|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Ilgas ir tiesus gyvenimo kelias
Kovo 21-ąją lietuviui kunigui, gyvenančiam JAV, Klyvlendo mieste, sukaks 90 metų. Gimė Šalniškėje Kęstutis Žemaitis gimė 1928 m. kovo 21 d. Šalniškėje, netoli Kazlų Rūdos. Čia prasidėjo jo gyvenimo kelias. Prieš kelerius metus prie namo, kuriame gimė kun. K. Žemaitis, pastatytas koplytstulpis, juo įamžintas šioje vietovėje urėdu dirbusio jo tėvo, miškininko, etnologo, Lietuvos valstybės veikėjo Vinco Žemaičio, atminimas. Prabėgo daug metų. Įvyko dideli pokyčiai. Sovietų okupacija sujaukė Lietuvos žmonių gyvenimus. Vincui Žemaičiui su žmona Brone ir sūnumis Kęstučiu ir Algirdu pavyko pasitraukti į Vokietiją, vėliau į JAV ir ten laukti, kol išsivaduos Lietuva. Žemaičiai nė akimirką nepamiršo Tėvynės ir dirbo jos ateičiai. Tėvo dovanos Kuklumą, tylų geradarystės kelią kun. K. Žemaitis paveldėjo iš tėvo, žymaus Lietuvos miškininko, etnologo, visuomenės veikėjo, mokslininko V. Žemaičio, kuris vengė viešo perdėto jo darbų garbinimo, darydavo gera žmogui tyliai, nuoširdžiai, stengėsi padėti nelaimėje, visą gyvenimą paaukojo Lietuvos valstybės gerovės labui. Noriu pacituoti kunigo Kęstučio žodžius, skelbtus spaudoje: Tėvas mane išmokė saugotis žmonių, kurie, pamatę medį, mišką, ima galvoti apie kietmetrius. Jis mane išmokė ieškoti žmonių, kurie žino, jog svajoti nėra tuščia. Kad mokslinis galvojimas dažnai teveda į pražūtį; kad be sapnų, svajonių, be nuojautos, vaizduotės, be meilės nėra gyvenimo, nei prasmingos dabarties, nei viltingos ateities. Savaime aišku, kad ne visi sapnai, svajonės išsipildo. Bet be jų neišsipildo niekas! Toliau kun. K. Žemaitis prisipažįsta: Tėvo dovanotoji dvasinė erdvė ištisa erdvė, tai ištisa sakmė, tautos ir mūsų valstybės džiaugsmas ir skausmas, praeities gyvybingos versmės, dabarties gilūs apmąstymai, vedantys į ateities aiškios laisvės ir šviesesnės būties nuojautas. Daugelis tėvo žodžių išsipildė, neabejoju, jog laisvėje išaugęs jaunimas padės Vinco Žemaičio vizijoms tapti kūnu. Apie tai byloja daug ženklų. Kun. K. Žemaitis pabrėžia, kad jo tėvas skautu buvo gimęs, skautas savo širdyje! Ir ateitininku kunigą Kęstutį paskatino būti tėvas. Jis, studijų metais atsidūręs Vokietijoje, redagavo leidinėlį Ateitin, būrė lietuvius jaunuolius, skatino tapti ateitininkais. Šio laikraščio kelerių metų komplektą kun. K. Žemaitis padovanojo Vilniaus Martyno Mažvydo bibliotekai. Dabar jį gali paskaityti kiekvienas skaitytojas. Tai didelė dovana Lietuvai. Laiškas mokiniams Vilkaviškio r. Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinė mokykla saugo kun. K. Žemaičio laišką, rašytą 1997 m. sausio 28 d. Jis, teigia mokyklos vadovai, yra ir bus brangus daugeliui mokinių kartų bei visiems krašto žmonėms. Pateikiu šį kun. K. Žemaičio ranka rašytą atvirą žodį. Gerbiamoms Žaliosios pagrindinės mokyklos mokytojoms, mokytojams ir jų visiems vaikams Tikiu, lengvai mane suprasite. Jūsų vaikystės įspūdžiai, jaunystės prisiminimai tokie patys. Aišku, jų kitas laikas ir kita vieta. Bet gilumoj, esmėje, čia visi mes esame lygūs. Daugiau negu tik panašūs. Šiandien mano tėvų sodybos nebėra. Bet žemė gyva dar ir šiandien. Gyva, viena ir ta pati. Tas laukas, ta žemė taip pat yra ir visa, nuo dešimtmečių nevilties ir baimės sustingusi Lietuva. Arba gal vienas ar keletas iš Jūsų vaikų. Sniegas, anksčiau ar vėliau, visuomet nutirpsta. Bet tada prasideda kartais ilgas ir nykus pavasaris. Kai visur tiktai šlapia ir juoda, kai diena iš dienos vis tas pat ir tas pat. Kai pradeda mums net atrodyti, kad kitaip niekada ir nebebus. Kaip poetas Rilkė rašo, nėra sunkesnio laiko kaip pavasario pradžia. Bet mūsų laimei pavasaris nei su mūsų įspūdžiais, nei su jausmais nesiskaito. Ramiai sau ir kantriai, lėtai ir nematomai žengia į savąjį tikslą ir savuoju keliu. Ir štai! Vieną dieną, vieną rytą saulės spindulius pasitinka, mūsų akyse sušvinta nauja gaivi, šviežia žaluma! ( ) Nežinau, kada ir vėl ką nors apie mane išgirsite. Tačiau jeigu manyje dar ir šiandien tebėra gyva mano tėvų žemė tuo labiau manyje tebėra gyvas ir kiekvienas, kiek ilgėliau ar intensyviau sutiktas asmuo. Ar tai jis pats, pati žino, nesvarbu. O gal ateityje atsiras kokia nors proga prie Jūsų darbo truputį prisidėti? Siunčiu čia du Vydūno Mano tėvynės egzempliorius. Joje Vydūnas daug kur kalba beveik mano tėvo lūpomis. Nenuostabu, kad ši knygelė jam atrodė pati svarbiausia daug didesnio Vydūno veikalo dalis. Nors jos pasirodymo nesulaikė, prieš mirdamas labai norėjo, kad ji kada nors pasiektų viso pasaulio, Lietuvos jaunimą. Nė kiek neabejoju, kad prieš jo akis pirmoje vietoje buvote Jūs. Vydūnas, Vincas Žemaitis abu buvo tėvynės žmonės. Išlikime tokie ir mes. Savoji žemė tebūna mums brangesnė už visas kitas žemes. Su švelniu džiaugsmu žvelkime ir į save. Leiskime žaliuoti ir savajam gyvenimui. Tebūna, kiek tai galima, jo kiekviena diena visiškai nauja. Nesikartojanti ir nepakartojama. Kęstutis Žemaitis 1997 sausio 28 Kunigo laiškas mokiniams kupinas šviesos ir dvasinės šilumos jo asmenybei. Mokytojų liudijimu kun. K. Žemaitis visuose laiškuose kaip ir jo tėvas mąsto ir kalba Vydūno lūpomis. Ateities įžvalgos Toli gražu neaprėpiau kun. K. Žemaičio asmenybės visumos. Tai bandysiu padaryti vėliau. Sukaupiau daug kunigo gyvenimo kelyje sukrautų sielos turtų. Modernioji psichologija vis daugiau atskleidžia nepaprastų dar negimusio kūdikio bruožų. Dėmesys, švelnumas ir šiluma, tuštuma ar net atmetimas biocheminį visam jo tolimesniam gyvenimui. Tai atsispindi vaiko elgesyje, kuria ar griauna pasaulį. Vaikai yra Lietuvos ateitis ne poetine, simboline, bet be galo konkrečia prasme; tai ateitis, kurią dabar matome, liečiame ir girdime. Kęstutis tėvams, gydytojams, studentams siuntė pačias naujausias šios srities knygas, žurnalus, filmus. Ypač tiems, kurie sąmoningai motinystei ir tėvystei ruošia jaunimą, motinoms, kurių kūdikiai jau prie širdies. Svarbiausias žmogus pasaulyje kūdikio laukianti moteris, tai šventas kunigo Kęstučio įsitikinimas. Lietuva, jos ateitis jaudina kunigą, patriotą Kęstutį Žemaitį, kaip jaudino jo tėvą Vincą Žemaitį, motiną Bronę Ruseckaitę-Žemaitienę, dirbusią Vilniaus krašto mokyklose, brolį ambasadorių Algirdą Žemaitį. Jų visų gyvenimai paaukoti Lietuvos nepriklausomybės kūrimui, tvirtinimui. Tad Kęstučio Žemaičio 90 metų sukaktis tebus gintaro lašas Lietuvos 100-mečio vainike.
Bernardas Šaknys, Nuoširdžiai sveikinu kun. Kęstutį Žemaitį su garbingu 90-mečio jubiliejumi. Gimęs diplomuoto miškų inžinieriaus Vinco Žemaičio (18961983), Kazlų Rūdos miškų urėdo bei Sūduvos miškų revizoriaus, ir mokytojos Bronės Ruseckaitės-Žemaitienės šeimoje, Jūs kaip ir Jūsų brolis Algirdas Jonas Aleksis Žemaitis (19332011), diplomatas, Lietuvos Respublikos ambasadorius, ekonomistas, dirbote Lietuvai, nors okupacijos metai lėmė Jums abiems didžiąją gyvenimo dalį gyventi ir dirbti toli nuo tėvynės. Linkiu Jums vaisingo darbo Jennigs pagyvenusiųjų centre (Ohio valstija, JAV), sveikatos ir Dievo malonės.
Edvardas Šiugžda,
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |