Ažušilės vaiko kelias Vilniaus dekano Šv. Mikalojaus parapijos
klebono kun. Medardo Čeponio 60-mečiui Dr. Aldona Vasiliauskienė
| Kun. Medardas Čeponis kelionėje, Hinterstoder,
2005 08 30 |
| Kun. Medardas Čeponis kelionėje, Dolomitai,
2011 |
| Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje šv.
Mišių metu meldžiamasi dėkojant Dievui už 30 kunigystės metų ir prašant
tolesnių Dievo malonių Vilniaus dekanui kun. Medardui Čeponiui. Iš kairės:
kun. Gintaras Černius, kun. Aldas Antanas Čeponis, kun. Medardas Čeponis,
kun. t. Pavlo Jachimec OSBM ir kun. dr. Mindaugas Ragaišis |
| Dekaną
kun. Medardą Čeponį sveikina Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas
kun. t. Pavlo Jachimec OSBM |
| Kun. Medardas Čeponis kelionėje, Prehdiktsthul |
|
Vilniaus arkivyskupo ir generalvikaro paskyrimo
kun. Medardui Čeponiui rezidentu į Šv. Mikalojaus parapiją raštas |
Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos
kūrėjas, bažnyčios statytojas, Vilniaus dekanato dekanas, Šv. Mikalojaus parapijos
klebonas Medardas Čeponis gegužės 27 dieną minėjo kunigystės 30-metį, o birželio
8-ąją švęs 60-metį. Liepos 26-ąją bus 10 metų, kai kunigas eina klebono pareigas
Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Nuo vaikystės iki
kunigystės Ažušilės kaime, Vidiškių parapijoje, Povilo
Čeponio (1907 10 152001 05 10) ir Elenos Čeponytės (1913 10 202006 03 12) šeimoje
1954 m. birželio 8 d. gimęs jauniausias sūnus buvo pakrikštytas Medardu. Šeimoje
augo 7 vaikai: trys sūnūs (Zenonas (1941 09 062011 08 15), Aldas Antanas, Medardas)
ir keturios dukros (Birutė, Teresė, Zita, Marijona). Tėvas Povilas Čeponis pokario
metais dirbo Ažušilės kolūkyje buhalteriu, vėliau Maksimonių plytinėje darbininku,
lentpjūvėje operatoriumi (Maksimonys gretimas kaimas; vietoj plytinės vėliau
padaryta lentpjūvė). Motina daugiausia šeimininkavo namuose rūpinosi gausia
šeima, padirbėdavo Ignalinos miškų ūkyje darbininke. Elenos
ir Povilo Čeponių šeimoje net du sūnūs pasirinko kunigystės kelią: Aldas Antanas
ir Medardas. Aldas Antanas gimė 1946 m. sausio 2 d. Baigęs Ignalinos vidurinę
mokyklą, po tarnybos kariuomenėje, 19711975 metais mokėsi Tarpdiecezinėje kunigų
seminarijoje Kaune. 1976 m. gegužės 27 d. vyskupo Juozapo Matulaičio-Labuko (1894 01 191918 05 261965 12 051979 05 28)
įšventintas kunigu. Vikaravo Švenčionių,Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo
bažnyčiose; klebonavo Pabradės, Linkmenų, Kaltanėnų, Dūkšto, Naujojo Daugėliškio
(aptarnaujant Kačergiškę, šios parapijos filiją) ir Paringio parapijose, nuo 2010
m. Strūnaičio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos klebonas.
Kelias į pašaukimą 19611962 metais Medardas Čeponis dvejus
metus mokėsi Ažušilės pradžios mokykloje. Mokyklą uždarius, nuo trečios klasės
lankė Ignalinos I-ąją vidurinę mokyklą ir ją baigė 1972 metais. Mokykloje Medardui
patiko lietuvių kalba ir literatūra, fizika. Su padėka prisimena labai geras lietuvių
kalbos, fizikos ir chemijos mokytojas. Nuo 1968 metų, mokydamasis septintoje klasėje,
patarnavo Vidiškių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, kurios klebonas
buvo kun. Ignas Jakutis. Mišiose patarnaudavo iki išvykimo į tarybinę armiją ir
sugrįžęs iki įstodamas Kauno kunigų seminariją. Tuo metu
Vidiškėse dirbęs kun. Vytautas Pranciškus Rūkas (dabar monsinjoras, Trakų emeritas)
turėjo įtakos kunigystės pašaukimo brandai. Be abejo, įtakos turėjo vyresniojo
brolio Aldo, kraštiečio kun. Juozo Juodagalvio (1907 03 111939 03 051988 02 10),
tėvo Karolio Garucko SJ (1908 05 011941 04 301979 04 06) pavyzdžiai.
Dar mokyklos laikais kartais pasvajodavo apie kunigystę, tačiau į kunigų seminariją
tada priimdavo tik atlikusius karinę tarnybą. Tad baigus vidurinę mokyklą, 1972
m. lapkričio 12 d. iš Švenčionių karinio komisariato buvo išsiųstas į Vilnių,
o iš ten į Voronežą (karinę specialią automechanikų mokyklą). Tais pačiais metais
prieš Kalėdas buvo perkeltas į pietų Moldovą Kagulo miestelį, kuriame buvo karinis
dalinys. Čia 1974 m. lapkričio 12 d. užbaigė karinę tarnybą.
Kunigų seminarijoje Įgyvendinti svajonę Medardui buvo
sudėtinga tik iš penkto karto įstojo į kunigų seminariją Kaune. Pirmi keturi
bandymai 1975, 1976, 1977 ir 1978 metais buvo nesėkmingi. Pagaliau 1979 metais
buvo priimtas į seminariją. Rekomendaciją parašė Vidiškių parapijos klebonas kun.
Ignas Jakutis. Tais metais į seminariją įstojo 20 jaunuolių (iš jų baigė tik 12),
o iš viso kunigų seminarijoje Kaune 1979 metais mokėsi 70 klierikų. Tarpdiecezinės
kunigų seminarijos Kaune rektorius tada buvo dr. Viktoras Butkus; vicerektorius
kun. Vytautas Steponas Vaičiūnas; dėstė kunigai Pranciškus Tamulevičius, Vladislovas
Michelevičius, dr. Pranciškus Vaičekonis, dr. Juozas Pranka, Juozas Žiuželis,
Algirdas Turčinskas, Steponas Brazdeikis, Vytautas Sidaras, Algimantas Kajackas.
1984 m. gegužės 27 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje
vyskupas Liudvikas Pavilonis MIC (1910 08 251934 06 291969 12 211990 08 09)
dvylika diakonų įšventino į kunigus, tarp jų ir Medardą Čeponį.
1984 m. birželio 3 d. Vidiškių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje kun.
Medardas Čeponis aukojo pirmąsias šv. Mišias. Primicijų pamokslą pasakė kun. Algis
Baniulis SJ. Darbas parapijose, arkivyskupijos kurijoje
Įšventintas kunigu M. Čeponis darbavosi Vilniuje: vikaravo
Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje (19841985), talkino klebonui kun. dr.
Pranciškui Vaičekoniui (1928 01 011952 09 212006 10 14). Tuo metu šioje bažnyčioje
vikaravo kun. Juzef Narkun, o rezidentas buvo kun. dr. Juozas Pranka (192519491996).
Po metų vikaro pareigoms kun. M. Čeponis buvo perkeltas į Šv. Mikalojaus bažnyčią
(1985 05 081991 06 30). 1988 m. lapkričio 14 d. paskirtas kuriamos naujos parapijos
klebonu, laikinai paliekant vikaro pareigose. Tuo metu Šv. Mikalojaus bažnyčioje
klebonas buvo būsimasis vyskupas Juozas Tunaitis (1928 10 251954 09 121991 05 192012 06 01),
altaristas kun. Stanislovas Valiukėnas (1907 04 121935 06 201987 08 23), vėliau,
mirus S. Valiukėnui, rezidentu tapo kun. Vaclovas Aliulis.
Po ketverių vikaravimo metų, paskirtas klebonu. Medardo Čeponio iniciatyva pradėta
rūpintis naujos parapijos kūrimu. Naująją Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio
parapiją 1988 m. lapkričio 14 d. įsteigė vysk. Julijonas Steponavičius (1911 10 181936 06 211955 05 22199106 18).
Kun. M. Čeponis nuo 1988 m. lapkričio 14 d. tapo šios parapijos klebonu.
* * * 1999 m. liepos 30 d. paskirtas rezidentu į Šv. Mikalojaus
parapiją talkinti klebonui kun. Edmundui Paulioniui. Nuo
2004 m. liepos 6 d. kun. M. Čeponis Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos klebonas.
Šioje parapijoje jis užėmė įvairias pareigas: vikaro, rezidento ir klebono.
Nuo 2006 m. gegužės 30 d. kun. M. Čeponis Vilniaus dekanas. Vilniaus dekanatas
jungia 20 parapijų, esančių Vilniaus mieste, Vilniaus miestui priklausančiam Pavilniui
ir Naujajai Vilniai. Kun. M. Čeponis užėmė įvairias pareigas
ir Vilniaus arkivyskupijos kurijoje: 19851989 metais kurijos notaras, nuo 2007
m. gruodžio 7 d. Vilniaus arkivyskupijos Kunigų Tarybos narys. Pagal pareigas
joje dirba kartu su Vilniaus arkivyskupijos kancleriu monsinjoru Robertu Šalaševičiumi,
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi monsinjoru Žydrūnu Vabuolu.
2013 m. spalio 9 d. rinkimuose į Kunigų Tarybą daugiausiai balsų gavo kun. Andrius
Narbekovas, kun. Ričardas Doveika, mons. Wojciech Gorlicki, kun. Medardas Čeponis,
mons. Kęstutis Latoža, mons. Edvardas Rydzikas, kun. Jonas Varaneckas, mons. Vaclav
Volodkovič. Kitus Arkivyskupijos Kunigų Tarybos narius skiria arkivyskupas (kancleris
ir kunigų seminarijos rektorius (R. Šalaševičius ir Ž. Vabuolas) irgi skiriami
pagal pareigas. Vienas iš didžiausių kunigo Medardo atliktų
darbų naujos parapijos kūrimas Vilniuje pradėtas sovietmečiu ir užbaigtas
jau pasikeitus politinei situacijai bei bažnyčios statyba, atgavus nepriklausomybę.
2011 metais Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos išleistoje knygoje Kunigas. Vilniaus
Arkivyskupo Kardinolo Audrio Juozo Bačkio tarnystės penkiasdešimtmečiui, 6574
p. išspausdintas kun. Aušvydo Belicko straipsnis Parapijos gimimas, kuriuo ir
remsimės, pateikdami žinių apie didžiulį kun. M.Čeponio darbą steigiant parapiją
ir statant bažnyčią. Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapija
ir bažnyčia Dar 1975 metais Vilniaus tikintieji kreipėsi
į valdžią, prašydami registruoti naują Lazdynų ir Karoliniškių katalikų religinę
bendruomenę, leidimo, aišku, negavo. Kun. M. Čeponis, 1987 metais tapęs arkivyskupijos
kurijos notaru ir radęs tikinčiųjų prieš 12 metų rašytą pareiškimą, sumanė vėl
pabandyti ne tik steigti parapiją, bet ir statyti bažnyčią. Šią idėją palaikė
ir tuometinis tremtinys Žagarėje, Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius
vyskupas J. Steponavičius. Kun. M. Čeponis parašė pareiškimą
SSSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui registruoti naują religinę bendruomenę ir
leisti statyti bažnyčią. Buvo surinkta tikinčiųjų (pagal tuometinius įstatymus
reikėjo ne mažiau 20 žmonių) parašų. Prašymą į Maskvą vežė kun. Edmundas Paulionis
kartu su Pranu Momkumi 1988 m. balandžio 29 d. Po savaitės, gegužės 4 d., tokį
patį prašymą pateikė ir Vilniaus miesto LDT Vykdomojo komiteto pirmininkui A. Vileikiui,
gavus neigiamą atsakymą, po penkių mėnesių, spalio 4 dieną, įteikė naują prašymą,
surinkęs 1460 tikinčiųjų parašų. Tuo metu smarkiai keičiantis politinei situacijai
Vilniaus miesto vykdomasis komitetas buvo priverstas lapkričio 10 dieną leisti
įregistruoti naują parapiją. Nors arkivyskupas J. Steponavičius vis dar buvo tremtyje
ir oficialiai negalėjo eiti pareigų, tačiau 1988 m. lapkričio 14 d. kanoniškai
įsteigė Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiją (jos ribos sutapo su
naujųjų miesto rajonų Viršuliškių, Justiniškių, Pašilaičių ir dalies Šeškinės
ribomis), o parapijos klebonu paskyrė kun. M. Čeponį.
Kaip rašo kun. A. Belickas, tai buvo penkis dešimtmečius negirdėtas įvykis, didelis
Bažnyčios Lietuvoje laimėjimas, davęs pradžią naujų bažnyčių statybai kitose vyskupijose
ir liudijęs, kad galima atnaujinti iki tol valdžios griežtai apribotą sielovadą.
Tikėjimo atgimimo pradžią pabrėžė ir parapijos bei bažnyčios
titulas. Kun. M. Čeponis priklausė jaunajai kunigų kartai, o jai buvo ypač svarbus
Vatikano II Susirinkimo nutarimų įgyvendinimas, sielovados išplėtimas už bažnyčios
sienų, liturgijos atnaujinimas, tikinčiųjų pasauliečių įtraukimas į sielovadą.
Bažnyčios titulas turėjo skelbti atsinaujinimo dvasią. Lietuvoje buvo daug bažnyčių
tradiciniais titulais, o Jurgis Matulaitis naujųjų laikų palaimintasis, beatifikuotas
minint Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų. XX a. pradžioje gyvai jautęs Bažnyčios
bei visuomenės gyvenimą, ypač daug darbavęsis atnaujindamas sielovadą, ugdęs sveiką,
modernaus žmogaus asmenybei tinkamą dvasingumą, skatinęs pasauliečių apaštalavimą,
buvo reikšmingas nūdienos katalikui. Palaimintojo globos pasirinkimas liudijo
troškimą ir pasirengimą kurti nauja. Kitas svarbus simbolis,
liudijantis tiesioginį ryšį su Apaštalų Sostu ir Visuotine Bažnyčia, nuo kurios
ilgus dešimtmečius buvome atskirti, būsimos bažnyčios kertinis akmuo, 1989 m.
sausio 18 d. pašventintas popiežiaus Jono Pauliaus II ir atgabentas iš Romos.
1990 m. balandžio 13 d. ant kalnelio Viršuliškėse, kur
jau buvo numatyta vieta bažnyčios statybai buvo pastatytas aukštas medinis kryžius,
o jau po trijų mėnesių čia buvo aukotos pirmosios šv. Mišios. Nors pastato ir
nebuvo susirinkusieji tikintieji liudijo parapijiečių gausą.
Pritarus (nors ir sunkiai) vysk. J. Steponavičiui, kun. M. Čeponis pirmiausia
nusprendė statyti parapijos namus ir laikiną koplyčią. 1990 m. rugpjūčio 1 d.
pradėti statybos darbai, o jau 1991 m. liepos 12 d. laikinąją koplyčią pašventino
vyskupas J. Tunaitis. Nors koplyčia užėmė didesnę parapijos namų dalį, tačiau
negalėjo sutalpinti visų norinčiųjų dalyvauti šv. Mišiose.
Kun. A. Belickas rašo: Nuo pat parapijos namų projektavimo pradžios kun. Čeponis
kruopščiai dėliojo, kur bus koks kambarys, kokios medžiagos naudojamos. Vėliau
pats dėmesingai rinko ir pirko įrangą, baldus nuo smulkiausių varžtelių iki
altoriaus ir koplyčios vitražų. Tačiau svarbiausias rūpestis buvo žmonės ir liturgija.
Pamenu tuomet jo pasakytą keistą teiginį: svarbiausia investicija yra į žmones.
Jiems statomi pastatai, idant čia susitiktų su Dievu ir vienas su kitu, augtų
ir tobulėtų dvasioje. Žmonės greitai įsisąmonino, kad parapijos namai yra jų namai,
juo labiau, kad kilo jų akyse. Daug klebono dėmesio teko
pasauliečių įtraukimui į liturgiją, Eucharistijos šventimą. Tuo laiku dar naujiena
buvo kviesti pasauliečius skaityti Žodžio liturgijos skaitinius. Pradėta leisti
parapijos laikraštėlį, kuriame spausdinti sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai, Dievo
Žodžio apmąstymai, parapijos naujienos ir skelbimai. Nedidelė koplyčios erdvė,
į žmones atsuktas altorius, bendras atsiliepimas į kunigo maldų kreipinius ugdė
sąmoningumą ir leido gyvai, asmeniškai dalyvauti Eucharistijoje. Žmonės burdavosi
arti altoriaus, todėl užsimegzdavo betarpiškas ryšys tarp kunigo ir šv. Mišių
dalyvių. Kun. M. Čeponis turėjo retą savybę sugebėjo
pasitelkti tokius kunigus bendradarbius, kurie gerai jautė Visuotinės Bažnyčios
dvasią, sugebėdavo ją perteikti parapijiečiams, sakė geras homilijas, bendraudavo
su žmonėmis ir po pamaldų. Ilgainiui koplyčioje įsivyravo ypatinga šeimos, bičiulystės
atmosfera. Ją kūrė ir palaikė ne tik bendra malda, bet ir klebono dalijimasis
įvairiais parapijos rūpesčiais, kvietimas į pagalbą bei asmeninis bendravimas.
Po šv. Mišių jis stengdavosi rasti laiko pakalbinti žmones, pabendrauti prie kavos
puodelio. Parapijiečiai matė, kaip kuriasi parapija, patys dalyvavo, ir tai juos
vienijo. Pagal Visuotinės Bažnyčios mintį atnaujinta, kruopščiai suplanuota ir
nuosekliai įgyvendinama sielovada, iki tol Lietuvoje nenaudotos jos formos ugdė
sąmoningą tikėjimą ir sveiką dvasingumą. Šiandien tie dalykai tapę įprasti, tačiau
tuomet jie buvo daugeliui negirdėta naujiena. Ypač svarbią
vietą parapijos gyvenime užėmė vaikai, jaunimas. Vos atidarius koplyčią joje greitai
pradėjo burtis jaunimo grupės, pagarsėjusios matulaičiukų vardu. Pradžioje rinkosi
šv. Mišių patarnautojai, vėliau susibūrė jaunimo choras, grupelės. Po pamokų vaikai
noriai eidavo į parapijos namus kartu melsdavosi, diskutuodavo, įsitraukdavo
į renginius. Jų dalyvavimas liturgijoje buvo itin aktyvus, jaunatviško šurmulio
buvo pilna visur ir koplyčioje, ir kitose patalpose. Vėliau jaunimui pradėta
organizuoti iškylas, vasaros stovyklas, seminarus. Iš šių grupelių išaugo veiklių
katalikų karta, kurios dalis įsitraukė į arkivyskupijos sielovados struktūras
jaunimo centrą, Caritas ir kitas. Dirbti su jaunimu labai pagelbėjo seserys
asumpcionistės, pradėjusios kurtis Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje ir labai
paįvairinusios ne tik sielovadą, bet Lietuvos vienuoliškąjį gyvenimą.
Klebono kun. M. Čeponio iniciatyva kūrėsi įvairios grupės, dvasinio ugdymo centras,
Taize, Tikėjimas ir šviesa, šeimų klubas, įkurta šeštadieninė mokyklėlė vaikams,
pagyvenusių žmonių būrelis Trečiadienio jaunimas. 1991
m. rugsėjo 30 d. pašventintas būsimosios bažnyčios kertinis akmuo, įleista atminimo
kapsulė su specialiu dokumentu raštu ateities kartoms. Statyba vyko pagal vilniečio
architekto Gedimino Baravyko projektą: modernių formų bažnyčia su didinga varpine,
po bažnyčia šarvojimo salėmis ir pagalbinėmis patalpomis. Be sielovados darbų,
kunigas daug laiko skyrė lėšų ieškojimui. Statybą laimino ir parėmė arkivyskupas,
Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įmonės, Vokietijos katalikų paramos fondas Kirche
in Not, JAV lietuvių Religinė šalpa, Australijos lietuviai, kai kurie kunigai
ir daugelis parapijos žmonių, Elektrėnų ir Dūkšto tikintieji.
Bičiulių iš Erfurto (tuometinis Erfurto burmistras Manfred Otto Ruge (19902006))
ir A. Malur iniciatyva, buvo surinktos aukos ir nuliedintas varpas, pakrikštytas
Palaimintojo Jurgio Matulaičio vardu, kurį 1997 metais, švęsdami Erfurto Katedros
varpo Gloriosa 500 metų jubiliejų, Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijai padovanojo
ir kuris buvo pakabintas virš centrinio įėjimo (varpinė dar nebuvo pastatyta).
Parapijiečiai pagal galimybę rėmė ne tik lėšomis, bet ir talka statybos darbuose.
Dar ne visiškai įrengtą bažnyčią Vilniaus arkivyskupas
metropolitas Audrys Juozas Bačkis 1996 m. gruodžio 22 d. pašventino. Pirmąsias
šv. Mišias aukojo kunigai Jonas Vailionis, Juozapas Minderis, Jonas Varaneckas;
asistavo diakonai Vidas Smagurauskas, Balys Stankus...
Po intensyvių trejų metų darbų Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje kun.
M. Čeponis buvo perkeltas rezidentu į Vilniaus Šv. Mikalojaus parapiją.
1999 m. liepos 30 d. kun. M. Čeponis iš arkivyskupijos gavo raštą Nr. 604, kuriame
rašoma: Gerb. Kun. Medardui ČEPONIUI,
Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijos Klebonui
Šiuo raštu Jus atleidžiame iš Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijos klebono
pareigų ir, atsižvelgdami į Jūsų pageidavimą, laikinai skiriame Vilniaus Šv. Mikalojaus
parapijos rezidentu. Pal. Jurgio Matulaičio parapiją
perduosite kun. Virginijui Česnulevičiui, dalyvaujant Vilniaus Dekanui kun. Kęstučiui
Latožai bei parapijos tarybos atstovams. Nuoširdžiai
dėkojame už Jūsų rūpestį ir pastangas statant Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčią
ir buriant parapiją. Ypatingai vertiname Jus ir dėkojame už gražų darbą su jaunimu
ir parapijos sielovadinę bei socialinę veiklą. Turime
viltį, kad pagelbėsite Šv. Mikalojaus parapijos klebonui, o ateityje vėl įsijungsite
į aktyvų Vilniaus arkivyskupijos sielovadinį darbą.
Linkime Dievo malonės, globos ir palaimos. Audrys
Juozas BAČKIS Vilniaus Arkivyskupas Metropolitas
Vyskupas Juozas TUNAITIS
Generalvikaras * * *
Kun. M. Čeponis nebesuspėjo atlikti visų statybos darbų ir, kaip rašo kun. A. Belickas:
Ir šiandien bažnyčia dar nebaigta. Statoma ir kuriama, ji tarsi liudija, kad
parapija yra gyvas organizmas, nuolat tampantis, tobulėjantis... Dažnai parapijose
pasikeitus klebonams daugelis pirmtako iniciatyvų išblėsta. Pal. Jurgio Matulaičio
parapijoje dvasinis gyvenimas ir veikla ne sumenko, o toliau skleidėsi ir tobulėjo.
Vadinasi, buvo padėtas geras pamatas, o sielovada buvo grįsta ne kunigo asmens
patrauklumu ir sumanumu, bet Dievo malone. Taip tarnauti Viešpaties vynuogyne
nėra paprasta ir lengva. Reikia turėti tikrą pašaukimą ir pasiaukojimo dvasią,
sugebėti ugdyti tikinčiųjų atsakomybę už visą bendruomenę, parapijiečių dėmesį
kreipti ne į save, bet į Dievą ir Išganymo kelią. Sovietinės
valdžios dėmesys Kun. M. Čeponiui, kaip jau minėta, net
ketverius metus iš eilės nebuvo leista įstoti į Kunigų seminariją jis buvo laikomas
nepatikimu, buvo saugumiečių dėmesyje. Kun. M. Čeponis kartu su neginkluoto pasipriešinimo
dalyviais Antanu Terlecku, Nijole Sadūnaite, kun. Robertu Grigu, Vytautu Bogušiu,
kun. Juliumi Sasnausku, Petru Cidziku ir kitais 1987 m. rugpjūčio 23 d. organizavo
pirmą viešą mitingą. Šv. Mikalojaus bažnyčioje aukojo šv. Mišias ir maldomis palydėjo
pasipriešinimo organizatorius į mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo.
Šv. Mikalojaus parapijoje Šv. Mikalojaus bažnyčia 1972
metais restauruota tuometinio klebono kun. Juozo Tunaičio pastangomis pagal architekto
Jono Zibolio projektą. Po 28 metų, 2000-aisiais, klebono kun. Edmundo Paulionio
rūpesčiu pradėti restauravimo darbai: sutvirtinti bažnyčios pamatai, čerpėmis
perdengtas bažnyčios stogas, pakeisti langai papuošti vitražais, restauruoti
bažnyčios skliautai. 2004 metais paskirtas Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonu kun.
M. Čeponis restauravo presbiteriją, atnaujino centrinį altorių (2008), abu šoninius
altorius (2010). Parapijoje klebonui talkina Ekonominė
taryba (įkurta 2004 m., pirmininkas kun. M. Čeponis, nariai: Antanas Kugelevičius,
Virgilijus Čepaitis, Juozapas Skardinskas) ir Pastoracinė taryba (pirm. kun. M. Čeponis,
narys dr. kun. Mindaugas Ragaišis), Evangelizacijos, Liturgijos, Karitatyvinė-socialinė
bei Jaunimo sekcijos. Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijoje
yra įvairių maldos grupių. Itin veiklūs tretininkai pasauliečiai, maldos grupė,
Marijos legionas, parapijos senjorų choras, Močiučių klubas, kurį subūrė į Šv.
Mikalojaus parapiją klebonu paskirtas ir tik pradėjęs darbuotis kun. M. Čeponis
2004 metų rugpjūčio pradžioje (patirtis buvo Pal. J. Matulaičio bažnyčioje).
Klebono vadovaujamas Močiučių klubas per Sekmines vyksta į piligrimines keliones
po įvairias šventoves Lietuvoje ir kitose šalyse. Pirmoji tolimesnė piligriminė
kelionė organizuota per 2005 metų Sekmines į Marijos šventovę Čenstakavoje, aplankant
Osvencimą, Krokuvą ir Slovakijos Tatrus. Antroji maldinga kelionė į Bavarijos
Marijos šventovę Altiotinge; trečioji į Latvijos (Latgalės) šventovę Agluonoje;
ketvirtoji į Austrijos Marijos šventovę Mariazell; penktoji į Lenkijos Varmijos
(Rytprūsių) Marijos šventovę Sventa Lipkoje (Heilige Linden), aplankant Fromborką,
Malborką ir Griunvaldą (buvo Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejus); šeštoji į
Voluinę Ukrainos vakaruose: Chelmas, Luckas, Kremenecas, Sviato Uspenska Lavra
Počajeve, Olesko pilis, Lvovas, Krehivo pagrindinis unitų vienuolynas; septintoji
palei Nemuną (Raudondvaris, Vilkija, Seredžius, Veliuona, Rambyno kalnas, iki
pat Ventės rago ir Klaipėdos); 2013 metais piligrimystė vyko į Licheną (tėvų marijonų
centras prie Konino Lenkijoje), Gniezną, Soldiną (Pščelniką), paminėtas S. Dariaus
ir S. Girėno žūties 80-metis, Torūnę M. Koperniko miestą.
2013 m. rugpjūčio 27 d., Šv. Monikos dieną, šv. Mišiose meldėsi ir su klebonu
kun. M. Čeponiu bei Močiučių klubo narėmis bendravo LEU profesorius, Lietuvių
kalbos ir kultūros centro, veikiančio Gruzijos technikos universitete Tbilisyje,
vadovas Vidas Kavaliauskas. 2013 m. rugsėjo 17 d. Šv.
Mikalojaus bažnyčios parapijos salėje su Vilniaus dekanu parapijos klebonu kun.
Medardu Čeponiu, vikaru dr. kun. Mindaugu Ragaišiu, zakristijonu Valdu Lunecku
ir parapijiečių maldos grupele susitiko Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas
kun. Pavlo Petro Jachimec OSBM. Prie pusryčių stalo svečias kalbėjo apie svarbiausias
šventes Švč. Trejybės bažnyčioje, artėjančius bažnyčios ir Šv. Bazilijaus Didžiojo
ordino jubiliejus. Esu ne kartą dalyvavusi Močiučių klubo
antradieniniuose susitikimuose ir daug kalbėjusi apie Ukrainą, pasakojusi įspūdžius
iš Kijeve vykusios gražios šventės 1025 metų Kijevo Rusios krikšto jubiliejaus
renginius Lietuvoje. Po šv. Mišių, parapijos salėje
antradieninių maldos pusryčių metu vyksta ir daugiau įdomių dekano suorganizuotų
susitikimų, švenčiami vardadieniai, gimimo jubiliejai, kun. M. Čeponis atsako
į Močiučių klubo narių klausimus. Gal ir dėl to, ne vien Močiučių klubo narės,
bet ir kiti parapijiečiai vienas kitą stengiasi vadinti vardais ir po Mišių dar
ilgai būriuojasi šventoriuje. Įdomus kunigo veiklą liudijantis
faktas Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos klebonas kun. M. Čeponis 2010 m. gruodžio
21 d. Vilniaus oro uoste pašventino Maldos kambarį. Klebonui
pritariant, Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir parapijos salėje vyksta įdomūs renginiai,
pratęsdami prieš 100 metų šioje lietuviškoje parapijoje vykdytą veiklą. Prisimenami
Šv. Mikalojaus parapijoje dirbę ir kiti iškilūs arkivyskupijos dvasininkai, buvę
parapijos klebonai, įvairios organizacijos bei asmenys, kovoję dėl Lietuvos ir
Bažnyčios laisvės, lietuvybės žadintojai ir puoselėtojai.
Bažnyčioje minimas karo metų klebonas kun. Kristupas Čibiras (1888 12 1419141942 03 23),
į šiuos renginius atvyksta Švenčionių, Daugėliškio parapijiečiai, giminaičiai.
Taip 2012 m. kovo 25 d. paminėtas žuvusio klebono kun. K. Čibiro mirties 70-metis.
Nuo 2012 metų Šv. Mikalojaus bažnyčioje teikiama Vasario
16-osios Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko (1869 03 071942 11 30)
premija, kurią įsteigė D. Malinausko vaikaitis Tadas Stomma ir dr.Viktoras Jencius-Butautas.
Jau įteiktos keturios premijos. Pirmąsias gavo Vorutos redaktorius Juozas Vercinkevičius
ir mons. Alfonsas Svarinskas. Nemažas dėmesys skiriamas
Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui (1884 02 031907 06 101926 04 051953 11 08),
kuris glaudžiai susietas su Šv. Mikalojaus bažnyčia. Parapijos salėje 2013 m.
vasario 3 d. straipsnio autorė, talkinant Liudvikui Antanui Skardinskui, rodžiusiam
vaizdus, pasakojo apie 2010-ųjų ir 2012-ųjų metų keliones į Vladimirą (prie Kliazmos)
ir per tas keturias keliones atliktus darbus įamžinant Dievo tarno M. Reinio atminimą.
Klebono kun. M. Čeponio iniciatyva 2013 m. balandžio 30
d. vyko gražus susitikimas su piligrimais, atvykusiais iš Vladimiro (prie Kliazmos,
180 km. nuo Maskvos). Bažnyčioje kartu su rusų katalikų kunigu Sergiejumi Zujevu
klebonas kun. M. Čeponis ir vikaras dr. kun. Mindaugas Ragaišis aukojo šv. Mišias.
Parapijos salėje su Vladimiro Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčios
piligrimais, keliavusiais arkivyskupo M. Reinio vardo įamžinimo vietomis, bendravo
parapijiečiai. Dekano kun. M. Čeponio pastangomis pilnas
autobusiukas Šv. Mikalojaus bažnyčios parapijiečių atvyko į M. Reinio mirties
60-mečio ir pirmosios piligrimystės minėjimo renginius Skapiškyje (Kupiškio r.)
2013 m. liepos 24 d. (ten vyko šv. Mišios, mokslinė konferencija, Rūpintojėlio
šventinimas, meninė programa). Klebono kun. M. Čeponio
iniciatyva parapijiečiai turėjo galimybę dalyvauti šv. Mišiose, aukojamose ne
tik rusų, bet ir ukrainiečių kalbomis, susipažinti su Rytų (graikų apeigų) katalikų
unitų aukojamomis šv. Mišiomis, klausytis jų giesmių. Šv. Mikalojaus bažnyčioje
aukotos šv. Mišios minint Rytų (graikų) apeigų katalikams ukrainiečiams itin populiarią
Šv. Mikalojaus šventę. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios
parapijiečiai džiaugiasi, kad jų klebonas M. Čeponis 2005 m. sausio 6 d. apdovanotas
Sausio 13-osios medaliu, dėkingi, kad kunigo pastangomis iš Baltarusijos (Zadzievo,
prie Postavų) parvežti ir Lietuvoje, Vilniaus Jeruzalės Šv. Kryžiaus parapijos
kapinėse, 2005 m. balandžio 21 d. perlaidoti nusipelniusio kunigo, knygnešio Jurgio
Mačiulio (18631915) palaikai. Parapijietė Stasė sako:
Seniau mes buvome svetimi ir po Mišių šventoriuje linktelėdavome galvas ir išsiskirstydavome.
Buvome pabiri kaip viščiukai. Dabar mes vieni kitus vadiname vardais mus sujungė,
subūrė mūsų klebonas Medardas Čeponis. Juo ypač džiaugiasi vienišos. Jos labiausiai
pakylėtos, jaučiasi reikalingos ir laimingos, turi kur išeiti, būti išklausytos,
suprastos ir gali daug įdomaus sužinoti: o tam ir Močiučių klubas, ir pranciškonai
pasauliečiai, ir Marijos legionas. Klebonas labai mumis rūpinasi, esame visur
pavežioti, ne tik po Lietuvą, bet ir užsieniuose: aplankę šventas vietas, dalyvavę
atlaiduose. Mūsų klebonas labai jautrus, nuoširdus itin protingas dvasininkas,
deja, ne visi jį pažįsta ir supranta jo gerumą ir gailestingumą, nes jis kaip
ir kiekvienas iš mūsų turi savo aiškią liniją, kurios tvirtai laikosi. Mes džiaugiamės,
kad jis su mumis. Kartu su kleboną mylinčiais parapijiečiais
sveikiname Vilniaus dekaną, Šv. Mikalojaus bažnyčios kleboną kun. Medardą Čeponį
su gražiomis ir prasmingomis šventėmis ir linkime jam Dievo Palaimos gausos. ©
2014 XXI amžius |