Ar tu mane priimsi?
Ar tu mane priimsi? Ar priimsi
mane tokį, koks esu? Šitaip dažnai šaukia kiekvieno mūsų širdis.
Šį šauksmą mes galime nuslopinti, užgniaužti, tačiau žmogaus širdis
juk niekuomet nesiliauja plakus. O tame plakime argi ne tas pats
klausimas nenutilsta?
Pajautimas, jog esi priimtas kitų, yra viena pagrindinių sąlygų,
būtinų, kad galėtum gyventi. Be to žmogus negali harmoningai vystytis
nei psichiškai, nei dvasiškai. Nepriimti, nemylimi mes labai
greitai puolame į depresiją, išgyvename neviltį, nenorą gyventi.
Ypač jei tai patiriame iš aplinkinių, artimų žmonių.
Kad ir kur būtume darbe, tarp pažįstamų ar draugų, krikščioniškoje
bendruomenėje ar pagaliau šeimoje, visur galime pastebėti kitų
akyse, gestuose, žodžiuose keliamą tą patį klausimą: ar priimsi
mane tokį, koks esu? Ar priimsi mane?
Bendruomenės esmę sudaro abipusiškas vienas kito priėmimas ir
kiekvieno atsakymas sau ir drauge kitam į klausimą: ar noriu su
tavimi tokiu, koks esi, būti ir ar tikiu, jog kartu mes galime
augti, tobulėti? Tačiau ne visuomet savyje išgirstame šį klausimą,
juo labiau atsakome. Dažniausiai jį nustelbia pasaulio triukšmas
ir rūpesčiai arba tas klausimas mums būna tiesiog per sunkus,
jog atsidūrę prieš jį paprasčiausiai pabėgame. Dažnai bijome,
kad kitas sutrikdys mūsų harmoniją ir privers pakeisti įprastą
gyvenimo stilių. Todėl dažnai būname kurti, apsitveriame abejingumo
siena, kad tik neišgirstume skausmingo šauksmo to žmogaus, kuriam
iš tiesų labiausiai esame reikalingi.
Yra vietų, kuriose šis klausimas, o jis kaip jau minėjau yra
kiekvieno žmogaus šauksmas, skamba išimtinai garsiai, tačiau jį
išgirsta tik nedaugelis. Tai kalėjimai, emigrantų stovyklos, senelių
namai, internatai, vaikų su negalia įstaigos
Ir ypač dramatiškai
šis klausimas iškyla šeimose, kuriose gimsta vaikas su negalia.
Viena didžiausių kančių yra pajautimas, jog esi atmestas ir pasmerktas
giminių, aplinkinių, apskritai visuomenės. Nuo tavęs nusisuka
visi, tau uždaromos durys, suyra šeimos. Tačiau palaukti, prieštaringiausių
jausmų griūtyje mes galime atrasti ypatingą paslaptį, jei ryžtamės
priimti tokį kelią, kokį gauname, ir pasakyti taip tokiam pašaukimui.
Ir ta paslaptis tai neišvengiamai atrandamas meilės kelias.
Taigi kokia ta priėmimo paslaptis?
Priimti. Šio žodžio prasmę suvokiame daug plačiau ir realiau,
negu vien tik kam nors atidaryti duris. Tikrasis priėmimas turi
keletą reikšmių, aspektų.
Priėmimas tai paslaptingas veiksmas, kuriam kartais reikia drąsos
ir kurį atlikdami atrandame savyje vietos kitam žmogui, t.y. atsiveriame.
Toks paprastas gestas kaip durų atvėrimas reiškia, kad aš jau
nebesu pats sau vienas, bet artimų draugų būryje, tiesiog šeimoje.
Po mano stogu yra vietos ateinančiajam.
Yra ir kitas aspektas. Priimti tai atverti kitą. Pažinti jo
širdį ir mąstymo būdą. Tai reiškia, priimti jį tokį, koks jis
yra, o ne kokiu norėčiau, kad jis būtų. Priimti jį su jo asmeniniu
turtu, su jo trūkumais, negalia, su troškimu ir svajonėmis. Žinoma,
paklausi, bet kaip atsakyti į jo kartais, atrodo, nebepakeliamus
poreikius? Šiandien kai kuriuose benediktinų vienuolynuose abatas
(vienuolyno vyresnysis), priimdamas svečius, nuplauna jiems rankas.
Šis gestas mums sako, kad priimti tai prisiimti atsakomybę ir
atlikti pareigą.
Trečią aspektą yra kiek sudėtingiau nusakyti, nes tai pranoksta
bet kokį veiksmą, kurį gali realiai padaryti. Tai yra visa, kas
nenusakoma ir neišreiškiama, nes pereina į dvasinį lygmenį. Tai
viskas, kuo yra kitas žmogus, ką jis man suteikia, kokius jausmus
ar mintis sukelia. Prisimenu dabar istoriją iš Šventojo Rašto
apie Jericho muitininkų viršininką ir turtuolį Zachiejų, kurio
trūkumas, sakytume, negalia, buvo jo žemas ūgis, be to, jis buvo
visuomenės nemėgstamas kaip mokesčių rinkėjas ir pasiturintis
žmogus. Jis buvo girdėjęs apie nepaprastą žmogų Jėzų ir troško
jį bent pamatyti. Kai Jėzus lankėsi jo mieste, šis žemaūgis žmogus
suprato, kad per žmonių spūstį jo troškimas gali neišsipildyti,
todėl, pamiršęs savo, kaip viršininko, padėties orumą, įsilipa
į medį. Ir jis ne tik pamato, bet praeidamas pro šalį Jėzus pažvelgia
į jį ir užkalbina: Lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti
tavo namuose. Zachiejus į namus priima nepažįstamąjį, apie kurį
tuo metu sklido prieštaringiausi gandai, atveria savo metalines
su daugybe užraktų duris į pasiturinčius namus ir tokiu būdu atveria
širdį ir priima gailestingumą aš pasigailėjau tavęs ir aplankiau
tave, nepaisydamas visuomenės požiūrio. Ir kas atsitinka Zachiejui?
Jis pasikeičia. Kokią paslaptį atskleidžia ši istorija? Kiekvieną
kartą priimdamas tu gali keistis. Ir ypatinga mūsų širdies transformacija
įvyksta būtent tuomet, kai priimame mažiausius, vargingiausius,
labiausiai nusidėjusius.
Galvodama apie mūsų kasdienius kontaktus, klausiu, ar galima turėti
daug draugų, atsitiktinių ir juos visus nuoširdžiai priimti? Manau
taip. Jei aš visas esu prieš kitą asmenį. Netgi jei susitikimas
trunka tik keletą minučių, kitas žmogus pajunta, ar šios minutės
yra visiškai skirtos jam, ar tikrai tą akimirką jis yra man svarbiausias.
Kaip tai padaryti mūsų gyvenime?
Inesa VAITKŪNAITĖ
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"