2018 m. gegužės 11 d.
Nr. 19 (2286)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Gervėčių parapijiečiai pamilo savo naująjį kunigą

Gervėčių parapijos klebonas
kun. Elijas Anatolijus Markauskas
Marijos ŠAKNIENĖS nuotrauka

Baltarusijoje, etninėse lietuvių žemėse, neseniai dirbti pradėjęs Gervėčių parapijos klebonas kun. Elijas Anatolijus Markauskas pasižymi pamokslais, kupinais išminties ir gyvenimo džiaugsmo. Gervėčių parapijos tikintieji džiaugiasi, kad turi tokį naują kleboną. Jie prisimena kiekvieną žodį, kuriuo kunigas atveria žmogaus dvasią, moko laikytis Dekalogo, tikėti į Dievą. Girių mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Angelė Valienė laiminga, kad naujasis klebonas taisyklinga lietuvių kalba duoda puikų pavyzdį mokiniams ir jų tėvams. Pedagogė žavisi, kad kun. E. A. Markauskas puikiai moka ne tik lietuvių, bet ir baltarusių, rusų, lenkų kalbas, jomis gali aukoti šv. Mišias, bendrauti su įvairių tautybių tikinčiaisiais. Kun. E. A. Markauskas domisi literatūra, muzika, menu. Tai jam padeda suprasti parapijiečius, suburti juos kilniems darbams. Šiandien kunigą pakalbinome.

Kaip vertinate tokią žmonių nuomonę?

Žmonių nuomonę labai vertinu ir džiaugiuosi tokiais atsiliepimais. Dar nedaug laiko praėjo, kai įžengiau į Gervėčių parapijos Švč. Trejybės bažnyčią. Spėjau susipažinti su kai kuriais parapijiečiais, išgirsti jų nuomones apie bažnyčios ir kunigo reikšmę jų šeimoms, vaikams, jaunimui.

Ar jaunimas, vaikai, paaugliai nėra abejingi tikėjimui, ar buvęs sovietinis auklėjimas nepažeidė jų sielų?

Neskubėkime teisti ir smerkti jaunimo, paauglių. Juk viskas priklauso nuo tėvų, šeimos. Geros, pamaldžios šeimos atžalos auga ir augs tiesios ir jų nereikia tempti ar varyti į bažnyčią. Žmonės sako, kur gražu, tvarkinga, ten gyvena Dievas.

O kokį įspūdį Jums paliko mokykla?

Kol kas spręsti sunku, nes nespėjau visapusiškai įsigilinti. Tai nėra lengva. Mokykla vykdo mokykloms parengtas programas, laikosi įstatymų. Gervėčių mokykla priklauso Baltarusijos švietimo ministerijai. Pelesos lietuviškoji mokykla pastatyta ant Lietuvos išpirktos žemės ir vykdo Lietuvos švietimo ministerijos programas. Tai irgi reikia suprasti.

Kokie pagrindiniai Jūsų tikslai?

Tikslų nemažai. Turiu juos permąstyti, kiekvieną apgalvoti. Nemėgstu tuščių žodžių ir lengvų pažadų, kurių neįmanoma įvykdyti. Pirmiausia pradėsiu nuo bendruomenės stiprinimo, lietuvybės įtvirtinimo, kuris rūpėjo daugeliui gervėtiškių kartų, padėjusių išsaugoti gimtąją lietuvių kalbą, tikėjimą, papročius, baltų paveldą. Tai – pamatas, ant kurio galės patikimai atsistoti parapijos tikintieji ir remtis Dešimčia Dievo įsakymų bei amžinosiomis vertybėmis. Būtent tai yra pagrindas glaudesniems lietuvių ir aplinkui gyvenančių mažumų ryšiams. Lietuvių bendruomenė su baltarusių, rusų ar nutautėjusių lietuvių bendruomene gali suprasti vieni kitus ir norėčiau, kad taip būtų. Juk tiki į vieną Dievą, gyvena po tuo pačiu dangaus skliautu. Suprantama, lietuviai neturi būti skriaudžiami, pravardžiuojami, kaip būta anksčiau. Per bažnyčią, kiek įstengsiu, ginsiu kiekvieno lietuvio teises, būtį.

Tai – sveikintinas siekis. Neabejoju, kad Gervėčių parapijoje lietuvių nepravardžiuos girgūnais, o dirbantys aptarnavimo įstaigose supras lietuvių kalbą, mokės kalbėti lietuviškai... Juk gėda, kad net kai kurie lietuviškos vidurinės mokyklos mokytojai kartais pamiršta, kad čia – lietuvių mokykla ir kalba ar net dėsto svetima kalba.

Nemalonu buvo visiems, kai direktorė nemokėjo lietuvių kalbos.

Teko man su ja susitikti, kalbėtis. Jai mažai rūpėjo lietuvių dvasinis augimas. Ačiū Dievui, po dekretinių atostogų sugrįžo buvusioji mokyklos vadovė, lietuviškos šeimos dukra. Apie ją esu rašęs laikraščiuose. Reikia ją saugoti, padėti, patarti.

Mano įsitikinimu, lietuviškoje mokykloje, kaip ir lietuviškoje bažnyčioje, nemokantis kalbėti lietuviškai, neturėtų dirbti. Juk kalbą galima išmokti palyginti greitai. Prisipažinkime, kaip džiugu buvo, kai į Lietuvą atvykęs popiežius Jonas Paulius II sveikino mūsų tautą lietuvių kalba, šv. Mišias irgi aukojo lietuvių kalba. Įamžinkime dabartį – ji ties kelią į ateitį.

Žinau, kokie dideli darbai Jūsų laukia Gervėčių parapijoje. Juk sielovados uždaviniai bene svarbiausi – grąžinti į žmonių sielas tikėjimą ir dorovę reikės didžiulių pastangų ir gebėjimų. Kunigo gyvenimo laukas platus ir gyvybingas, sėti darną tarp šeimų, kovoti su ydomis ne tik vaikų ir paauglių, bet ir suaugusių. Pelesos Varenavo rajone, kur anksčiau dirbote, tikintieji pavydi Gervėčių parapijai, kad tokį aukštos kultūros kunigą lietuvį paviliojo.

Toks buvo Bažnyčios vadovų sprendimas, turėjau jam paklusti. Ne apie turtus, pinigus svajojau, o norėjau padėti Lietuvos etninėms žemėms saugoti dar gyvą lietuvių tautos dalelytę. Tai – šventa žemė, šimtmečiais išsaugota nuo svetimų valstybių – Rusijos, Lenkijos – priespaudos. Šią lietuvių salą turime išsaugoti, puoselėti.

Planuoju įamžinti šioje parapijoje gimusio ir augusio Vilniaus arkivyskupo Julijono Steponavičiaus atminimą ir bažnyčioje, ir jo gimtinėje, Miciūnų kaime. Sakyčiau, neleistinai primirštas kunigo kankinio ir visame pasaulyje žinomo kovotojo už tikėjimą Broniaus Laurinavičiaus vardas. Jo gimtinėje, Gėliūnų kaime, reikėtų sutvarkyti buvusią sodybą, prižiūrėti jo motinos ir tėvo kapą Gėliūnų kapinėse. Girių kapinėse palaidotas Girių kaimo šviesuolis Julius Valeika. Rimdžiūnų kaime tebėra žymaus lietuvių gydytojo ir kovotojo už lietuvybę Stasio Trepšio namai. Argi negalima pažymėti atminimo lenta ar kitu būdu? O kur kovotojos už lietuvišką mokyklą ir bažnyčią, skulptorės Julytės Karmazienės atminimo pagerbimo ženklas? O tautodailininko Vlado Kuckos palikta brydė lietuvių kultūroje? Knystuškėse stovi jo pirkia. Tai galėtų būti namas-muziejus. Garsių, talentingų žmonių atminimas turėtų tapti skydu nuo laiko bėgsmo. Neįmanoma išvardyti visų parapijos didvyrių. Jų labai daug. Ketinu kartu su parapijiečiais žadinti garbingą parapijos praeitį, kuri mus sutelktų ateities darbams. Tai turėtų padaryti ne vien Bažnyčia, o Gervėčių krašto bendruomenė ir mokykla. Neabejoju, kad padės ir Lietuva. Laukiu savo tautos brolių, seserų supratimo ir visokeriopos paramos.

Linkiu Jums sėkmės ir Dievo palaimos.

Kalbėjosi žurnalistas Bernardas ŠAKNYS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija