2018 m. liepos 13 d.
Nr. 28 (2295)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Jėzus mums siunčia popiežių Pranciškų

Kun. Vytenis Vaškelis

Šio sekmadienio Evangelija liudija apie apaštalų išsiuntimą skelbti Dievo žodį ir gydyti ligonius (Mk 6, 7). Prisiminkime, kad prieš suteikdamas jiems galią veikti Jo vardu, Jėzus neseniai buvo viešėjęs Nazarete ir stebėjosi žydų netikėjimu. Nesvetingas nazaretiečių elgesys nesumažino Išganytojo ryžto eiti ieškoti tų, kurie Jį priims atviromis širdimis, o išgydytieji ne tik jaus Jam begalinį dėkingumą, bet Juo seks visą gyvenimą.

Jėzaus mokiniai matė, su kokiu uždegančiu įkvėpimu bei įsitikinimu Jis skelbė Dievo Karalystę. Todėl kai patys buvo pašaukti Jo pavyzdžiu, galingai veikiant Dievui, eiti ir keisti žmonių likimus, jie buvo siunčiami į misijas po du, kad, būdami drauge, ne tik drąsiau galėtų vadovautis tikėjimu evangelizuodami aplinkinius, bet ypač, kad padėdami vienas kitam, patirtų, kad tas pats Jėzus, kuris juos siuntė, antgamtiniu būdu pasilieka jų pačių širdyse, nes juos iš tikrųjų vienijo Jo meilė. Apaštalams buvo suteikta privilegija daryti tai, dėl ko Jis pats buvo siųstas į žemę.

Prisimintinas vienas pamokantis įvykis, kai Kristaus mokiniai, pamatę žmogų, Jo vardu išvarinėjantį demonus, ėmė jam drausti, nes jis nenorėjo eiti drauge su jais (Mk 9, 38). Jie paviršutiniškai galvojo, jog tik jiems vieniems suteikta pašaukimo garbė vaikščioti kartu su Mokytoju ir Jo siuntimu tik jie gali stebuklingai išlaisvinti kitus iš negalių (žr. Mk 6, 13). Beje, Jis savo mokinių niekada nevadino konkurentais, nes visi, kas atvira širdimi priima Jį bei skelbia Jį, aukštų postų nesivaiko, – juk kas nori būti didžiausias, bus visų tarnas (Mk 10, 43). Jie nepasvarstė, kaip šioje situacijoje pasielgtų Kristus... O Jis juos pamokė, kad Jo vardu žmogus, darantis stebuklingus ženklus, yra savas, Jam ištikimas, nes negali geras medis duoti blogų vaisių.

Taigi tie, kurie ir pavieniui, laikydamiesi Kristaus kelio, skelbia Jį, yra Dievo mylimi; jie niekada nėra vieni, nes su jais ir juose yra Viešpats. Antai daug yra pasaulyje misionierių (beje, ir protestantiškoms denominacijoms priklausančių), kurie, išsisklaidę po platųjį pasaulį, nors vieni kitų nepažįsta, bet liudija Kristų ir, patirdami įvairių persekiojimų, yra ne tik nenuilstantys Dievo Karalystės skelbėjai, bet, priklausydami įvairioms Ganytojo avidėms (Jn 10, 16), yra Jo didžiosios ir vienintelės Kaimenės avangardas.

Tik tikinčiųjų ištikimybė Jėzui stiprina jų tikrą tarpusavio vienybę, nes, kai mūsų širdis valdo Jo malonė, nebelieka mūsų sielose vietos pavydams, apkalboms ir kitoms puikybės apraiškoms. Žinomas jėzuitų teologas Silvanas Faustis (Silvano Fausti) įžvalgiai rašė: „Kol Bažnyčia ieško vienybės pagrindo Viešpatyje, ji yra viena ir išlieka laisva, išlaisvinanti bei katalikiška. Tačiau visada turi saugotis kolektyvinio išdidumo, būdingo į bandą susimetusiems silpniesiems. Taip tikintieji susiskaldo, laikydami save geresniais ir manydami, kad Dievas yra su jais (Gott mit uns!). (…) Reikia sekti tik Jėzų. Kas seka bendruomenę, yra avis, bet ne Jo. Bendruomenė, kuri turi užmačią, kad ją sektų, atsistoja savo Viešpaties vietoje, sudaro bandą, atima laisvę ir praranda katalikiškumą. Mane padaro tikintį mano asmeninis santykis su Juo. Bažnyčia man tarpininkauja, bet ne todėl, kad atsistoja tarp manęs ir Jo, o dėl to, kad laikui bėgant žodžiu ir sakramentais man padeda tiesiogiai sutikti Jį – mano ir visų išganymą“.

Kai rudenį pas mus atvyks popiežius Pranciškus, be abejo, tam tikrais aspektais kalbės ir apie mūsų vienybę Kristuje, nes jis pats, būdamas įtakingiausias žmonijos vadovas, yra vienybės garantas pasaulyje. Todėl jo kelionės į Lietuvą tikslas neapsiribos vien katalikais (ypač Estijoje, kur katalikų dalelė), bet iš jo širdies bei lūpų sklindantys Evangelijos žodžiai, kaip Jėzaus vėliavnešio, pasieks ir kitaminčius, religijos atžvilgiu indiferentiškai nusiteikusiuosius, ir tuos, kurie vien iš smalsumo klausysis, ką jiems skelbia regimoji visuotinės Bažnyčios Galva. Jis sės Dievo žodžio grūdą, kaip tai darė Jėzaus siųsti apaštalai... Bėgant amžiams efektyviausias evangelizacijos būdas – iš savo meile Dievui perpildytos širdies perduoti Jėzų kitoms širdims – tampa vis aktualesnis... Nors dieviškos Žinios skelbimo priemonės ir būdai tobulėja (popiežių Pranciškų tarsi ranka galime paliesti, pavyzdžiui, per internetą...), bet jos turinys, ypač eschatologinių pažadų išsipildymas mums bus aktualus net amžinybėje.

Taigi Popiežius klusniai vykdo savo Išganytojo pasiuntinybę, kad, atvykęs pas mus, bendraudamas su mumis ir matydamas, kaip tūkstančiai žmonių maldingai nusiteikę bei dėmesingai jo klausosi, galėtų mums patvirtinti 1993 metais Lietuvoje viešėjusio šv. popiežiaus Jono Pauliaus II pasakytų žodžių tiesą: „Esame visi suvienyti Dievo Dvasios galia“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija