„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2017 m. gruodžio 8 d., Nr. 2 (63)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Palaimintųjų pėdsakais

Antrojo pasaulinio karo kankinys

Juozapas Mairas-Nuseras (Jozeph Mayr-Nusser, 1910–1945) yra naujasis Bažnyčios palaimintasis. Antrojo pasaulinio karo kankinį į Altorių garbę popiežiaus Pranciškaus vardu iškėlė Šventojo Tėvo atstovas, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato). Beatifikacijos iškilmės įvyko dvikalbio italų ir vokiečių Šiaurinės Italijos regiono sostinėje Bolzano-Bozene. Pasak apeigoms vadovavusio kard. A. Amato, palaimintasis Juozapas šiandien gali pamokyti trijų dalykų: drąsos būti Kristaus ir Evangelijos liudytoju; meilės tiesai ir pagarbos sąžinei; ryžto saugoti šeimos idealą, atvirą vaikams ir jų ugdymui.

Pal. J. Mairas-Nuseras, jaunos šeimos tėvas iš Italijos Pietų Tirolio regiono, savo šeima džiaugėsi neilgai: 1944 metais nacistinė Vokietija 34 metų Juozapą išplėšė iš gimtinės ir atskyrė nuo šeimos, sutuoktinės Hildegardos Štraub (Straub) ir naujagimio sūnaus Alberto, kurių daugiau jis nebematė. Kaip ir daug kitų jaunų vyrų, Juozapas buvo nacių išvežtas tarnauti esesininku į Konicą (Konitz), dabar Chojnice, šiaurinėje Lenkijoje. Rekrūtai privalėjo prisiekti lojalumą fiureriui. Tačiau Juozapas atsisakė prisiekti dėl savo katalikiško tikėjimo. Už tai buvo tuojau suimtas, nuteistas mirti, deportuotas į Dachau. Tačiau nuo išsekimo mirė pakeliui į koncentracijos lagerį 1945 m. vasario 24 d.

Palaimintojo kankinio Juozapo apsisprendimas neprisiekti prie karo veiksmų, be abejonės, buvo didvyriškas, tačiau jo „Ne!“, pasakytas rikiuotėje karo vadovybės akivaizdoje, buvo subrandintas kur kas ankščiau, dar jaunystėje. Mat Juozapas buvo pamaldus, praktikuojantis ir net labai aktyvus katalikas: jo dieną sudarė kasdieninės Mišios, Rožinis, tarnavimas vargšams ir darbas. Būdamas 24-erių buvo išrinktas Trento katalikų Akcijos pirmininku, eidamas 30-uosius buvo išrinktas pirmuoju Bolzane įsteigtos Šv. Vincento konferencijos pirmininku. Jaunystėje skaitė šv. Tomą Akvinietį, Romaną Gardinį (Guardini), šv. Tomo Moro laiškus iš kalėjimo (T. Moras – kankinys, kuris, būdamas Anglijos kancleriu, pasipriešino savo monarchui, kad neišsižadėtų katalikiškos tapatybės). „Palaimintasis Juozapas savo ištartu „Ne!“ norėjo išgelbėti sąžinę, tačiau nešiojosi šią mintį širdyje iki pat to tragiško momento, kai, ištardamas „Ne!“ Hitleriui, pasirašė sau mirties nuosprendį“, – sakė kard. A. Amatas dar prieš beatifikacijos ceremoniją. Pasak jo, „nepaprasta palaimintojo Juozapo asmenybė praturtina Bažnyčią, skleisdama šiuolaikinei žmonijai evangelinio nuoseklumo džiaugsmą, kuris kaip priešnuodis gydo visuomenę nuo blogio užkrato“.

„Didvyris, puikus krikščionis, tiesos herojus, tikėjimo išpažinėjas“, – pasakė apie ką tik mirusį kankinį jo bičiulis ir katalikų Akcijos kapelionas kun. Jozefas Feraris (Josef Ferrari).

„Pasaulietis, šeimos tėvas, kankinys; troškęs likti ištikimas savo Krikšto pažadams, vien Kristų pripažino savo Viešpačiu; Jį liudijo iki gyvybės aukos“, – rašė beatifikacijos apaštališkajame laiške popiežius Pranciškus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija