2018 m. vasario 2 d.
Nr. 5 (2272)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Suvienyti viltimi

Popiežiaus Pranciškaus padrąsinimas Peru žmonėms

Mindaugas Buika

Popiežių Pranciškų iškilmingai
priima Peru prezidentas
Pedras Pablas Kučinskis
ir jo žmona Nensė

Šventasis Tėvas susitinka
su Amazonijos krašto čiabuviais

Popiežius Pranciškus susikaupia
maldai prie Peru šventųjų relikvijų

Šventasis Tėvas karūnuoja
Peru tikinčiųjų gerbiamą stebuklingą
Dangaus Vartų Marijos atvaizdą

Ypatinga tautos siela

Rengiantis popiežiaus Pranciškaus sušauktai specialiajai Vyskupų Sinodo asamblėjai, skirtai Amazonijos regionui Lotynų Amerikoje, jo vizitas į Peru šiame kontekste turėjo išskirtinę reikšmę. 2019 metais vyksiančiame Katalikų Bažnyčios ganytojų susitikime bus svarstomos indėnų tapatumo užtikrinimo, evangelizavimo bei visai planetai svarbių atogrąžinių miškų ir unikalios gyvūnijos išsaugojimo galimybės. Amazonijos miškai sudaro 60 proc. Šventojo Tėvo sausio 18–22 dienomis lankytos Peru teritorijos (1,3 mln. kvadratinių kilometrų), o net pusė (49 proc.) iš 32 milijonų gyventojų yra grynakraujai vietinių indėnų genčių atstovai. Vienos tų genčių yra didelės, pavyzdžiui, kečujai ir aimarai, kurių netgi kalbos turi valstybinį statusą šalia pagrindinės ispanų kalbos. o kitas atokiose džiunglėse gyvenančias gentis, pavyzdžiui, amavakų, sudaro vos keli šimtai žmonių ir jų egzistencijai iškilęs rimtas pavojus. Popiežiaus Pranciškaus įsitikinimu, būtina gerbti ir saugoti visų čiabuvių genčių kultūros ir kalbų tradicijas, dvasingumą kartu su jų gyvenama natūralia aplinka, kuriai iškilę ekonominių interesų (monokultūrinio žemės ūkio ir kalnakasybos industrijos) pavojai. Panašios nuomonės yra ir Peru prezidentas Pedras Pablas Kučinskis (Pedro Pablo Kuczynski), kurio rūpesčiu praėjusiais metais indėnų kalbomis pradėjo veikti du valstybinės televizijos kanalai. Beje, prezidentas P. Kučinskis, kuris yra vienas vyriausių pasaulyje demokratiškai išrinktų valstybių vadovų (spalio 3 dieną jam sukaks 80 metų), kaip ir Šventasis Tėvas yra kilęs iš migrantų Lotynų Amerikoje šeimos. Jo tėvas buvo Poznanėje gimęs žydas (tuomet šis miestas priklausė Vokietijai), o motina – iš Šveicarijos kilusi prancūzė krikščionė. Žymaus mediko šeima paliko Vokietiją 1933 metais, kai į valdžią atėjo naciai, ir persikėlė į Peru tos šalies vyriausybės kvietimu sveikatos apsaugos sistemos atnaujinimui.

Popiežius Pranciškus kaip ir prezidentas P. Kučinskis, didžiulę tarptautinę finansininko patirtį turintis politikas (dirbo Pasaulio banke, JAV, privačiuose bankuose, buvo kelių Peru vyriausybių ministras), puikiai supranta, kad indėnų gentys su jų savitu gyvenimo būdu nėra „egzotikos muziejai“, bet veiklios, į ateitį nukreiptos bendruomenės. Todėl išmintingai turi būti vystoma jų evangelizacija, kultūra, švietimas ir ekonomika, apgalvotai panaudojant gamtos išteklius, socialinę struktūrą, kuri padėtų įveikti vergišką išnaudojimą, prekybą žmonėmis, „šešėliniame“ versle paplitusį organizuotą nusikalstamumą. Kaip tik daugelį šių klausimų aptarė Šventasis Tėvas  sostinėje Limoje esančioje prezidento rezidencijoje, impozantiškuose XVI amžiaus rūmuose, kuriuose kolonializmo laikais gyveno Ispanijos karaliaus vietininkas, sausio 19 dieną susitikęs su Peru politiniais ir visuomenės veikėjais. Priminęs apaštališkojo vizito devizą „Suvienyti viltimi“, jis pripažino, kad žvelgiant į šią šalį, nepriklausomybę iškovojusią beveik prieš 200 metų (1821-aisiais), į jos gyventojus, išsaugojusius ir praturtinusius tėvų ir senelių paveldą, tikrai yra stiprinama viltis dėl ateities. Žinoma, galima kalbėti apie didįjį Peru turtą, pasaulio „plaučiais“ vadinamą Amazonijos tropinių miškų masyvą su išsišakojusiomis upėmis ir biologine įvairove. „Bet pirmiausia šalies įvairovę garantuoja etninė kultūrų įvairovė, suformavusi ypatingą tautos sielą, garsėjančią svetingumu, kitų vertinimu ir padėka motinai žemei, kūrybingu naujų iniciatyvų iškėlimu“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Jis paminėjo Peru žmonėms būdingą bendruomenišką atsakomybę už visų gerovę, solidarią pagalbą kitiems neseniai ištikusių stichinių nelaimių (žemės drebėjimo, uraganų) akivaizdoje. Šventasis Tėvas dideliu tautos turtu pavadino jaunų žmonių gausą – „visuomenės gyvybingumą ženklinančią dovaną“. Šioje katalikiškoje Lotynų Amerikos šalyje (90 proc. gyventojų – katalikai, gausiai dalyvaujantys šventadienio pamaldose) stiprios šeimos turi daug vaikų, abortai yra uždrausti įstatymu, todėl per pastaruosius 40 metų gyventojų skaičius padvigubėjo. Jaunimo dinamizmas ir entuziazmas skatina viltingai svajoti apie šviesią tautos ateitį, kurioje susitinka senolių išmintis ir naujas jaunų akių žvilgsnis, aiškino popiežius Pranciškus. Kaip brangų dvasinį paveldą jis nurodė garsius Peru šventuosius – domininkonų vienuolijos narius šv. Martiną Poresą OP (Martin de Porres, 1579–1639), šv. Rožę Limietę TOSD (1586–1617) ir kitus. Vizito metu Šventasis Tėvas, dalyvaujant Peru vyskupams ir tikintiesiems, vadovavo specialiam maldos susikaupimui prie tų šventųjų relikvijų, prašydamas Viešpaties su jų užtarimu išsaugoti tikėjimą ir padėti Peru Bažnyčiai žengti pirmyn evangelizacijos keliu su artimo meilės, gailestingumo ir vienybės liudijimu.

Šiandienos iššūkių įveikimas

Kalboje Peru visuomenės lyderiams popiežius Pranciškus sakė, kad, išvardijęs tautos materialinius ir dvasinius turtus, jis nori susitelkti ir į šiandienos iššūkius, kuriuos reikia įveikti, kad būtų išsaugota pažangos viltis. Aiškindamas, kad šią viltį temdo šešėlis, kurio plėtojimasis kelia pavojų ne tik šalies, bet ir visos žmonijos ateičiai, Šventasis Tėvas pasirėmė savo socialine enciklika „Laudato Si“. Joje aiškiai perspėjama, kad „nors žmonija niekada neturėjo tiek galios savo pačios gyvenimo atžvilgiu, bet, regint, kaip ja (dažnai neatsakingai) naudojamasi, niekas negarantuoja, kad ji bus deramai panaudota ateityje“. Tai pirmiausia yra žemės gamtinių resursų eikvojimas, kurį galima įvardyti tiesiog kaip grobstymą ar plėšikavimą, nors be šių resursų neįmanomas gyvybės palaikymas. Beatodairiškas Amazonijos regiono džiunglių naikinimas plėtojant monokultūrinį žemės ūkį ir gavybos industriją, reiškia ne tik ištisų gyvūnijos rūšių, svarbių ateities resursų, praradimą, bet suardymą natūralių gamtinių saitų, būtinų visos ekosistemos išsaugojimui. Šiame kontekste popiežius Pranciškus nurodė jo skatinamos integralios ekologijos vystymą, taip stiprinant žmogaus ir gamtinės aplinkos ryšius bei atsisakant pasenusio ekstensyvia gamyba ir vartojamu grindžiamo „pažangos“ modelio, kuris dabar veda į visuomeninės ir gamtos būties nuosmukį. Šie iššūkiai ir pavojai kaip tik reikalauja įsiklausyti į Lotynų Amerikos čiabuvių indėnų genčių, glaudžiai susijusių su gamtos aplinka, balsą, pripažįstant ir rodant pagarbą joms, kaip vertingoms dialogo partnerėms. Tos gentys išsaugojo betarpišką ryšį su žeme, gyvūnija ir natūralia augmenija, žino, koks turi būti žmogaus ir gamtos santykis ir kokios katastrofiškos pasekmės iškyla tuos saitus suardžius.

„Gamtos niokojimas yra artimai susijęs su moraline žmogaus degradacija, – liūdnai pripažino Šventasis Tėvas. Kad į šias blogybes negalima žiūrėti kaip į neturinčias nieko bendro, rodo ir Peru paplitusi gavybos „juodoji rinka“, naikinanti miškus ir jų gyvūniją, nuodijanti upių vandenis, kelianti pavojų ten gyvenančių čiabuvių egzistencijai. Ta Lotynų Amerikos šalis garsėja sidabro, švino, cinko iškasenomis, aukso grynuolių paieška. Tuo neretai užsiima pusiau legalios bendrovės, bendradarbiaudamos su vietinėmis organizuoto nusikalstamumo grupėmis bei pasinaudodamos korumpuotų valdžios pareigūnų papirkinėjimu. Taigi ne tik niokojama gamta, bet ir vyksta didelis vietinių gyventojų išnaudojimas, prekyba žmonėmis, plėtojamos naujos vergystės formos su prostitucijos, girtuoklystės, narkomanijos ir smurtavimo apraiškomis. Perspėjęs dėl tokios paniekos žmogiškajam orumui ir tautos kilnumo žalojimo, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad sutelkta veikla, siekiant išsaugoti ateities viltį, pirmiausia reikalauja įveikti didžiausią blogį – korupciją, kuri apnuodija visą valstybės gyvenimą. „Kiek daug blogio šio socialinio „viruso“ injekcija yra padariusi Lotynų Amerikos žmonėms ir kontinento demokratijai“, – stebėjosi Šventasis Tėvas. Korupcijos įveikimui jis kvietė sutelkti visas valstybės ir Bažnyčios pastangas, kad skaidrumo kultūra įsivyrautų viešosiose institucijose ir privačiame sektoriuje, pilietinėje visuomenėje ir tikinčiųjų bendruomenėje. Popiežius ypač ragino valdžios atstovus pirmiausia žengti šiuo keliu, taip užtikrinant, kad šalis taptų vilties ir lygių galimybių vieta visiems, o ne keletui „išrinktųjų“. Tada kiekvienas gyventojas galės pajusti, kad tėvynėje gali užtikrintai kurti savo ateitį, palaikyti broliškus ryšius su kaimynais, padėti kitiems jų rūpesčiuose. Baigdamas kalbą Šventasis Tėvas patikino, jog Katalikų Bažnyčia pasirengusi lydėti tautą jos siekiuose ir bendromis pastangomis darbuotis, kad Peru būtų tikra vilties žemė.

Amazonijos regiono problemos

Aktualias mintis popiežius Pranciškus išsakė sausio 19 dieną iš ryto apsilankęs Amazonijos džiunglių regione, Peru pietryčiuose, prie sienos su Bolivija esančiame Madre de Dioso (iš ispanų kalbos išvertus reiškia Dievo Motinos) departamente ir susitikęs su vietos gyventojais, daugiausia indėnais. Šioje retai gyvenamoje atogrąžų miškais apaugusioje ir upių išvagotoje žemumoje (departamento plotas – 85 tūkst. kvadratinių kilometrų, taigi didesnis nei Lietuvos, o gyventojų tik 110 tūkstančių) kai kurios gentys visiškai izoliuotos ir laikosi senovinių papročių. Visgi vyksta ekonomikos plėtra, kuri remiasi atrastų naftos ir dujų telkinių eksploatavimu, miškų kirtimu, aukso paieškomis, gyvulininkyste, o miesteliuose kuriasi apdirbamosios pramonės įmonės, vystomas turizmas. Nors Madre de Dioso departamente yra nemažai saugomomis paskelbtų teritorijų (draustinių), dėl unikalios gamtos ir čiabuvių gyvenimo būdo įtrauktų į UNESCO pasaulio paveldą, tačiau netvarkingai vystant industriją, ta natūrali aplinka žalojama ir nyksta. Esant tokiems egzistencijos iššūkiams ir dėl šios teritorijos atokumo jai tapus tarsi užmiršta žeme, Šventasis Tėvas susitikime kvietė vietos gyventojus drąsiai kovoti už savo teises ir tradicijų išsaugojimą, mylėti savo žemę, ją prižiūrėti ir saugoti, nepasiduoti vartotojiškos ir tik pelno siekiančios kultūros ekspansijai.

Madre de Dioso departamento administraciniame centre, Puerto Maldonado mieste, vykusiame susitikime su vietiniais gyventojais, atsiliepdamas į jaunų žmonių išsakytus liudijimus, kad ši žemė „užmiršta, sužalota, ir marginalizuota, tačiau nėra niekieno žemė“, popiežius Pranciškus pripažino, kad toks vertinimas yra teisingas. Ši vieta tikrai nėra niekieno žemė, nes turi joje gyvenančius puikius žmones ir turi nuostabų Dievo Motinos vardą. Šventasis Tėvas priminė ir evangelinę Marijos, jaunos žydų mergaitės, istoriją: ji irgi gyveno tolimame, izoliuotame Judėjos miestelyje Nazarete, daugelio laikytame niekieno žeme, bet buvo Viešpaties pastebėta ir priėmė kvietimą būti Dievo Motina, o kartu ir visų mūsų Motina. Ją dabar turi šio tolimo atogąžų regiono gyventojai, taigi ta vieta nėra našlaičių žemė, bet Motinos žemė, kurioje yra sūnūs ir dukterys, yra šeima ir bendruomenė. Žinoma, tai nereiškia, kad tuo visos problemos išspręstos, bet toks žinojimas suteikia stiprybės su visais sunkumais drąsiai konfrontuoti. Popiežius Pranciškus pripažino, jog skaudu pagalvoti, jog kai kas norėtų padaryti Madre de Dioso žemę bevarde, nevaisinga vieta be Motinos vaikų, žeme, kurią tada būtų lengva eksploatuoti ir komercializuoti sunaikinant visą aplinką, visa, kas gyva. Štai kodėl vietos gyventojai turi giliai savo mintyse ir širdyse laikyti supratimą, kad ši žemė turi Motiną, ir šią žinią perduoti ateities kartoms. Visi esame Motiną turintys Dievo vaikai, todėl vieni kitus turime palaikyti kaip brolius ir seseris.

Kalbėdamas savo socialiniam mokymui reikšminga eikvojimo ir išmetimo kultūros tema, kada stengiamasi ignoruoti, nusikratyti ir nutildyti viską, kas netarnauja naudos interesams, Šventasis Tėvas sakė, kad jos skleidėjus taip užvaldęs turėjimo ir vartojimo garbinimas, kad nebesuvokia realios padėties, ypač kada kalbama apie beviltiškumą ir kančias paprastų žmonių išgyvenamuose varguose. „Tai – anonimiška kultūra be žmogiškų ryšių ir veidų, motinystę praradusi kultūra, kuri siekia tik kaupti ir naudoti“, – aiškino Popiežius. Pasak jo, pagal šios „kultūros“ logiką grobikiškai elgiamasi su žeme ir jos resursais, su miškais, upėmis, su gyvūnija ir augalija, jie negailestingai eksploatuojami (faktiškai naikinami), o paskui paliekami kaip nenaudingi ir bevaisiai. Panašiai elgiamasi ir su žmonėmis, kurie išnaudojami iki išsekimo ir atmetami, nustumiami į pašalį kaip niekam nereikalingi. Visa tai dabar įvardijama kaip prekyba žmonėmis, bet iš tiesų reikėtų kalbėti apie naująją vergovę: vergišką darbą, seksualinę vergystę, vergavimu galima vadinti ir visišką pasidavimą pelno siekiui. Šventasis Tėvas paminėjo Amazonijoje paplitusį rizikingą aukso ieškojimo ir gavybos verslą, kai žmonės, miestuose palikę kuklų, bet padorų gyvenimą ir darbą, keliasi į miškus ir imasi šios, dažnai nelegalios veiklos, tikėdamiesi greito praturtėjimo. Džiunglėse susikūrusiose tokių nelegalių aukso ieškotojų gyvenvietėse plinta girtuoklystė, prostitucija, vyksta smurtiniai susidūrimai su indėnų gentimis, niokojami miškai, nuodijamas upių vanduo, nes aukso grynuolių išplovimui naudojamas gyvsidabris. Taigi, auksas tampa netikru dievu, vedančiu į aplinkos naikinimą, reikalauja žmonių gyvybių aukos.

Gailestingumo ir vilties Motina

„Tarnavimas netikriems dievams, šykštumo, pinigo ir galios siekio stabams viską korumpuoja, – darė išvadą popiežius Pranciškus, – korumpuojami žmonės ir institucijos, niokojama gamtos aplinka, sužlugdomas visas gyvenimas“. .Jėzus savo mokyme aiškiai nurodė, kad yra tokių demonų, o minėti netikri dievai ir stabai kaip tik vieni iš tų, kurių įveikimui ir išvarymui reikia daug maldos. Kviesdamas vietinius gyventojus nenuleisti rankų, ryžtingai pasipriešinti beatodairiškam unikalaus ir gyvybiškai svarbaus Amazonijos regiono žalojimui, Šventasis Tėvas ragino juos padėti vieni kitiems, burtis į atitinkamus sąjūdžius ir organizacijas. Kaip tikėjimo žmonės jie turi stiprinti ir bažnytines bendruomenes, kurių centre yra Jėzaus Asmuo. „Nuoširdžia malda ir vilties kupinu, susitikimu su Kristumi mes galėsime pasiekti atsivertimą, kuris veda į tikrą gyvenimą, – sielovadiškai mokė popiežius Pranciškus. – Jėzus pažadėjo mums tikrą, autentišką ir amžinąjį, ne fiktyvų gyvenimą, kurį primeta tie blizgantys, bet melagingi pažadai, kurie, siūlydami gyvenimą, mus nuveda į mirtį“. Išganymas nėra kažkas nuasmeninto ir abstraktaus: dangiškasis Tėvas žvelgia į realius žmones, turinčius veidus ir istorijas, turinčius gyvenimo patirtį. Kiekviena krikščioniška bendruomenė turi būti šio žvilgsnio, Jo buvimo atspindys su atitinkamu ryšiu, solidarumo ir šeimyniškumo kūrimu. „Dangaus Karalystė tampa regima bendruomenėse, kuriose kiekvienas jaučiasi visumos dalimi, jaučiasi pašaukiamas vardu ir padrąsinamas kurti gyvenimą dėl kitų“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Reikšdamas viltį, kad Amazonijos žmonės kaip tik trokšta tokio palaiminto gyvenimo, jis kvietė mylėti jiems teisėtai priklausančią žemę, kvėpuoti ja, įsiklausyti į ją ir pareigingai ja rūpintis. Kad ši žemė, turinti Dievo Motinos vardą, nebūtų tik naudojamas daiktas, bet tikrai branginamas turtas, kurį reikia kultivuoti, meldžiant Švč. Mergelės Marijos, mūsų Motinos, užtarimo ir globos, ir perduoti būsimoms kartoms.

Liaudiškojo pamaldumo Dievo Motinai reikšmę popiežius Pranciškus iškėlė kitą dieną, sausio 20-ąją, lankydamas Peru šiaurės vakaruose, prie Ramiojo vandenyno, esantį La Libertado departamentą. Jo administracinio centro, Truchiljo miesto, vienu metu buvusio šalies sostine, pagrindinėje Armaso aikštėje buvo surengtos specialios pamaldos Švč. Mergelės Marijos garbei. Tam tikslui iš netoliese esančio Otusko miestelio, kuriame yra svarbiausia Peru Dievo Motinos šventovė, buvo atgabentas stebuklingas Dangaus Vartų Mergelės (isp. Virgen De La Puerta) atvaizdas, kurį Šventasis Tėvas iškilmingai karūnavo, suteikdamas Gailestingumo ir Vilties Motinos titulą. „Aš žinau jūsų meilę Otusko šventovės Dangaus Vartų Nekaltai Pradėtajai Mergelei, – sakė popiežius Pranciškus iš visos šalies gausiai susirinkusiems piligrimams. – Šiandien tą, kuri ištisus šimtmečius rodė savo meilę šios žemės vaikams, gynė ir saugojo juos nuo visų iškilusių grėsmių, noriu paskelbti Gailestingumo ir Vilties Motina“. Juk ir dabar Marija, stovinti prie Dangaus karalystės vartų, atveria mums kelią į autentišką gyvenimą, kuris niekad nesibaigia. Ji lydi mus ir visu žemiškojo gyvenimo keliu prie Vartų į amžinybę, žinodama, kad Jėzus norėjo, jog niekas neliktų be jos. Tai – dangiškojo Tėvo namai ir Jis laukia visų mūsų sugrįžimo.

Pabrėžęs, kad Švč. Mergelė Marija mus pirmiausia veda pas Jėzų, kurį galima vadinti Gailestingumo Vartais, Šventasis Tėvas priminė, kad buvo paskelbęs 2015 metais švęstą Gailestingumo jubiliejų, kada visi tikintieji buvo kviečiami žengti pro atvertas šventovių Gailestingumo duris, patirdami Dievo paguodą, atleidimą, švelnumą, ir stiprinti viltį dėl ateities. „Dabar labai trokštu, kad ši žemė, kurios žmonės pamaldžiai kreipsis į Gailestingumo ir Vilties Motiną, gebėtų visur skleisti Dievo gerumą ir švelniąją meilę“, – linkėjo popiežius Pranciškus. Jis pažymėjo, kad nėra geresnių vaistų nuo visų socialinių negalavimų ir ligų kaip solidari, gailestinga ir užjaučianti širdis kiekvienoje nesėkmėje ir liūdesyje. Labai reikia tokio gailestingumo ir atjautos žmonėms, kurie padarė klaidų, bet trokšta atsinaujinimo, pokyčių ir nežino, nuo ko pradėti. Ir kaip tik Dangaus Vartų Mergelė, Gailestingumo ir Vilties Motina, dabar rodo mums teisingą kelią, kaip ištaisyti klaidas, kaip apsiginti nuo abejingumo, blogio ir nejautrumo, kaip pagelbėti savo broliams ir seserims, ypač tiems, kurie labiausiai kenčia. Ji veda mus prie savo Sūnaus kaip Kanos vestuvėse kviesdama: „Darykite, ką tik Jis jums lieps“ (Jn 2, 5), ir kurti bei skleisti tikrąją Gailestingumo kultūrą, tvirtą pagrindą siekiamai pažangai.

Apie kai kuriuos kitus Šventojo Tėvo vizito į Lotynų Ameriką įvykius rašysime kituose „XXI amžiaus“ numeriuose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija