„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas
apie lietuvių tautą bei jos kovą už Dievą ir Tėvynę

2012 m. rugsėjo 21 d., Nr. 1


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Mieli „XXI amžiaus“ skaitytojai

Per amžius lietuvių tauta buvo taikinga ir kaimyniškai nuoširdi.  Ji gyveno tarp plačiai išsidėsčiusių miškų, kurių prieš tūkstantį ir daugiau metų mūsų užimamoje teritorijoje buvo žymiai daugiau, nei liko po vykusių civilizacijos bangavimų, tarp kalvų išsimėčiusiose lygumose, gana švelniame klimate. Tokios sąlygos ir suformavo pakančią, nuoširdžią Tautos pasaulėjautą bei dvasią. Tačiau Tauta parodydavo ir atsparumą, kovingumą, gindama savo vertybes, savo šeimas, savo gyvenimo būdą. Mums teko susigrumti su Kristaus mokymą jėga norinčiais primesti kryžiuočiais, vėliau – su stačiatikių tikėjimą praktikuojančiais ir didįjį šovinizmą skleidusiais rusiškaisiais imperialistais, dar vėliau – su totalitarinę pasaulėžiūrą prievarta ir ginkluota jėga siekusiais primesti bolševikinės ideologijos nešėjais bei jų sukurta Blogio imperija. Mes gynėme laisvę. Partizaninių kovų verpetuose žuvo 22 tūkstančiai Laisvės kovotojų. Mus trėmė į šaltąjį Sibirą, kalino ir šaudė lageriuose bei kalėjimuose. Dar kiti buvome priversti palikti okupuotą Tėvynę ir gyventi svetimuose kraštuose. Visa tai alino mūsų valstybę ir Tautą, silpnino mus fiziškai ir dvasiškai. Betgi ir tokiomis sąlygomis mes gynėme, nebodami grėsmių, mūsų krašte gyvenančius kitų tautų atstovus. (Žr. A. Bubnio straipsnį „Lietuvos kunigai – žydų gelbėtojai“) Ir atsilaikėme – net po 50 metų besitęsusios okupacijos stebuklingai iškovojome Nepriklausomybę. Tuose sunkiuose ir tragiškuose išbandymuose mums dvasiškai padėjo lietuviškas spausdintas žodis, lietuviška daina ir krikščioniška malda. O ir dabar padeda lietuviškų bendruomenių darbai jau nykstančiuose mūsų kaimuose. (Žr. R. Averkienės straipsnį apie Krokšlio kaimo bendruomenę, iš užmaršties prikeliančią mūsų didvyrius Dzūkijoje.)

Visgi pasaulyje gyvename ne vieni, tad iškovotos santykinės laisvės sąlygomis patiriame sunkius naujųjų laikų iššūkius. Esame apsupti mūsų Tautai nepalankios pasaulėžiūros, niveliuojančios tautinius skirtumus, naikinančios tautinę pasaulėjautą ir prieš 600 metų priimtą krikščionišką tikėjimą bei vertybes. Esame naikinami kaip Tauta, kai susiduriame su mums įtaką darančiu kosmopolitizmu – tautos savigarbą naikinančia ideologija, ignoruojančia tautinių vertybių reikšmę žmogaus formavime. Susiduriame su niekinga žmogaus gyvybę naikinančia – ir fiziškai, ir dvasiškai – nuostata, uždarančia mus kiekvieną į savo problemų sūkurį. Tai alkoholizmas, dorovinis pakrikimas, negimusios gyvybės žudymas (abortai), savižudybės, moralinis pakrikimas, tautos vertybių ignoravimas ir paniekinimas.

Pradedame leisti naują priedą „Pro Deo et Patria“, reiškiantį mums svarbią idėją – „Už Dievą ir Tėvynę“. Nebandysime „prikelti senelio iš kapų milžinų“, kaip to ilgėjosi mūsų garbusis poetas Maironis – prel. Jonas Mačiulis, tačiau stengsimės įžvelgti gilią prasmę jo kvietime Tautai atgimti ir „užtraukti naują giesmę“. Gyvename sudėtingais laikais, kai iš visų pusių mus supa ne tiek priešiški kaimynai, kiek mums gero nelinkintys pragmatiški, kosmopolitiški kraštai ir tautines vertybes trikdančios jų keliamos idėjos. Matome naikinamus mūsų papročius, tradicijas, pasaulėjautą. Tauta nyksta ir netgi miršta išsivaikščiodama po svetimus kraštus. Ar tam mūsų partizanai kovojo, kad pasiekę nepriklausomybę ir laisvę jų taip paprastai atsisakytume, kurdami lengvą gyvenimą ne savo tėvynėje? Turime suprasti, kad mūsų uždavinys ir tikslas – saugoti ir kalbą, ir teritoriją, ir papročius, ir pasaulėžiūrą, ypač krikščionybę, kurios dėka gavome labai daug – moralinius principus, pagrįstus artimo meile. Ir to negalima pamiršti, turime puoselėti, saugoti bei perduoti ateinančioms kartoms. Mes esame suaugę su krikščioniškąja esme, todėl krikščionybę, kai ją nešė taikingai, be kardo ir kalavijo, priėmėme noriai, o priėmę gynėme su didžiausiu uolumu. Tai įrodė Kražių ir  Kęstaičių bažnyčių gynėjai, knygnešiai, viso pasaulio akyse puoselėję savo raštą. Tačiau ar visada savo įsitikinimus gynėme tvirtai, kaip priklauso? Per 50 metų didelė tautos dalis pakluso svetimai ideologijai, naikino savuosius padedant svetimiesiems, netgi žudė miškuose laisvę gynusius partizanus. Deja, dabar neįvertiname tų aukų taip, kaip reikėtų – tai buvo, yra ir bus mūsų laisvės garantas. Tad tvirtai saugokime mūsų iškovojimus, mūsų laisvę, kuri aplieta tūkstančių partizanų krauju, tremtinių kentėjimais Sibiro platybėse, iškentėta šimtų tūkstančių knygnešių kančiomis, patirtomis Rusijos imperijos erdvėse.

- - -

Kviečiame skaitytojus įsijungti į mūsų sumanymą – mūsų taikingoje ir nuoširdžioje tautoje leisti ir platinti „Pro Deo et Patria“. Tik vienybėje ir broliškame supratime pagelbėti galime būti stiprūs. Lauksime ir minčių iš išeivijos, kuri gausėja fiziškai, bet dvasiškai tolsta nuo Tautos. Nepraraskime to brangaus ryšio – Dievo ir Tėvynės, – neatimkime jo iš mūsų jaunimo, iš būsimų kartų. Suteikime galimybę jaunajai kartai pažinti Dievo gilumą ir Tėvynės platumą. Kviečiame skaitytojus skleisti šią mūsų idėją, puoselėti, ugdyti. Visokeriopai stiprinkime tą ryšį. Pro Deo et Patria!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija