|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Jo kantrybė didesnė už mūsų Kun. Vytenis Vaškelis
Dievo Sūnus, prieš ateidamas į pasaulį, apsišarvavo kantrybe. Jis geriau už mus visus žinojo, kad nuo pirmos Jo įsikūnijimo minutės iki prisikėlimo iš numirusių praeis daugiau nei trys ilgi dešimtmečiai, kai po Jo skaudžiausios kančios ant kryžiaus įvyks tai, už ką mes būsime Jam dėkingi visą amžinybę. Didysis Jo troškimas, laiko limitui išsekus, mus perkeistus pamatyti dieviškoje Karalystėje išsipildė tik tada, kai Jo begalinis pasiryžimas mirti dėl mūsų išganymo susijungė su Jo nenugalima kantrybe priimti bei ištverti visus išmėginimus, kuriuos Jam iš anksto buvo numatęs Tėvas. Viskas Jėzaus gyvenime įvyko pagal Aukščiausiojo planą. Čia bet kokia vien žmogiška užuojauta, skirta Nukryžiuotajam, neišlaiko egzamino, nes, kai įvykdomi tie antgamtiniai sprendimai, kurie daugeriopai pranoksta mūsų savisauga paremtus samprotavimus (beje, iš pirmo žvilgsnio, atrodo, Tėvas yra negailestingas, nes atiduoda savo Sūnų į mirties nasrus), išmušus laiko pilnatvės valandai, Dievas atidengia savo Ateities uždangą, ir pasirodo, kad be Jėzaus Aukos tolimesnė mūsų egzistencija būtų buvusi beprasmiškas vegetavimas... Taigi apmąstome savo Gelbėtoją, kybantį ant kryžiaus, ir suvokiame, kad tinkamiausiai Jam padėkoti už išgelbėjimą galime pritaikydami Jo kantrybę savo gyvenimui... Įvykdytas Atpirkimas paliudijo, kad, Jėzui mirštant, savaip mirties agoniją išgyveno ir Tėvas, ir Šventoji Dvasia, nes jų neapsakomas sielvartas dėl Merdinčiojo buvo visų didžiojo trivienio Dievo Asmenų nedalomo liūdesio priežastis, neišskiriamai Juos sujungiusi beprotiškos meilės žmonėms gija. Taigi kantrybės etalonas yra pati Švenčiausioji Trejybė, nes kai Kenčiantysis prieš pat numirdamas sušuko: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mt 27, 46), tuomet iš tiesų visų triasmenio Dievo Asmenų širdis pervėrė naujos kančios kalavijas, kurio dūrį įmanoma pakelti tik turint dieviškos ištvermės kantrumą... Tiesa, nors šie maldos žodžiai buvo skirti Tėvui, Jėzui jau įkopus į savo kančios viršūnę, bet iš tiesų jie skirti mums, kad kentėdami panašiai galėtume tarti: Viešpatie, man dabar taip sunku, kad atrodo, jog Tu esi labai toli... Jėzus žinojo ir aš žinau, jog kai tik pasieksiu kulminacinį man skirto išbandymo tašką, netrukus palengvės, nes kiekvienas išmėginimas turi labai aiškias ribas. Kaip Jis, ištaręs žodį apleidai, netrukus atidavė savo dvasią Tau, Tėve, taip panašiai ir aš, ypač, kai susidursiu su įvairiais sunkumais, kaskart mokysiuosi atsiduoti Tau, Viešpatie, ir tikiu, kad ne tik sustiprinsi mano kantrybę, ir man viską bus lengviau priimti, bet dar labiau tapsiu panašesnis į patį Kristų. Neseniai popiežius Pranciškus šv. Mortos koplyčioje aukotų Mišių homilijoje kalbėjo apie kantrybę. Jis sakė: Kantrybė keliaujančios Dievo tautos dorybė. Pagal šią dorybę gyvena tie, kurie keliauja, kurie nestovi vietoje. Kai keliaujame, nutinka įvairių dalykų, kurie ne visi geri. Labai kilnų tokios keliaujančios tautos kantrybės liudijimą mums duoda tėvai, susilaukiusieji neįgalaus kūdikio. Svarbiausia, kad jis gyvas, sako jie ir su meile globoja savo sergantį vaikelį, juo iki galo rūpinasi. Tikrai nelengva metų metais rūpintis neįgaliu, sergančiu vaiku. Tačiau jie džiaugiasi ir rūpinasi juo kantriai, nepasiduodami nevilčiai. Ši dorybė įmanoma tik tuomet, kai esame keliaujanti tauta. Pažįstu tėvus, kurie šiuo metu savo širdyse jaučia tam tikrą gėlą, nes jų naujagimis yra sutrikusios elgsenos, ir medikų nustatyta diagnozė liudija, kad tos ligos gydymas gali užtrukti... Meldžiamės už šią jauną šeimą ir linkime stiprybės kantrybėje, kuri yra sielos balzamas, tinkamiausiu būdu apsaugantis nuo nepasitikėjimo Dievu, pernelyg didelio nusiminimo ir bet kokio puikybe paremto vidinio maištavimo. Tarp apaštalo Pauliaus minimų Dvasios vaisių yra kantrybė (žr. Gal 5, 22), kuria vadovaudamiesi laipsniškai bręstame tikėjimo darbuose ir nieko nebestokojame (plg. Jok 1, 4). Palyginkime savo dvasinio gyvenimo pradžią su dabartine dvasine branda. Nors kelionėje su Jėzumi būta tam tikrų dvasinių atoslūgių, bet dėkingai pripažinkime, kad vis tiek mus Viešpats išlaiko savo meilėje, nes tolydžio mokomės Juo labiau pasitikėti nei savimi. O patiriami sunkumai tik grūdina mūsų valią ir formuoja krikščionišką charakterį. Jei Dievas būtų netikėtai mus apipylęs tomis malonėmis, kurių buvome meldę (tuomet gana dažnai prašymai neatitiko Dievo planų) mokydamiesi pirmoje Jo mokyklos klasėje, nebūtume dvasiškai subrendę ir pasirengę gyventi taip, kaip Jis dabar mus moko. Tik bėgant laikui stiprėjame dorybių praktikoje ir mūsų asmeninė patirtis liudija, jog Jo kantrybės dovana yra pamatas, ant kurio stovime ir nevirstame, nes Jis mus tvirtai laiko už rankos.
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |