2018 m. liepos 5 d.
Nr. 27 (2294)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Popiežių, šv. Bernadetos ir katalonų keliais

Stasė Eitavičienė

Kryžiaus kelias įveiktas

Prieš pakylant į Monserat
kalno viršukalnę

Kryžiaus kelias kyla aukštyn,
tad įveikti jį nėra lengva

Šv. Mišias Lurde aukoja
kunigas Ernestas

Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos tikintieji kasmet išvyksta bent į vieną piligriminę kelionę po užsienio šalis. Didžioji grupės dalis – pastovūs keliautojai, bet kaskart prisideda ir naujų, iš pažįstamų, sužinojusių apie tokių kelionių naudą ir kūnui, ir sielai. Nesikeičia tik šių kelionių sumanytojas ir organizatorius – kunigas Ernestas Želvys. Lengvai bendraujantis, su humoru žvelgiantis į pasitaikančius nesklandumus, pavargęs, bet jau svajojantis ir visus kviečiantis į naują kelionę – toks yra šis mūsų bažnyčios vikaras. Šį kartą 32 žmonių grupė kartu su kunigu keliavo po Pietų Prancūziją, aplankė stebuklais garsėjantį, kelis milijonus tikinčiųjų per metus pritraukiantį Lurdą, susipažino su lietuvių pamėgta Katalonijos sostine Barselona.

Žvilgsnis į Prancūzijos Provansą

Provansas – piečiausias Prancūzijos regionas, išsaugojęs seną dialektą, papročius ir tradicijas, garsėjantis švelniu, saulėtu klimatu, mėlynais levandų laukais, alyvmedžių sodais, ramiais vakarais, dvelkiančiais vaistažolėmis ir prieskoniais. Mūsų maršrute – du Provanso miestai: Nica ir Avinjonas. Pakilęs iš Vilniaus aerouosto po kelių valandų mūsų lėktuvas leidžiasi viename turtingiausių pasaulio miestų – Žydrojo kranto sostinėje Nicoje. Miestą iš vienos pusės remia kalnai, iš kitos skalauja Viduržemio jūra. Įsikuriame viešbutyje ir iškart – prie jūros. Smėlėtos pakrantės, mėlynai žalsvas vanduo, gražuolės jachtos, linksmai besišnekučiuojantys, atsipalaidavę žmonės – toks pirmas įspūdis apie šį miestą.

Vaikštome siauromis akmenimis grįstomis gatvelėmis, keliaujame pro skverus, turgus, sukame į skersgatvius, gėrimės mažais raudonstogiais nameliais. Vėlyvą vakarą mažesnėse gatvelėse, kuriose dar tebėra atidaryta viena kita krautuvėlė, galima sutikti įvairaus likimo ir pomėgių žmonių.

Ne veltui sakoma, kad Nicoje visais laikais laimės ieškojo ir kilmingieji, ir beturčiai. Kelionės nuovargį nuplovę Viduržemio jūroje, kitą rytą autobusu vykstame į Avinjoną, kurį bene labiausiai garsina teatro festivaliai, kuriuose ne kartą dalyvavo ir Lietuvos aktoriai. Afišos skelbia, kad liepos mėnesį festivalio programoje bus rodomas ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis – Moljero „Tartiufas“, režisuotas Oskaro Koršunovo. Šįkart mus labiausiai domina Avinjono Popiežiaus rūmai, primenantys didingą pilį, saulėtą dieną atrodantys gana niūriai ir nuobodžiai. Rūmus supa 12 bokštų, o jų viduje yra patalpos, kuriose vykdavo įvairios ceremonijos ar buvo atliekami buitiniai darbai. XIV amžiuje į šį gražų prancūzišką miestą iš Romos buvo perkelta Popiežiaus rezidencija. Nuo 1305 iki 1378 metų Avinjone gyveno ir valdė septyni popiežiai, todėl jis ir vadinamas popiežių miestu. Per Ronos upę nutiestas tiltas jungė Prancūziją su Popiežiaus valstybe, o šiandien puošia miestą ir traukia smalsių turistų žvilgsnius.

Dar kelios valandos autobusu, ir nakvynei sustojame nedideliame Narbonos mieste, arkivyskupijos centre. Šv. Justo ir Pastero katedra, kurią aplankyti labiausiai troško kartu keliavęs klierikas Justas, uždaryta. Bet ilgam atmintyje nusėda medžių galiūnų – platanų – didybė, miestą išraižęs kanalas su jame skęstančiu saulėlydžiu. Pastovime ant Pirklių tilto, pasigėrime romėnų kelio grindinio fragmentu ir skubame į kunigo Ernesto aukojamas pirmąsias kelionėje šv. Mišias. Patiems netikėtai, neįprastoje aplinkoje bendra malda kažkaip ypatingai visus sujungia ir pakylėja aukštyn ir artyn Jo, į piligrimystės kelią mus pašaukusio, visas dienas lydėjusio ir daugybe malonių apdovanojusio. Ir vėliau, jau ryte, autobuse sukalbėta malda, tarsi vakarykštės dienos tęsinys, tik šį kartą dar labiau suasmeninta, paliečianti kiekvieno mūsų būtį čia, žemėje: „Viešpatie, aš taip trokštu žmogaus, kuris mane suprastų, kuriam galėčiau pasakyti viską... Padėk man surasti meilę, kuri būtų paženklinta jėgos ir ištikimybės, kaip ta meilė, kuria tu myli“... Šventų vietų lankymas, bendra malda ir kasdienės šv. Mišios yra piligrimystės esmė, neišskiriama grandine sujungianti skirtingus žmones, dovanojanti jiems trokštamą Dievo artumos pajautimą.

Švč. Mergelės Marijos pakviesti

Pagaliau pasiekiame Pirėnų kalnų regioną, kuriame yra pagrindinis mūsų piligrimystės tikslas – Lurdo miestelis, svarbiausia Prancūzijos Dievo Motinos šventovė. Skaičiuojama, kad į Lurdą kasmet atvyksta apie šešis milijonus maldininkų. Miestelis įsikūręs Pirėnų kalnų papėdėje prie Ispanijos sienos, o jį supa trys viršukalnės, aukštesnės nei 1000 m. Vienos uolos šiauriniame pakraštyje, prie upės, atsiveria tuščia netaisyklingos formos ertmė, arba grota, kur 1858 metais mergaitei Bernadetai 18 kartų pasirodė ir su ja kalbėjo „graži ponia baltais drabužiais“ ir pasisakė esanti Nekaltas Prasidėjimas. Grota, šalia ištryškęs vandens šaltinis, taip pat vėliau pastatyta didžiulė katedra garsėja tuo, kad čia įvyko ne vienas stebuklingas išgijimas. Nors autoritetinga Bažnyčios sudaryta medikų ir teologų komisija oficialiai nepaaiškinamais yra patvirtinusi tik 70 Lurde įvykusių išgijimų (paskutinis patvirtintas 2008 metais), tačiau yra užfiksuoti tūkstančiai oficialiai nepatvirtintų išgijimų, kurie įvykdavo pasimeldus Švč. Mergelei Marijai ir išgėrus stebuklingojo šaltinio vandens ar juo nusiprausus.

„Jei jūs čia, vadinasi, jus Marija kvietė“, – prieštarauti neleidžiančiu balsu sako gidė, vedžiojusi mus po šventąsias vietas. Meldžiamės prie Apsireiškimo grotos, medituojame rožinį bazilikoje, kai kurie einame į Lurdo šaltinio vandens maudyklas. Vakare dalyvaujame įspūdingoje Šviesos procesijoje, kurioje patirtus jausmus sunku žodžiais nusakyti. Keliasdešimt tūkstančių tikinčiųjų, kurių priekyje žmonės, sėdintys vežimėliuose, ir jiems padedantys šimtai savanorių iš įvairių šalių. Rožančiaus malda įvairiomis kalbomis, tarp rožinio paslapčių giedama „Ave Marija“, o priegiesmio metu daugybės rankų aukštyn keliamos degančios žvakės... Ne vieno, žengiančio procesijoje, veide matyti džiaugsmo ašaros, girdėti iš pačių širdies gelmių besiveržianti giesmė – sveikinimas ir padėka Dievo Motinai Marijai.

Ryte einamas Kryžiaus kelias su 14 stočių, prasidedantis piečiau Aukštutinės bazilikos, tęsiasi aukštyn 1,5 km. Užlipęs į kalną viena puse, nusileidi kita. Einame, kalbėdami rožinį, trumpai maldai sustodami prie iš metalo pagamintų bronza padengtų Kryžiaus kelio skulptūrų.

Džiaugiamės, kad nesunku eiti, o ypač laiminga jaučiasi Zita, ryte abejojusi, ar pajėgs įveikti šį fizinių jėgų reikalaujantį kelią. Suspėjame ir į šalis pasižvalgyti, žvilgsniu aprėpti įspūdingus kalnų šlaitus bei jų papėdėse išsibarsčiusias gyvenvietes.

Nusileidę žemyn, skubame į šv. Mišias, kurias kunigas Ernestas aukoja ypatingoje vietoje – Kriptoje, išskaptuotoje Masabiele uoloje Švč. M. Marijos pageidavimu, kurį ji išsakė Bernadetai. 1866 m. gegužės 19 d. Kripta buvo pašventinta, o ceremonijoje dalyvavo pati Bernadeta. Virš Kriptos pastatyta gotikinė Nekaltojo Prasidėjimo bazilika. Einant į Kriptą ir Nekaltojo Prasidėjimo Baziliką dešinėje ir kairėje pusėse yra 1908 metais pristatytos dvi gotikinio stiliaus varpinės. Varpų skambėjime girdimos Švč. Mergelę Mariją šlovinančių giesmių melodijos.

Šventojo Rožinio bazilika – trečioji šventovė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo garbei. Tai – žemutinė bazilika, pastatyta ligoniams ir invalidams lygioje vietoje prieš Kriptą ir Aukštutinę Nekaltojo Prasidėjimo baziliką. Iš toli vizualiai atrodo, kad jos abi remiasi į Šventojo Rožinio baziliką. Dar daug ką norėjome išgirsti, pamatyti, o ypač pajausti arba tiesiog pabūti. Bet reikėjo skubėti, nes mūsų laukė 500 km kelias link Barselonos.

Juodoji Monserato Madona

Įsikūrę nedideliame Ispanijos pajūrio miestelyje, kitą dieną vykstame į švenčiausią Katalonijos vietą – Monserat kalną. Šis 1236 metrus virš jūros lygio siekiantis „dantytas kalnas“ su benediktinų vienuolynu ir bazilikoje saugoma Juodąja Madona yra ypatingo grožio mistiška vieta, traukianti piligrimus iš viso pasaulio. Juodąją Monserato Mergelę popiežius Leonas XIII paskelbė Katalonijos globėja, o į dangų kylančias uolų viršūnes, sakoma, maži angeliukai išpjaustė auksiniais pjūkliukais. Monserato vienuolynas pastatytas prie uolų, 725 metrų aukštyje. Pasakojama, kad vienuoliai uolose aptiko Madonos, rankose laikančios kūdikį, statulėlę. Pastebėję neįprastas jos galias, jie bandė medinę statulėlę išnešti ir priglausti savo statomame vienuolyne. Tačiau vos tik pabandžius tai padaryti ši tapdavo sunki ir nebepakeliama. Tad vienuoliai nusprendė vienuolyną statyti būtent toje vietoje, kur ji ir buvo rasta. Juodąją Madoną, esančią Bazilikos pagrindiniame altoriuje, kasmet aplanko apie du milijonai piligrimų iš viso pasaulio.

Funikulieriumi kylame į aukščiausią šv. Jeronimo vardu pavadintą tašką, gėrimės neapsakomo grožio kalnų ir lygumų panorama. Daug jaunuolių iš visos Katalonijos bent kartą gyvenime išsiruošia į aukščiausią Monserato kalno viršūnę, kad nuo jos galėtų pasigėrėti nuostabiu saulėtekiu. Mums, deja, tenka skubėti žemyn, nes norime pasiklausyti 13 amžiuje įkurto seniausio Europoje berniukų choro, kuriame gieda 50 choristų iš visos Katalonijos. Nemažai laiko praleidžiame stovėdami eilėje, kad nusilenktume Monserato Mergelei.

Katalonijos sostinė – Barselona

Barselona – Antoni Gaudi architektūra, jūra ir paplūdimiai, parkai ir kalvos su nuostabia panorama, vietomis ant pastatų ir namų langų atsiradę geltoni ženklai, reikalaujantys laisvės Katalonijos politiniams kaliniams. Tai – ir Šventosios Šeimos bažnyčia Sagrada Familia. Turbūt nėra garsesnės bažnyčios pasaulyje, kuri būtų tiek lankoma turistų dar nė nepastatyta. Pradėta 1882 metais, finansuojama privačiomis ir už turistams parduotus bilietus gautomis lėšomis, ši bazilika, tikimasi, bus baigta statyti tik 2026 metais. Kaip pabrėžė popiežius Benediktas XVI, jos projektuotojas A. Gaudi sėmėsi įkvėpimo „iš trijų iškalbingai jam liudijusių ir jį praturtinusių dalykų – gamtos, Šv. Rašto ir liturgijos. Tokiu būdu šio pasaulio tikrovė, atsiskleidusi per gamtos grožį, buvo siejama su Atpirkimo istorija, užrašyta Biblijoje ir įkūnyta liturgijoje“. A. Gaudi tikėjo, kad Dievui priklauso visas pasaulio laikas, tad nėra reikalo skubinti Šv. Šeimynos, ambicingiausio šio Katalonijos architekto darbo, statybos. Pagal A. Gaudi projektą bus pastatyta 18 bokštų, iš kurių 12, simbolizuojančių apaštalus, turėtų stovėti portaluose, o 4, simbolizuojantys evangelistus, apjuostų pagrindinį, Kristui skirtą bokštą. Paskutinis bokštas būtų skirtas Švč. Mergelei Marijai. Kai bus sumūrytas paskutinis akmuo, Šventoji Šeimyna bus aukščiausia pasaulyje bažnyčia, šaunanti į 170 metrų aukštį Katalonijos sostinės danguje. Aukščiausias natūralus miesto taškas – Montžuiko kalva – yra 173 m aukščio, A. Gaudi nusprendė, kad pagrindinis šventovės bokštas bus šiek tiek žemesnis, nes žmogaus kūrinys negali pralenkti Kūrėjo darbo. Bazilikos išorė turėtų būti „atvira Evangelija, užrašyta akmenyje“.

Katalonijos aikštėje prasideda žymusis La Rambla pėsčiųjų bulvaras su kavinėmis, parduotuvėmis, visada pilnas žmonių. Kiek paėję šia gatve, sukame link dar vieno Katalonijos gotikos šedevro – Barselonos katedros. Tyliai pasimeldžiame, dėkodami Dievui už šią išskirtinę kelionės savaitę.

Pasikeliame į apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužianti miesto panorama. Apžiūrime vidinį katedros kiemą su garsiosiomis jos žąsimis ir, sugrįžę į pėsčiųjų bulvarą, dar keletą valandų skiriame asmeniniam pabuvimui šiame tikrai išskirtiniame mieste. Nuotaikos nesugadina nei kelioms valandoms atidėtas skrydis į Rygą, nei atsiradęs šioks toks nuovargis. Kunigo Ernesto paprašyti, rašome jau tradiciniais tapusius pamąstymus apie kelionę, mintyse dėkojame Dievui, kunigui ir vienas kitam už bičiulystę ir bendrystę, už tikėjimo dovaną, kuria dalinomės šioje ir visose kitose piligriminėse kelionėse.

Raimondos Bojažinskytės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija