2018 m. balandžio 13 d.
Nr. 15 (2282)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Šventėti – atlikti savo paskirtį

Kun. Vytenis Vaškelis

Velykų laikas. Mūsų dėmesys fokusuojamas į iškiliausią žmonijos figūrą – Jėzų. Kai pradedame bendrauti su Juo, prisimename, kad tinkamiausias kūrinio buvimas savo  Atpirkėjo akivaizdoje yra dėkingumo kupinas Jo pagarbinimas prieš Jį atsiklaupiant, nes Jis dėl mūsų nusižemino net iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8). Kaip Viešpats, prisikėlęs iš numirusių, pasiekė svarbiausią savo tikslą žemėje, taip ir mes, kai atliekame tai, ką turime pagal Jo planą kasdien daryti, pašventiname savo gyvenimą, kitiems parodome sekimo Kristumi pavyzdį ir įvykdome savo asmeninę paskirtį. Taigi pagerbti Jėzų (Fil 2, 10) – visada pirmumą teikti tobuliausiam pasaulyje Mokytojui ir stengtis bekompromisiškai vadovautis Jo tiesos žodžiu, leidžiant Šventajai Dvasiai mus vesti į Gyvenimą.

Neseniai popiežiaus Pranciškaus paskelbtas apaštališkasis paraginimas „Gaudete et exsultate” (“Būkite linksmi ir džiūgaukite”) visiems tikintiesiems primena nekvestionuojamą kasdienio šventėjimo siekį. Iš mūsų pasąmonės kartais iškyla galbūt prieš daug metų kaip piktžolės sėkla įsiskverbusi mintis, bylojanti, kad siekti šventumo – tik išrinktųjų prerogatyva. Popiežius minėtame dokumente rašo, kad „mes negalvojame vien tik apie tuos, kurie yra jau beatifikuoti ir kanonizuoti“. Jis kreipia mūsų dėmesį į save, kad, užuot atmetę Jėzaus kvietimą drąsiai žengti besąlygiško šventėjimo keliu: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48), priimtume tai, kas žmogaus gyvenime yra svarbiausia.

Popiežius „Gaudete et exsultate” įžvalgiai pastebi: „Siekiant šventumo nebūtina būti vyskupais, kunigais, vienuoliais ar vienuolėmis. Kartais esame gundomi manyti, jog šventumas rezervuojamas tiems, kurie gali atsitraukti nuo paprastų užsiėmimų ir visiškai atsidėti vien maldai. Tačiau taip nėra. Visi esame pašaukti tapti šventi, gyvendami meile ir ją liudydami visur, ką darome ir kur būname. Esi pašvęstojo gyvenimo vyras ar moteris? Būk šventas, gyvendamas su savo džiaugsmu. Esi susituokęs? Būk šventas, rūpindamasis žmona ar vyru, kaip Kristus rūpinosi Bažnyčia. Esi darbininkas? Būk šventas, sąžiningai ir kompetentingai atlikdamas savo darbą (...) Esi gimdytojas, močiutė ar senelis? Būk šventas, kantriai mokydamas vaikus sekti Jėzų. Esi valdininkas, būk šventas, dirbdamas dėl bendrojo gėrio ir atsisakydamas asmeninės naudos“.

Ar dirbi valytoja mokykloje, ar planuoji kitiems metams didelės vertės kompanijos biudžetą, svarbu dirbti Viešpačiui, viską skirti didesnei Jo garbei. Net jei kartais atliekamas darbas atrodo pernelyg sunkus ir reikalauja daug laiko, bet jei jaučiame, kad Dievas jį priima ir mus laimina, reikia su malda širdyje dirbti toliau, nes tai – apsivilkimas „nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu“ (Kol 3, 12).

Kai Jėzus, pasirodęs savo mokiniams, juos labai išgąsdino, nes jie nebesitikėjo su Juo susitikti, su jais elgėsi kaip su mylimais mažais vaikais, kuriems reikia pieno, o ne stipraus maisto (žr. Žyd 5, 12). Stipriųjų maistas yra Eucharistinis Jėzus, kurį apaštalai vėliau priims, kai aukos šv. Mišias, bet dabar jie turi matyti Jėzų, kuris valgo šviežiai iškeptą žuvį, ir ši gyvenimo tikrove alsuojanti iliustracija bus jiems pirmoji pamoka – Kristus tikrai yra gyvas, ir nuo šiol vėl reikia įdėmiai klausyti Mokytojo žodžių, nes jie yra jų būsimosios Jame tarnystės pamatas. Jėzus jiems atvėrė protą, ir jie pradėjo suvokti antgamtinius dalykus, apie kuriuos Jis jau buvo kalbėjęs prieš savo kančią. Tačiau vėl juos išgirsti iš Prisikėlusiojo – tikėti, kad Jis yra absoliuti tiesos pilnatvė, kiekvienam žmogui padedanti Jame atrasti tikrą ramybę ir laimę.

Vatikano II Susirinkimas byloja: „Kristaus sekėjai yra Dievo pašaukti ne dėl savo darbų, bet pagal Jo paties planą bei Jo malone ir yra nuteisinti Viešpatyje Jėzuje bei tikėjimo krikštu tikrai tapę Dievo vaikais ir dieviškosios prigimties dalininkais, todėl iš tikrųjų tapę šventi. Tad iš Dievo gautąjį šventumą jie privalo išlaikyti ir tobulinti savo gyvenimu. Apaštalas ragina, kad jie gyventų, „kaip pridera šventiesiems“ (Ef 5, 3), bei kaip „Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai“ ir kad Dvasios vaisiai būtų jų šventumas (plg. Gal 5, 22; Rom 6, 22). O kadangi visi daug kuo nusižengiame (plg. Jok 3, 2), nuolat mums reikia Dievo gailestingumo, ir turime kasdien melstis: „Atleisk mums mūsų kaltes“ (Mt 6, 12).

Atkreipkime dėmesį į žodžius: „(...) Iš tikrųjų tapę šventi“. Taigi per Krikštą kiekvienas turime tam tikrus šventumo pradmenis. Nors, Dievui tapus žmogumi, nė vienas žmogus Dievu niekada netaps, bet tik tada, kai stengiamės į Jį panašėti, aplinkiniams liudijame, kad Nukryžiuotasis mirė ne veltui, nes savo gyvenimo būdu mes liudijame: „Jis yra mūsų sektinas Šventumas“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija