Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Bibliotekose
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Vieną albumą pavarčius...

Kun. Pranciškaus STULGINSKIO (1887 11 10–1912 05 27–1943 01 31) 75-osioms mirties metinėms

Kun. Pranciškus Stulginskis

Sunku būtų nepaneigti fakto, kad didžioji muziejininkų darbo dalis yra nematoma. Jie kaupia daiktus ir stengiasi juos prakalbinti, nes kiekvienas turi savo istoriją, kaip nuotraukos įamžina gyvenimo akimirkas. 1999 metų rudenį tuometinio Telšių vyskupo Antano Vaičiaus pritarimu nuolatiniam saugojimui į Žemaičių vyskupystės muziejų Varniuose iš Skaudvilės Šv. Kryžiaus parapijos altarijos buvo pargabentas gausus kunigo Vlado Šlevo (1910 04 16–1935 04 20–1999 02 27) archyvas ir suformuotas jo vardo fondas.

Eksponatai įvairūs: albumai, rankraščiai, fotografijos. Rimtam tyrinėtojui tai – tikras lobis. Ir apšiuręs, nučiupinėtas albumas dažnai pateikia netikėtumų, bet ne visada iš karto įvertiname jo turinį. Sudomino albumas, patekęs į pagalbinį fondą, vėliau perkeltas į pagrindinį. Pirminiame eksponato apraše pažymėta, kad viršelis rudos odos, jame – 37 lapai, specialiai iškarpyti fotografijų tvirtinimui, žalios spalvos, marginti stilizuotų lapų ornamentu; eksponatas nešvarus, pakraščiai pageltę, apspurę, viršelio vidinėje pusėje ir priešlapyje prirašinėta. Tačiau aptrešusi išvaizda slepia didelį, muziejininko akimis žiūrint, turtą. Jame, be reikšmingesnių antrosios XX amžiaus pusės nuotraukų, daug retų atvirlaiškių. Albumas įtrauktas į kun. V. Šlevo registrus, kiekvienas jame esantis daiktas anstpauduotas asmeniniu spaudu ir užrašytas eilės numeris. Vis dėlto pirmasis albumo sudarytojas – ne kun. V. Šlevas, bet nuo 1933 metų Pievėnų Šv. Kryžiaus bažnyčioje dirbęs kun. Pranciškus Stulginskis. Albumas – jo kurso draugų dovana, apie tai byloja įrašas su parašais: „Vardo dienoje Mielą Draugą Praną sveikina... Kaunas, 4.X.1911“.

Tai ir pastūmėjo pasidomėti kun. P. Stulginskiu. Apie jį 1935 metais žinyne Elenchus, be vardo, pavardės ir įrašo, kad šis kunigas yra Pievėnų bažnyčios administratorius, daugiau nieko nebuvo. Kitiems metams skirtame žinyne jau įrašyta gimimo data – 1887 11 10 – ir įšventinimo į kunigus data – 1912 05 27. Tinklalapyje www.epaveldas.lt tarp įvairių Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos dokumentų radau stojusių į seminariją rusų kalbos, gerografijos ir istorijos egzaminų įvertinimus. 1906 m. balandžio 17 d. protokole šalia Pranciškaus Stulginskio pavardės – tik brūkšneliai, greičiausiai stojantysis į egzaminus neatvyko ir jų nelaikė. O tų pačių metų liepos 12 d. stojamuosius egzaminus P. Stulginskis išlaikė trejetais. Vienas seniausių atvirlaiškių albume išsiųstas iš Mintaujos (dab. Jelgavos, Latvija) į Kauno kunigų seminariją IV kurso klierikui P. Stulginskiui (1910 11 12). Jame draugas keletu eilučių nupasakoja savo gyvenimą Mintaujos gimnazijoje. Sekant atvirlaiškiais galima spėti, kad įšventintas kunigu P. Stulginskis buvo paskirtas į Alūkstą (latv. Ilūkste), nes laiške, kuris 1912 metų liepą buvo siųstas P. Stulginskiui į Mintaują, kalbama apie kunigui paruoštus namų apyvokos daiktus ir prašymas pasakyti lietuviškai pamokslą sekmadienį per Šv. Jokūbo (švenčiama liepos 25 d.) atlaidus. Laišką pasirašė Alūkstos parapijos klebonas (?) Liudvikas Keravičius (Ludovicus Kerovič, gimęs 1887 11 14, į Seminariją įstojęs 1905 metais). Yra dar keli šio kunigo atvirlaiškiai iš kitų vietų, matyt, domėjosi bendramokslio gyvenimu. Greičiausiai po šventimų jaunas kunigėlis Mintaujoje lankė artimuosius ir draugus prieš kimbdamas į sunkų kunigo darbą nuošalioje Žemaičių vyskupystės pakraščio parapijoje. Prisiminkime: 1842 metais caro įsakymu buvo pertvarkyta okupuotos Lietuvos administracija ir įsteigta Kauno gubernija, o 1849 metais pertvarkytos ir vyskupijų ribos. Žemaičių vyskupija buvo padidinta beveik dvigubai, priskiriant jai iš Vilniaus vyskupijos aštuonis dekanatus ir pridedant Kuršo guberniją, kuriai priklausė visa Latvijos teritorija į vakarus nuo Dauguvos upės. Tad Kauno kunigų seminarijos alumnai buvo skiriami ir į Latvijos teritorijoje esančias katalikiškas parapijas.

Alūkstoje, kur tuo metu vikaravo ir žinomas rašytojas kun. Julijonas Lindė-Dobilas, kunigas Pranciškus ilgai neužsibuvo. 1915 metais jam skirti atvirlaiškiai buvo siunčiami jau į Livberzės Šv. Juozapo katalikų parapiją. Korespondencijos dėka sužinome, kad kunigas Pranciškus 1921–1926 metais dirbo Balvų (Rėzeknės–Agluonos vyskupija) Šv. Trejybės ir Augustovo Šv. Elzbietos parapijose. Tinklalapis https://lv.wikipedia.org nurodo, kad 1926 metais kun. P. Stulginskis buvo pastarosios katalikų bažnyčios dekanas. Atrodo, kad iš Augustovo parapijos kun. P. Stulginskis iškeliamas į Tilžės Šv. Juozapo, vėliau į Rubenų Šv. Petro ir Pauliaus parapiją; 1932–1933 metais atvirlaiškiai adresuojami į Subatės Šv. Mykolo parapiją. Sunku pasakyti, kodėl lietuvis kunigas po Latvijos Nepriklausomybės atgavimo liko ir toliau dirbo toje šalyje, bet lietuvių tautybės kunigų veikla Latvijoje buvo labai reikšminga ir svarbi iki 1918 metų, o tarpukaryje irgi vaidino esminį vaidmenį užtikrinant ir plėtojant lietuvių kultūros, švietimo ir visuomeninių organizacijų veiklą. Tikėtina, kad apie 1933 metus pats kunigas Pranciškus paprašė leidimo grįžti į Lietuvą. Taip jis atsidūrė Pievėnuose (Mažeikių r.). Kun. P. Stulginskis šioje parapijoje dirbo iki mirties. Daug žinių apie jo darbą Žemaitijoje nėra. 1937 metais „Misijų metraštyje“ nurodoma, kad kun. P. Stulginskis buvo Lietuvos pasaulinių tretininkų kongregacijos Pievėnuose direktorius. Šiemet sukanka 75 metai, kai Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus parapija neteko klebono kun. P. Stulginskio. Jis mirė staiga 1943 m. sausio 31 d., tai byloja įrašas albume, kuris saugomas parapijos archyve. Palaidotas Pievėnų bažnyčios šventoriuje prie vartelių. Albume po kunigo nuotrauka, kurią maloniai paskolino parapijos klebonas, parašyta: „Buvo geras kunigas“. Deja, senųjų pievėniškių, kurie dar atmintų kun. P. Stulginskį, jau nebėra...

Po kun. P. Stulginskio mirties į Pievėnus trumpam, vos pusei metų, atkeliamas kun. Antanas Matulionis, kuris parapijoje „nespėjo nė kojų apšilti“, o 1943 m. birželio 2 d. vyskupas į Pievėnus pasiunčia kun. Vladą Šlevą, kuris Pakutuvėnuose buvo bebaigiąs statyti bažnyčią. Mirusio klebono kun. P. Stulginskio archyvas, matyt, liko klebonijoje, nes kaipgi albumas su asmenine korespondencija ir pora asmeninių fotografijų būtų patekęs į naujo parapijos klebono rankas.

Kun. V. Šlevas visą gyvenimą triūsė kaip jo bitelės. Kaupė praktiškai viską ir tvarkingai fiksavo. Visi jo albumai sunumeruoti, pažymėtos albumo pildymo pradžios ir užbaigos ar tikrinimo datos. Tarp eksponatų yra ir 48 lapų rankraštis „Albumų turinio alfabetinis registras“, surašytas 1992 metais. Vartant albumus stebina tai, kad kunigas į juos kruopščiai klijuodavo ne tik fotografijas, atvirlaiškius, dokumentus, bet ir senus loterijos bilietus, nuplėštus sieninio kalendoriaus lapelius, iškirptas vokų iliustracijas ir daug kitų smulkmenų. Be to, kiekvienas lapelis buvo sunumeruotas ir antspauduotas apvaliu antspaudu, kurio legendoje užrašas „KUN. VL. ŠLEVAS. KLEBONIJA“. Itin svarbūs dokumentai irgi suklijuoti į albumus ir dar „paslėpti“ po keletu įvairaus turinio lapelių. Buvo viena blogybė: priklijuodavo viską „mirtinai“. Fotografijos, atvirlaiškiai ar lapeliai turi ir reversines puses, kuriose irgi gausu įvairios informacijos. Deja, norint tai pamatyti, tektų albumus atiduoti restauratoriams, kurie turi savų gudrybių, kaip „susigrąžinti“ kitą eksponatų pusę.

Svarbu tai, kad minėtas albumas, kuriame per du šimtus įvairiausių atvirukų, adresuotų kun. P. Stulginskiui, buvo tvarkingai sukaišiota į specialias iškarpas fotografijoms saugoti ir tik vienas kitas atvirlaiškis ir fotografijos yra priklijuoti. Naujajam albumo savininkui kun. V. Šlevui priklausę fotografijos ir atvirlaiškiai priklijuoti labai rūpestingai, gausiai patepant klijų.

Kun. P. Stulginskiui adresuoti atvirlaiškiai labai įvairūs. Juos galima skirstyti į kelias grupes: sveikinimai su Šv. Kalėdomis, Naujaisiais metais ir Šv. Velykomis, vardadieniu ir atvirlaiškiai su trumpa žinia. Albume yra atvirlaiškis kunigui Pranciškui į Alūkstą iš Peterburgo dvasinės akademijos. Jame studentas Stasys trumpai pasakoja, kaip sekasi šioje mokslo įstaigoje. Įdomus kai kurių atvirlaiškių turinys: pavyzdžiui, kunigas Liudvikas teiraujasi, ar jo draugas nebuvo „išbėgęs, kai vokiečiai pasirodė“ (1914 metais). Yra atvirlaiškis, antspauduotas karo cenzoriaus antspaudu (1914 metais). Įdomus velykinis sveikinimo atvirlaiškis, siųstas iš Žagarės 1914 metais, – jo averse, dešiniajame kampe atspausdintas Maironio eilėraščio „Jaunos dienos“ ketureilis. Albume yra du tokie pat atvirlaiškiai su Antrojoje lietuvių dailės parodoje eksponuota Petro Rimšos skulptūra „Artojas“, išsiųsti iš Pašvitinio ir pasirašyti kunigo Stepono, ir Lietuvos dailininkų draugijos išleistas atvirukas – M. K. Čiurlionio „Finale“ reprodukcija. Vienas atvirlaiškis su „Artoju“ turi žymą, kad išleido M. Šlapelienės knygynas (1911), kitas – be šios žymos. Šiame knygyne apie 1913 metus buvo išleistas atvirukas „Kun. Antanas Juškevičius Kauno kalėjime 1864 m.“. Šiltas kalėdinis atvirlaiškis – K. Šimonio reprodukcija, išleista „Dirvos“ bendrovės, datuota 1937 metais. Albume irgi yra keli Onos Vitkauskytės knygyno išleisti atvirlaiškiai: apie 1912 metus išleistas atvirukas „Surviliškis. Kauno pav.“ iš serijos „Lietuvos miestai ir apylinkės“ su ketureiliu iš poeto Maironio eilėraščio „Lietuva brangi“, dailininko Tado Daugirdo reprodukcija „Birutė Vėliaus Kunigaikščio Keistučio žmona“, išleistas iki 1913 metų, apie 1919 metus išleistas fotografinis atvirukas „Jei neleisi tos dukreles, Aš numirsiu šią dienelę...“; „Tevynen“, „Jausmo prakilnumas“, išleistas 1924 metais.

Albume esantys atvirukai spausdinti ne tik Latvijoje ir Lietuvoje, bet ir Japonijoje, Italijoje, Vokietijoje, Amerikoje, Prancūzijoje, Lenkijoje. Naudota įvairi spausdinimo technika, tekstai rašyti lietuvių, latvių, lenkų, anglų, rusų kalbomis. Dauguma atvirlaiškių su pašto skyrių antspaudais ir datomis. Taip galima atsekti albumo savininkų gyvenimą. Atvirukas buvo ir tebėra paprastas, patogus ir patrauklus sveikinimas ar susižinojimo raštas. Atvirukų iliustracijose atsispindi vertinga informacija apie įvairias gyvenimo sritis – meną, politiką, bet šios nedidelės pašto kortelės yra kol kas mažai tyrinėta spaudinių rūšis ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse, nors muziejai ir bibliotekos jau parengė ne vieną virtualią parodą, leidžiančią susipažinti su minėtose institucijose sukaupta smulkiąja spauda. Ji vis dar laukia įdėmaus mokslininkų dėmesio. Jei skaitytojui įdomu, senieji latviški atvirlaiškiai pristatomi virtualioje Latvijos Nacionalinės bibliotekos svetainėje http://data.lnb.lv/digitala_biblioteka/atklatnes/Index.htm.

Beje, albume yra atvirlaiškių, adresuotų kunigo Pranciškaus artimiesiems: Andriui Stulginskiui, Stasei ir Sofijai (Zofijai) Stulginskytėms. Spėju, kad kunigas Pranciškus turėjo dar seserį Petronelę, kurios atviras laiškas yra albume. Klebonijoje, atrodo, šeimininkavo panelė Zofija Rimkaitė (Rimkevičaitė), nes yra keli jai adresuoti laiškai ir turbūt sesuo Sofija (Zofija), kuriai adresuoti atvirlaiškiai skriejo net iš Čikagos. Keistas dar vienas dalykas: p. Stasės Jelgavoje adresas per porą metų keitėsi net kelis kartus: Katalikų g. 12, Dvaro g. 11, Dvaro g. 22, Dvaro g. 41. Albume yra pora atvirlaiškių nuo kun. Pranciškaus tėvo ir stebina, kad jis į sūnų kunigą kreipiasi ne paprastai tėviškai, o oficialiai „Gerbiamas kunige“. Šelmiškas Prancūzijoje leisto atviruko turinys, rašytas pieštuku: „Gerbiamieji! Prašom ateiti ant pusričiu mes ka tik atsikelem. Megales“. Neaišku, kaip albume atsidūrė 1937 metų velykinis sveikinimas tuometiniam Viešvėnų klebonui Jonui Umbrui.

Minėtinas 1939 metais į Varnius, kur tuo metu dirbo kun. V. Šlevas, siųstas atvirlaiškis: tekstas spausdintas mašinėle, pasirašytas juodu parkeriu, priklijuotas įdomus pašto ženklas, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės 20-mečiui atminti. Kiti įdomesni kunigui Vladui adresuoti atvirukai – Valstybinės leidyklos Kaune išleistas atvirukas „Vilnius. Aušros vartai“, turintis spausdintus užrašus lietuvių ir vokiečių kalbomis, siųstas iš Laukuvos į Pakutuvėnus 1943 metais; iš Beržoro (Plungės r.) 1946 metais siųstas fotovaizdinis sveikinimo atvirukas su legenda reverse: „Meno Fotografija I. Stropaus“, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ išleistas atvirukas „Tautiški šokiai“. 1930–1939 metais spaustuvėje „Žiedas“ spausdintas atvirukas „Lenkija ir Pabaltė“, į kurį pažvelgus nupurto šiurpulys. Atviruko averse – vidurio Europos teritorijos žemėlapis nuo SSSR ir Estijos (kairėje) iki Čekoslovakijos (dešinėje) su tamsiai paspalvinta įvairių kraštų Lenkijos okupuota dalimi. Kairėje, apačioje, atviruko pavadinimas lietuvių, anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis, vaizdo dešiniame kampe inicialai „R.A“. Gaila, kad dalis kun. V. Šlevui priklausiusių atvirukų yra priklijuoti ir pamatyti įrašus reversinėje pusėje kol kas neįmanoma. Lygiai taip pat gaila fotografijų ir religinių paveikslėlių, nes jų reversuose irgi gali būti naudingos informacijos.

Iš pažiūros niekuo neišsiskiriantis senas albumas savy talpina kelis gyvenimus. Labai įdomu buvo į jį gilintis, ieškoti vietų, susijusių su adresatais, tik tai padaryti nėra lengva, ir patirti didžiulį atradimo džiaugsmą: atvirukas su natomis „Tevynen“ (pašto antspaudo data neleidžia abejoti), išleistas apie 1914 metus. A. Zimnachaitės knygoje „Sugrįžimai“, kurioje yra sudarytas O. Vitkauskytės išleistų atvirukų katalogas, šis atvirukas nurodomas kaip išleistas po 1918 metų („Atmintis“, Kaunas, 2001. psl. 150). Spėju, kad šis ankstesnis leidinys tiesiog niekur nebuvo aptiktas. Šios rūšies atvirukai buvo ypač originalūs, savitai populiarino autorines ar liaudies dainas. Beje, jau minėtas atvirukas su dešiniajame averso kampe atspausdintu Maironio eilėraščio „Jaunos dienos“ posmeliu buvo naujiena net ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojams. Galbūt šis atvirlaiškis buvo išleistas labai mažu tiražu, todėl neišliko; bent jau nepavyko aptikti jokių pėdsakų interneto platybėse. Manau, skaitytojai pasidžiaugs su manimi kad ir nedideliais, bet vis dėlto atradimais.

Virtualioje svetainėje http://parodos.emuziejai.lt/portfolio/vieno-albumo-lobiai-i/ pristatomi seniausi ir įspūdingiausi lietuviški atvirukai, kurie rasti aukščiau aptartame albume.

Alma Būdvytienė,
Žemaičių muziejaus „Alka“ vyr. muziejininkė

© 2018 „XXI amžius“