2017 m. gruodžio 29 d.
Nr. 50 (2267)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Audros laužė –
nepalūžom


XXI Amžius


Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.


Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios nepriklausomybės Akto signatarai

Jokūbas Šernas

Artėja šimtosios Nepriklausomybės akto paskelbimo metinės – iki šio reikšmingo ir garbingo mūsų valstybės jubiliejaus teliko 55 dienos. Nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. vasario 16 d. tapo svarbiu įvykiu lietuvių tautai, po 123 metų galėjusiai sukurti savo valstybę naujaisiais laikais. Nepriklausomybės aktą pasirašė dvidešimt Lietuvos Tarybos narių, savo gyvenimu paliudijusių tautos ryžtą turėti savo valstybę. Baigiame spausdinti Lietuvos valstybei nusipelniusių žmonių – 1918 metų vasario 16-osios akto signatarų – biografijas. Tai – Jokūbo Šerno, Jono Vailokaičio ir Jono Vileišio gyvenimo gairės. Parengta pagal Aigustės Vykantės Bartkutės medžiagą.

Jokūbas Šernas

Jokūbas Šernas gimė 1888 m. birželio 14 d. Jasiškių kaime (Biržų aps.). Tėvai buvo reformatai, tad ir Jokūbas vėliau aktyviai dalyvavo organizaciniame protestantų bažnyčios gyvenime. J. Šernas mokėsi Nemunėlio Radviliškio pradinėje mokykloje, Slucko (Baltarusija) gimnazijoje, iš kurios pašalintas už dalyvavimą revoliuciniame judėjime. 1910 metais baigė privačią Tartu (Estija) gimnaziją. Metus pasimokęs Tartu universiteto Teisės fakultete, perėjo į Peterburgo universitetą ir baigė 1914 metais.


Žaizdos

Maigų miško paslaptys

Albertas Ruginis

Iš kairės: kanauninkas Jonas Navickas
(1941 m. birželio 27 d. nušautas
ir subadytas Viekšnių komunistų
kolaborantų) su Telšių vyskupu Justinu
Staugaičiu Viekšnių bažnyčios šventoriuje

Abipus senojo Viekšnių–Laižuvos kelio plyti Maigų miškas. Skersai vieškelio eina miško keliukas Ilgšis. Netoli jo (dešinėje nuo Viekšnių pusės) yra paminklinis akmuo, žymintis, jog toje vietoje 1941 m. birželio 27 d. sovietinių aktyvistų buvo sušaudytas Viekšnių bažnyčios klebonas kanauninkas Jonas Navickas.

Prie Ilgšio keliuko auga pušis, Šventąja vadinama. Joje įkelta koplytėlė. Mat netoliese būta partizanų bunkerio. Čia slėpėsi apie 10 partizanų. Į tą bunkerį partizanams maisto atnešdavo geležinkelio darbininkas Antanas Žylė.

Kita partizanų slėptuvė buvo prie Spanguolynės (Šernynės?..) pelkės. Netoli slėptuvės gyveno partizanų ryšininkė Marytė Strikauskienė. Karo metu ji slėpė numuštą rusų karo lakūną, o pokariu šelpė partizanus. Išvirusi valgyti, duodavo sutartinį ženklą, garsiai šaukdama vištas: ,,Put, put, put“. Taip pakviesti vyrai po vieną iš bunkerio ateidavo pavalgyti.


Žaizdos

Balėnų miško kautynės

Albertas Ruginis

Antrasis pagal dydį Mažeikių rajono Balėnų miškas teikė prieglobstį daugeliui partizanų. 1944 metų gruodį, dar tebegriaudėjant Antrajam pasauliniam karui, Balėnų miške apsuptas sovietinių kareivių granata susisprogdino Tirkšlių miestelio gyventojas, 1941 metų sukilėlis, šaulys Alfonsas Virkutis.

Būta ir daugiau susirėmimų su kareiviais ir stribais. Didžiausios kautynės įvyko 1951 m. gegužės 9 d. Telšių MGB agentas Vacys Kuodis-Petrovas buvo infiltruotas į Nevarėnų partizanų būrį. Jis per savo motiną agentę Danutę pranešė MGB, jog gegužės 8–9 dienomis, kai okupantai švęs pergalės dieną, Balėnų miške vyks Nevarėnų, Sedos ir Viekšnių partizanų būrių pasitarimas. Jame dalyvaus apie 30 partizanų. Gavus tokią žinią, buvo sutelkta MGB kariuomenė: 32 pulko kareiviai ir Telšių, Varnių, Mažeikių, Sedos bei Plungės stribai. Gegužės 9 dieną jie apsupo Balėnų miško 24, 26, 78 kvartalus. Ten buvo susirinkę 14 partizanų, su jais buvo ir Petrovas. Į pasitarimą vėlavo atvykti Viekšnių būrio partizanai.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Gyvenimas – kalendoriuje-knygoje

Kitąmet minėsime 225-ąsias Simono Daukanto gimimo metines

Daiva Červokienė

Istorikė Vida Girininkienė
Virginijaus Jociaus nuotrauka

Istorikės Vidos Girininkienės tyrinėjimo kryptis – XIX–XX amžiaus pradžios Lietuvos istorija. Šiemet ji parengė ir išleido kalendorių-knygą „Simonui Daukantui 225“, skirtą istorikui, literatui ir kalbininkui, švietėjui, tautinio atgimimo žadintojui, pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autoriui Simonui Daukantui (1793–1864), kurio 225-ąsias gimimo metines kitąmet minėsime. Ji rinko kultūros žmonių parašus, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius paskelbtų S. Daukanto metais.

Lakoniškas žvilgsnis į gyvenimą

Kalendoriuje-knygoje glaustai pateikiami S. Daukanto gyvenimo faktai. Jis gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalviuose (dabar Skuodo r.), mokėsi Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos keturių klasių mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, baigė Vilniaus universitetą. Dirbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje, Lietuvos Metrikos archyvo Valdančiajame senate metrikanto (Adomo Mickevičiaus bičiulio Pranciškaus Malevskio) padėjėju Sankt Peterburge. Motiejaus Valančiaus, S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 metais gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. 1850 metais S. Daukantas grįžo į Žemaitiją, mirė 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje (dabar Akmenės r). Be to, leidinyje lakoniškai pristatomi S. Daukanto gyvenimą atspindintys istoriniai dokumentai, nuotraukos, jo knygų faksimilės.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Apie iškilias krašto moteris

Bronius VERTELKA

Konferencijos pranešėjai
vyskupas emeritas Jonas Kauneckas
ir Komunikacijos centro „Kalba. Knyga.
Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė

PANEVĖŽYS. Gruodžio 5-ąją Panevėžio miesto savivaldybės viešoje bibliotekoje (Kniaudiškių g. 34) vyko konferencija „Iškilios Panevėžio krašto moterys“. Ją organizavo biblioteka ir miesto Pedagogų švietimo centras.

Gausiai susirinkusiesiems žodį tarė į rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės asmenybę įsikūnijusi J. Miltinio dramos teatro aktorė Eleonora Koriznaitė, sveikino miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Vyskupas teigiamai vertino tai, kad surengta konferencija, kurioje prisimenamos žymiosios Panevėžio krašto moterys. Jo žodžiais, pirmoji tokia Panevėžio vyskupijoje buvo 1831 metų sukilimo dalyvė Emilija Pliaterytė, kilusi iš Dusetų, antroji – lietuvė žvalgė Marcelė Kubiliūtė. Trečiąja įvardijo rašytoją G. Petkevičaitę, išrinktą parlamento nare ir pirmąją Europoje vadovavusią Seimui.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Meilės šeimai, gimtinei pamokos

Janina Šemaškaitė

Knygos „Muziejaus
keturiasdešimtojo sakmė“ viršelis
(autorė – dailininkė Aušra Čapskytė)

Mano rankose pedagogo, žurnalisto Juliaus Norkevičiaus knyga intriguojančiu pavadinimu „Muziejaus keturiasdešimtojo sakmė“. Sakmės dažniausiai šlovina didvyrius, jų žygdarbius, jų tragišką ar nelaimingą meilę.

Ši nauja, dar spaustuve kvepianti knyga taip pat šlovina gyvenimo grožį, neparduotą ir neišduotą, vienintelę Žemėje meilę: motinų išsūpuotą, ant tėvo delnų ištiestą sutinkant ir išlydint vaikus į gyvenimą.

Per autoriaus vaikystės ir jaunystės prisiminimus kalbama apie šeimą, per karo ir okupacijų negandas išsaugojusią lietuviškumo tradicijas, tautos papročius ir gimtuosius namus. Tai – ne vien tik prisiminimų esė apie artimųjų likimus. Tai – knyga kur kas gilesniam pamąstymui, kuo gyveno senoji žemaitiška šeima, ką mes praradome pasitikdami XXI amžių. Gaila, su šimtmečio naujovėmis ir technikos pažanga atėjo per visą kovingą Lietuvos istoriją negirdėtas didžiausias susvetimėjimas...


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Signatarų namai ruošiasi priimti Vasario 16-osios aktą

Praėjus beveik šimtui metų Lietuvos nepriklausomybės aktas pirmą kartą iš Vokietijos bus atvežtas ten, kur ir buvo pasirašytas, – į Signatarų namus Vilniuje. Dokumentą Lietuvai laikinai saugoti perduoda Vokietija. Berlyno diplomatiniame archyve ranka rašytą Vasario 16-osios nutarimą lietuvių ir vokiečių kalbomis šiemet kovą rado profesorius Liudas Mažylis. Nepriklausomybės aktas bus eksponuojamas tame kambaryje, kur dvidešimt Jono Basanavičiaus pirmininkaujamos Lietuvos Tarybos narių jį pasirašė 1918 metų vasario 16 dieną. Tada tai buvo Lietuvos draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio Komiteto pirmininko Antano Smetonos, vėliau tapusio Lietuvos prezidentu, kabinetas.

Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė sako, kad ruošdamiesi priimti dokumentą, Signatarų namai atnaujina ir ekspoziciją. Daugiausiai nuotraukomis ir dokumentais muziejus sieks parodyti visų akto signatarų visuomeninę ir politinę veiklą, turėjusią įtakos nepriklausomybės paskelbimui.


Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Knyga apie tremtinę gydytoją Dalią Grinkevičiūtę

Anelė Butkuvienė

Knygos „Dalia“ viršelis

2017 metus galime vadinti Dalios Ginkevičiūtės – rašytojos tremtinės, politinės kalinės, gydytojos, disidentės metais. Gegužės 28 dieną sukako 90 metų nuo jos gimimo, o gruodžio 25 dieną – 30-osios jos mirties metinės. D. Grinkevičiūtės atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – viena vertingiausių knygų lietuvių literatūroje. Ji įrašyta antruoju numeriu XX amžiaus lietuvių literatūros lobyno sąraše. Atsiminimuose ji rašo apie lietuvių tremtį prie Šiaurės ledjūrio 1941 metais, savo ir likimo draugų patirtas kančias, jų dvasios stiprybę. Ji visam laikui įamžino stalininės totalitarinės sistemos žiaurumus. Deja, biografinių duomenų atsiminimuose ir kituose leidiniuose apie pačią autorę nedaug.

Šiemet išleista knyga apie D. Grinkevičiūtę (Dalia. Kaunas: Naujasis lankas, 2017. – 143 p.) Jos autorė – habilituota medicinos mokslų daktarė, docentė Dalia Kotryna Baliutavičienė. Ji – D. Grinkevičiūtės pusseserė, pažinojusi ją nuo kūdikystės. Knygos „Dalia“ autorė taip apibūdina knygos paskirtį: „...tai mėginimas papasakoti apie Dalios gyvenimą, tai, kas liko giminių atmintyje, ko galbūt tyrinėtojai kitur nerastų. Daug kur naudotasi ir jos pačios atsiminimuose aprašytais biografiniais faktais ir samprotavimais bei gana gausia literatūra apie ją. Deja, kai kurie nurodyti faktai ne visuomet būdavo teisingi“ (p. 10).


Gyvenimo audrose nepalūžęs

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49)

Kaune atkurtos LLGS nariai
studentai (iš kairės): K. Jankauskas,
A. Kaušakys, V. Margaitis

Antanas POCIUS

Pirmasis kovos krikštas

Pirmąjį kovos krikštą 309 batalione tarnaujantys jurbarkiškiai patyrė prie Šventežerio kaimo, kuriame nakčiai buvo apsistojęs raudonųjų partizanų būrys. Naktį vietinis eigulys pranešė apie rusų partizanus. Apie ketvirtą valandą ryto kovos aliarmo buvo pakelta pirmoji kuopa (apie 150 karių), kuri miško keliais išžygiavo Šventežerio link. Žygiui vadovavo bataliono vadas pulkininkas Misevičius (kartu su kitais šešiais štabo darbuotojais žygyje dalyvavo ir J. Mickaitis). Iki kaimo buvo apie 7 kilometrai kelio. Vedliu buvo minėtas eigulys. Priartėjus prie kaimo, kuopa išsiskleidė kautynių tvarka, tačiau nepastebėtiems priartėti nepavyko: mus pastebėjusi raudonųjų sargyba pradėjo šaudyti. Raketa buvo duotas signalas atakuoti kaimą. Raudonieji partizanai, pabūgę apsupties ir sunaikinimo, valtimis ežeru spėjo pabėgti iš kaimo. Kai kariai pribėgo prie ežero, rusai jau buvo nutolę apie 300 metrų. Buvo bandoma juos apšaudyti iš kulkosvaidžių, tačiau greitai valtys dingo rūke.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija