarijoje. Ėjo Teologijos-filosofijos fakulteto Bažnytinės teisės katedros vedėjo, ekstraordinarinio, ordinarinio profesoriaus pareigas, dirbo Arkivyskupijos administracijoje.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 metais, prel. K. S. Šaulys išvyko į Vokietiją, 1945 metais persikėlė į Šveicariją. Mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane, „Tėvynės ilgesio kankinamas, bet nepraradęs vilties, kad Lietuva vėl prisikels laisvam, nepriklausomam gyvenimui“ (Nekrologas, „Pasaulio lietuvis“, Nr. 7–8, 1964). Palaidotas Romos Campo Verano kapinėse Šv. Kazimiero koplytėlėje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija