Vieną albumą pavarčius...
Kun. Pranciškaus STULGINSKIO (1887 11 101912 05 271943 01 31) 75-osioms mirties metinėms
|
Kun. Pranciškus Stulginskis
|
Sunku būtų nepaneigti fakto, kad didžioji muziejininkų darbo dalis yra nematoma. Jie kaupia daiktus ir stengiasi juos prakalbinti, nes kiekvienas turi savo istoriją, kaip nuotraukos įamžina gyvenimo akimirkas. 1999 metų rudenį tuometinio Telšių vyskupo Antano Vaičiaus pritarimu nuolatiniam saugojimui į Žemaičių vyskupystės muziejų Varniuose iš Skaudvilės Šv. Kryžiaus parapijos altarijos buvo pargabentas gausus kunigo Vlado Šlevo (1910 04 161935 04 201999 02 27) archyvas ir suformuotas jo vardo fondas.
Eksponatai įvairūs: albumai, rankraščiai, fotografijos. Rimtam tyrinėtojui tai tikras lobis. Ir apšiuręs, nučiupinėtas albumas dažnai pateikia netikėtumų, bet ne visada iš karto įvertiname jo turinį. Sudomino albumas, patekęs į pagalbinį fondą, vėliau perkeltas į pagrindinį. Pirminiame eksponato apraše pažymėta, kad viršelis rudos odos, jame 37 lapai, specialiai iškarpyti fotografijų tvirtinimui, žalios spalvos, marginti stilizuotų lapų ornamentu; eksponatas nešvarus, pakraščiai pageltę, apspurę, viršelio vidinėje pusėje ir priešlapyje prirašinėta. Tačiau aptrešusi išvaizda slepia didelį, muziejininko akimis žiūrint, turtą. Jame, be reikšmingesnių antrosios XX amžiaus pusės nuotraukų, daug retų atvirlaiškių. Albumas įtrauktas į kun. V. Šlevo registrus, kiekvienas jame esantis daiktas anstpauduotas asmeniniu spaudu ir užrašytas eilės numeris. Vis dėlto pirmasis albumo sudarytojas ne kun. V. Šlevas, bet nuo 1933 metų Pievėnų Šv. Kryžiaus bažnyčioje dirbęs kun. Pranciškus Stulginskis. Albumas jo kurso draugų dovana, apie tai byloja įrašas su parašais: Vardo dienoje Mielą Draugą Praną sveikina... Kaunas, 4.X.1911.
Tai ir pastūmėjo pasidomėti kun. P. Stulginskiu.
Apie jį 1935 metais žinyne Elenchus, be vardo, pavardės ir
įrašo, kad šis kunigas yra Pievėnų bažnyčios administratorius, daugiau
nieko nebuvo. Kitiems metams skirtame žinyne jau įrašyta gimimo
data 1887 11 10 ir įšventinimo į kunigus data 1912 05 27.
Tinklalapyje www.epaveldas.lt tarp įvairių Žemaičių vyskupijos
kunigų seminarijos dokumentų radau stojusių į seminariją rusų kalbos,
gerografijos ir istorijos egzaminų įvertinimus. 1906 m. balandžio
17 d. protokole šalia Pranciškaus Stulginskio pavardės tik brūkšneliai,
greičiausiai stojantysis į egzaminus neatvyko ir jų nelaikė. O tų
pačių metų liepos 12 d. stojamuosius egzaminus P. Stulginskis išlaikė
trejetais. Vienas seniausių atvirlaiškių albume išsiųstas iš Mintaujos
(dab. Jelgavos, Latvija) į Kauno kunigų seminariją IV kurso klierikui
P. Stulginskiui (1910 11 12). Jame draugas keletu eilučių nupasakoja
savo gyvenimą Mintaujos gimnazijoje. Sekant atvirlaiškiais galima
spėti, kad įšventintas kunigu P. Stulginskis buvo paskirtas į Alūkstą
(latv. Ilūkste), nes laiške, kuris 1912 metų liepą buvo siųstas
P. Stulginskiui į Mintaują, kalbama apie kunigui paruoštus namų
apyvokos daiktus ir prašymas pasakyti lietuviškai pamokslą sekmadienį
per Šv. Jokūbo (švenčiama liepos 25 d.) atlaidus. Laišką pasirašė
Alūkstos parapijos klebonas (?) Liudvikas Keravičius (Ludovicus
Kerovič, gimęs 1887 11 14, į Seminariją įstojęs 1905 metais). Yra
dar keli šio kunigo atvirlaiškiai iš kitų vietų, matyt, domėjosi
bendramokslio gyvenimu. Greičiausiai po šventimų jaunas kunigėlis
Mintaujoje lankė artimuosius ir draugus prieš kimbdamas į sunkų
kunigo darbą nuošalioje Žemaičių vyskupystės pakraščio parapijoje.
Prisiminkime: 1842 metais caro įsakymu buvo pertvarkyta okupuotos
Lietuvos administracija ir įsteigta Kauno gubernija, o 1849 metais
pertvarkytos ir vyskupijų ribos. Žemaičių vyskupija buvo padidinta
beveik dvigubai, priskiriant jai iš Vilniaus vyskupijos aštuonis
dekanatus ir pridedant Kuršo guberniją, kuriai priklausė visa Latvijos
teritorija į vakarus nuo Dauguvos upės. Tad Kauno kunigų seminarijos
alumnai buvo skiriami ir į Latvijos teritorijoje esančias katalikiškas
parapijas.
Alūkstoje, kur tuo metu vikaravo ir žinomas rašytojas kun.
Julijonas Lindė-Dobilas, kunigas Pranciškus ilgai neužsibuvo. 1915
metais jam skirti atvirlaiškiai buvo siunčiami jau į Livberzės Šv.
Juozapo katalikų parapiją. Korespondencijos dėka sužinome, kad kunigas
Pranciškus 19211926 metais dirbo Balvų (RėzeknėsAgluonos vyskupija)
Šv. Trejybės ir Augustovo Šv. Elzbietos parapijose. Tinklalapis
https://lv.wikipedia.org nurodo, kad 1926 metais kun. P. Stulginskis
buvo pastarosios katalikų bažnyčios dekanas. Atrodo, kad iš Augustovo
parapijos kun. P. Stulginskis iškeliamas į Tilžės Šv. Juozapo, vėliau
į Rubenų Šv. Petro ir Pauliaus parapiją; 19321933 metais atvirlaiškiai
adresuojami į Subatės Šv. Mykolo parapiją. Sunku pasakyti, kodėl
lietuvis kunigas po Latvijos Nepriklausomybės atgavimo liko ir toliau
dirbo toje šalyje, bet lietuvių tautybės kunigų veikla Latvijoje
buvo labai reikšminga ir svarbi iki 1918 metų, o tarpukaryje irgi
vaidino esminį vaidmenį užtikrinant ir plėtojant lietuvių kultūros,
švietimo ir visuomeninių organizacijų veiklą. Tikėtina, kad apie
1933 metus pats kunigas Pranciškus paprašė leidimo grįžti į Lietuvą.
Taip jis atsidūrė Pievėnuose (Mažeikių r.). Kun. P. Stulginskis
šioje parapijoje dirbo iki mirties. Daug žinių apie jo darbą Žemaitijoje
nėra. 1937 metais Misijų metraštyje nurodoma, kad kun. P. Stulginskis
buvo Lietuvos pasaulinių tretininkų kongregacijos Pievėnuose direktorius.
Šiemet sukanka 75 metai, kai Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus parapija
neteko klebono kun. P. Stulginskio. Jis mirė staiga 1943 m. sausio
31 d., tai byloja įrašas albume, kuris saugomas parapijos archyve.
Palaidotas Pievėnų bažnyčios šventoriuje prie vartelių. Albume po
kunigo nuotrauka, kurią maloniai paskolino parapijos klebonas, parašyta:
Buvo geras kunigas. Deja, senųjų pievėniškių, kurie dar atmintų
kun. P. Stulginskį, jau nebėra...
Po kun. P. Stulginskio mirties į Pievėnus trumpam, vos pusei metų, atkeliamas kun. Antanas Matulionis, kuris parapijoje nespėjo nė kojų apšilti, o 1943 m. birželio 2 d. vyskupas į Pievėnus pasiunčia kun. Vladą Šlevą, kuris Pakutuvėnuose buvo bebaigiąs statyti bažnyčią. Mirusio klebono kun. P. Stulginskio archyvas, matyt, liko klebonijoje, nes kaipgi albumas su asmenine korespondencija ir pora asmeninių fotografijų būtų patekęs į naujo parapijos klebono rankas.
Kun. V. Šlevas visą gyvenimą triūsė kaip jo bitelės. Kaupė praktiškai viską ir tvarkingai fiksavo. Visi jo albumai sunumeruoti, pažymėtos albumo pildymo pradžios ir užbaigos ar tikrinimo datos. Tarp eksponatų yra ir 48 lapų rankraštis Albumų turinio alfabetinis registras, surašytas 1992 metais. Vartant albumus stebina tai, kad kunigas į juos kruopščiai klijuodavo ne tik fotografijas, atvirlaiškius, dokumentus, bet ir senus loterijos bilietus, nuplėštus sieninio kalendoriaus lapelius, iškirptas vokų iliustracijas ir daug kitų smulkmenų. Be to, kiekvienas lapelis buvo sunumeruotas ir antspauduotas apvaliu antspaudu, kurio legendoje užrašas KUN. VL. ŠLEVAS. KLEBONIJA. Itin svarbūs dokumentai irgi suklijuoti į albumus ir dar paslėpti po keletu įvairaus turinio lapelių. Buvo viena blogybė: priklijuodavo viską mirtinai. Fotografijos, atvirlaiškiai ar lapeliai turi ir reversines puses, kuriose irgi gausu įvairios informacijos. Deja, norint tai pamatyti, tektų albumus atiduoti restauratoriams, kurie turi savų gudrybių, kaip susigrąžinti kitą eksponatų pusę.
Svarbu tai, kad minėtas albumas, kuriame per du šimtus įvairiausių atvirukų, adresuotų kun. P. Stulginskiui, buvo tvarkingai sukaišiota į specialias iškarpas fotografijoms saugoti ir tik vienas kitas atvirlaiškis ir fotografijos yra priklijuoti. Naujajam albumo savininkui kun. V. Šlevui priklausę fotografijos ir atvirlaiškiai priklijuoti labai rūpestingai, gausiai patepant klijų.
Kun. P. Stulginskiui adresuoti atvirlaiškiai labai įvairūs. Juos galima skirstyti į kelias grupes: sveikinimai su Šv. Kalėdomis, Naujaisiais metais ir Šv. Velykomis, vardadieniu ir atvirlaiškiai su trumpa žinia. Albume yra atvirlaiškis kunigui Pranciškui į Alūkstą iš Peterburgo dvasinės akademijos. Jame studentas Stasys trumpai pasakoja, kaip sekasi šioje mokslo įstaigoje. Įdomus kai kurių atvirlaiškių turinys: pavyzdžiui, kunigas Liudvikas teiraujasi, ar jo draugas nebuvo išbėgęs, kai vokiečiai pasirodė (1914 metais). Yra atvirlaiškis, antspauduotas karo cenzoriaus antspaudu (1914 metais). Įdomus velykinis sveikinimo atvirlaiškis, siųstas iš Žagarės 1914 metais, jo averse, dešiniajame kampe atspausdintas Maironio eilėraščio Jaunos dienos ketureilis. Albume yra du tokie pat atvirlaiškiai su Antrojoje lietuvių dailės parodoje eksponuota Petro Rimšos skulptūra Artojas, išsiųsti iš Pašvitinio ir pasirašyti kunigo Stepono, ir Lietuvos dailininkų draugijos išleistas atvirukas M. K. Čiurlionio Finale reprodukcija. Vienas atvirlaiškis su Artoju turi žymą, kad išleido M. Šlapelienės knygynas (1911), kitas be šios žymos. Šiame knygyne apie 1913 metus buvo išleistas atvirukas Kun. Antanas Juškevičius Kauno kalėjime 1864 m.. Šiltas kalėdinis atvirlaiškis K. Šimonio reprodukcija, išleista Dirvos bendrovės, datuota 1937 metais. Albume irgi yra keli Onos Vitkauskytės knygyno išleisti atvirlaiškiai: apie 1912 metus išleistas atvirukas Surviliškis. Kauno pav. iš serijos Lietuvos miestai ir apylinkės su ketureiliu iš poeto Maironio eilėraščio Lietuva brangi, dailininko Tado Daugirdo reprodukcija Birutė Vėliaus Kunigaikščio Keistučio žmona, išleistas iki 1913 metų, apie 1919 metus išleistas fotografinis atvirukas Jei neleisi tos dukreles, Aš numirsiu šią dienelę...; Tevynen, Jausmo prakilnumas, išleistas 1924 metais.
Albume esantys atvirukai spausdinti ne tik Latvijoje ir Lietuvoje,
bet ir Japonijoje, Italijoje, Vokietijoje, Amerikoje, Prancūzijoje,
Lenkijoje. Naudota įvairi spausdinimo technika, tekstai rašyti lietuvių,
latvių, lenkų, anglų, rusų kalbomis. Dauguma atvirlaiškių su pašto
skyrių antspaudais ir datomis. Taip galima atsekti albumo savininkų
gyvenimą. Atvirukas buvo ir tebėra paprastas, patogus ir patrauklus
sveikinimas ar susižinojimo raštas. Atvirukų iliustracijose atsispindi
vertinga informacija apie įvairias gyvenimo sritis meną, politiką,
bet šios nedidelės pašto kortelės yra kol kas mažai tyrinėta spaudinių
rūšis ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse, nors muziejai
ir bibliotekos jau parengė ne vieną virtualią parodą, leidžiančią
susipažinti su minėtose institucijose sukaupta smulkiąja spauda.
Ji vis dar laukia įdėmaus mokslininkų dėmesio. Jei skaitytojui įdomu,
senieji latviški atvirlaiškiai pristatomi virtualioje Latvijos Nacionalinės
bibliotekos svetainėje http://data.lnb.lv/digitala_biblioteka/atklatnes/Index.htm.
Beje, albume yra atvirlaiškių, adresuotų kunigo Pranciškaus artimiesiems: Andriui Stulginskiui, Stasei ir Sofijai (Zofijai) Stulginskytėms. Spėju, kad kunigas Pranciškus turėjo dar seserį Petronelę, kurios atviras laiškas yra albume. Klebonijoje, atrodo, šeimininkavo panelė Zofija Rimkaitė (Rimkevičaitė), nes yra keli jai adresuoti laiškai ir turbūt sesuo Sofija (Zofija), kuriai adresuoti atvirlaiškiai skriejo net iš Čikagos. Keistas dar vienas dalykas: p. Stasės Jelgavoje adresas per porą metų keitėsi net kelis kartus: Katalikų g. 12, Dvaro g. 11, Dvaro g. 22, Dvaro g. 41. Albume yra pora atvirlaiškių nuo kun. Pranciškaus tėvo ir stebina, kad jis į sūnų kunigą kreipiasi ne paprastai tėviškai, o oficialiai Gerbiamas kunige. Šelmiškas Prancūzijoje leisto atviruko turinys, rašytas pieštuku: Gerbiamieji! Prašom ateiti ant pusričiu mes ka tik atsikelem. Megales. Neaišku, kaip albume atsidūrė 1937 metų velykinis sveikinimas tuometiniam Viešvėnų klebonui Jonui Umbrui.
Minėtinas 1939 metais į Varnius, kur tuo metu dirbo kun. V. Šlevas,
siųstas atvirlaiškis: tekstas spausdintas mašinėle, pasirašytas
juodu parkeriu, priklijuotas įdomus pašto ženklas, skirtas Lietuvos
Nepriklausomybės 20-mečiui atminti. Kiti įdomesni kunigui Vladui
adresuoti atvirukai Valstybinės leidyklos Kaune išleistas
atvirukas Vilnius. Aušros vartai, turintis spausdintus užrašus
lietuvių ir vokiečių kalbomis, siųstas iš Laukuvos į Pakutuvėnus
1943 metais; iš Beržoro (Plungės r.) 1946 metais siųstas fotovaizdinis
sveikinimo atvirukas su legenda reverse: Meno Fotografija I. Stropaus,
Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos Jaunoji Lietuva išleistas atvirukas
Tautiški šokiai. 19301939 metais spaustuvėje Žiedas spausdintas
atvirukas Lenkija ir Pabaltė, į kurį pažvelgus nupurto šiurpulys.
Atviruko averse vidurio Europos teritorijos žemėlapis nuo SSSR
ir Estijos (kairėje) iki Čekoslovakijos (dešinėje) su tamsiai paspalvinta
įvairių kraštų Lenkijos okupuota dalimi. Kairėje, apačioje, atviruko
pavadinimas lietuvių, anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis, vaizdo
dešiniame kampe inicialai R.A. Gaila, kad dalis kun. V. Šlevui
priklausiusių atvirukų yra priklijuoti ir pamatyti įrašus reversinėje
pusėje kol kas neįmanoma. Lygiai taip pat gaila fotografijų ir religinių
paveikslėlių, nes jų reversuose irgi gali būti naudingos informacijos.
Iš pažiūros niekuo neišsiskiriantis senas albumas savy talpina kelis gyvenimus. Labai įdomu buvo į jį gilintis, ieškoti vietų, susijusių su adresatais, tik tai padaryti nėra lengva, ir patirti didžiulį atradimo džiaugsmą: atvirukas su natomis Tevynen (pašto antspaudo data neleidžia abejoti), išleistas apie 1914 metus. A. Zimnachaitės knygoje Sugrįžimai, kurioje yra sudarytas O. Vitkauskytės išleistų atvirukų katalogas, šis atvirukas nurodomas kaip išleistas po 1918 metų (Atmintis, Kaunas, 2001. psl. 150). Spėju, kad šis ankstesnis leidinys tiesiog niekur nebuvo aptiktas. Šios rūšies atvirukai buvo ypač originalūs, savitai populiarino autorines ar liaudies dainas. Beje, jau minėtas atvirukas su dešiniajame averso kampe atspausdintu Maironio eilėraščio Jaunos dienos posmeliu buvo naujiena net ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojams. Galbūt šis atvirlaiškis buvo išleistas labai mažu tiražu, todėl neišliko; bent jau nepavyko aptikti jokių pėdsakų interneto platybėse. Manau, skaitytojai pasidžiaugs su manimi kad ir nedideliais, bet vis dėlto atradimais.
Virtualioje svetainėje http://parodos.emuziejai.lt/portfolio/vieno-albumo-lobiai-i/
pristatomi seniausi ir įspūdingiausi lietuviški atvirukai, kurie
rasti aukščiau aptartame albume.
Alma Būdvytienė,
Žemaičių muziejaus Alka vyr. muziejininkė
© 2018 XXI amžius
|