|
Atsisveikinant su Zigmu Zinkevičiumi
|
Stasio Paškevičiaus nuotrauka
|
Vasario 23-iąją į paskutinę kelionę palydėti taurųjį lietuvį Zigmą Zinkevičių Šv. Jonų bažnyčioje rinkosi mokslo visuomenės atstovai, jį gerbę ar jį pažinoję žmonės. Akademikas, Lietuvos kalbininkas, baltistas, įvairių knygų apie lietuvių kalbos istoriją, lietuvių tautą autorius, buvęs švietimo ir mokslo ministras Zigmas Zinkevičius mirė 2018 m. vasario 20 d., eidamas 93-iuosius metus. Šalia savo reikšmingų darbų lituanistikos ir baltistikos srityse 19961998 metais Gedimino Vagnoriaus vyriausybėje buvo paskirtas Lietuvos švietimo ir mokslo ministru. Eidamas ministro pareigas daug padarė, kad Vilniaus krašte būtų įsteigtos lietuviškos mokyklos. 19992001 metais buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, nepritarė šios partijos susijungimui su Krikščionių demokratų sąjunga, vadovaujama Kazio Bobelio, ir 2003 metais tapo vienu iš Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos steigėjų. Iki gyvenimo pabaigos liko jos nariu, buvo garbės pirmininkas. Z. Zinkevičius visą gyvenimą ne tik tyrinėjo, bet ir puoselėjo bei gynė lietuvių kalbą. 2017 metais drauge su bendraminčiais jis įsteigė judėjimą TALKA kalbai ir tautai.
|
|
Štuthofo kalinys
|
Vladislovas Telksnys
|
Vasario 20 dieną mirė nacistinės Vokietijos Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys, rezistentas, publicistas ir visuomenininkas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Vladislovas Telksnys (Lankaitis). Jis gimė 1915 m. birželio 1 d. Runionių kaime, Alantos valsčiuje. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo spaustuvėje Kaune. Sovietams okupavus Lietuvą, V. Telksnys su grupe pogrindininkų leido antisovietinį laikraštį. Buvo suimtas ir įkalintas. Tik 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus karui, išlaisvintas. Tačiau nenurimo, tęsė kovą prieš naująjį okupantą, spausdindamas pogrindinę spaudą. Žaibo spaustuvės administratorių V. Telksnį ir 15 spaudoje dirbusių Kauno inteligentų slaptoji nacistinės Vokietijos policija suėmė 1943 m. balandžio 27 d. ir uždarė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. V. Telksnys kalėjo su vienu garsiausių Lietuvos rašytojų Baliu Sruoga, kuris Štuthofe patirtus išgyvenimus sarkastiškai aprašė knygoje Dievų miškas. Po metų, 1944 metų kovo pradžioje, likusius gyvus 14 iš 16 kalinių paleido. Į Lietuvą grįžęs 29 metų Vladislovas svėrė vos 38 kilogramus. Netrukus juo pradėjo domėtis NKVD agentai, todėl V. Telksnys pasikeitė pavardę ir tapo Vladu Lankaičiu. Su šeima tris dešimtmečius gyveno Saločiuose, kol sovietų saugumiečiai išaiškino apgaulę. Nuo 1974 metų gyveno Kaune. Savo išgyvenimus medicinos felčeriu dirbęs V. Telksnys aprašė knygose Kamino šešėlyje (1990), Trisdešimt treji metai svetima pavarde (1993), Nuo Kėgžlio ligi Aluntos (1999), Prašau sušaudyti (2007). V. Telksnys iki šiol buvo vienintelis Lietuvoje likęs gyvas Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys.
|
|
Gyvenimo audrose nepalūžęs
Antanas POCIUS
(Tęsinys. Pradžia nr. 46,
47,
48,
49,
50;
2018 m. nr. 1,
2,
3,
4,
5, 6,
7, 8)
P. Paulaičio-Aido suėmimas ir įkalinimas Apie P. Paulaičio suėmimą J. Gaidauskas prisimena: Buvo apie 12 valanda nakties. Mane apvelka dideliais, ilgais iki pat žemės kailiniais, įlaipina į mašiną, pasodina ant grindų, čekistai susėda ant suolų, ir išvažiuojam. Žinau, Poškakaimyje slėptuvė išardyta, inventorius išvežtas ir paslėptas, Petras-Aidas slepiasi Mažintų kaime pas Andriulius. Važiuoju be baimės. Nuvažiavom į Skaudvilę, išlaipino iš mašinos, nuvedė į garnizono būstinę, pasiėmė daugiau čekistų, vilkinį šunį ir vieną stribą, kuris gerai žinojo, kur gyvena J. Žičkus. Išėjom pėsti.24 1947 m. balandžio 12 d. P. Paulaičio-Aido suėmimo čekistinėje operacijoje dalyvavo MGB Tauragės apskrities skyriaus pareigūnai: pulkininkas Vaseris, leitenantas Michejevas, vyr. leitenantas Šipilovas, taip pat bataliono vadas Kuzminas su grupe kareivių. Atėję iki Žičkaus sodybos, ją apsupo.
|
|
|