2001 metai
2002 metai
2014 metai
2015 metai

Ten, kur Šatrija žvelgia

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių
Jei pro Luokę kada bekeliausi,
Nepamiršk sustabdyti arklių
Ir ten į kalną užlipsi aukščiausį.

Maironis

Kun. Virginijus Palionis pakeliui į Biržuvėnų dvarą

Važiuodamas į Luokę ne ant Šatrijos kalno panūdau užkopti (ant jo jau esu buvęs) ir ne liaudyje vadinamo „razbaininkėlio“ Tado Blindos pėdsakų Byvainės girioje paieškoti susiruošiau, o norėjosi pakalbinti dabartinį Luokės Visų Šventųjų parapijos administratorių kun. Virginijų Palionį, dar aptarnaujantį Upynos Šv. Jono Labdario (Telšių r.) ir Viekšnalių Švč. Mergelės Marijos Globos (Telšių r.) parapijas.

Luokė didžiuojasi Šatrijos kalnu, o ir pats miestelis, turint mintyse garsųjį Tadą Blindą, daugeliui turistų ir maldininkų turbūt yra patrauklus objektas. Gal dažniau apsilankoma ir Luokės bažnyčioje, taigi ir pinigėlių daugiau nubyra?..

Trys Sekminių dienos

Vida URBONIENĖ

Prisiminusios senolių tradicijas merginos berželių vainiku apjuosė parapijos kryžių

Tris dienas Skaistgiryje vyko tradicinė Sekminių šventė „Daina dieną trumpina, daina darbą lengvina“. Penktadienio popietę užsukusieji į miestelio biblioteką galėjo pasigrožėti vietos tautodailininkės Virginijos Kutkienės miniatiūromis. Parodoje jų – kelios dešimtys pačių įvairiausių – nuo lauko žolynų, gimtinės slenksčio iki kryžiaus kalvos papėdėje, koplytstulpio pakelėje ar Rūpintojėlio, rymančio medžių pavėsyje. Paroda kviečia lankytojus ir visą birželį.

Penktadienio vakare kultūros namų scena kvietė teatro mėgėjus. Kaimynų iš Akmenės liaudies teatras atvežė Andros Kavaliauskaitės režisuotą spektaklį „Biblija pagal vyrus“. Grupė vaidintojų spalvingai perteikė įvairių palaidūnų ir alkoholikų vyrų gyvenimą.

Šeštadienio rytą sporto mylėtojus kvietė futbolo turnyras Juozui Kaikariui atminti. Aštuonioliktą kartą futbolininkai prieš pradėdami kovas nulenkė galvas prie savo vyresnės kartos bendraminčio J. Kaikario amžino poilsio vietos, aplankė kitų futbolininkų kapus. Vakare Jono Viliūno parko estradoje vyko liaudiškų šokių festivalis „Subatvakaris“, organizuotas Skaistgirio gimnazijos.

Veprių bažnyčia ir Sližių dvaras paskelbti valstybės saugomais objektais

Veprių Švč. Mergelės Marijos, Rožančiaus Karalienės, bažnyčia KPD Vilniaus TP nuotrauka

Kultūros ministro Šarūno Biručio įsakymu valstybės saugomais paskelbti du nekilnojamojo kultūros paveldo objektai Ukmergės rajone: Veprių Švč. Mergelės Marijos, Rožančiaus Karalienės, bažnyčia ir Sližių dvaras.

Rūta Evelina Šutinytė

„Sližių dvaro ir Veprių bažnyčios paskelbimas valstybės saugomais objektais yra svarbus žingsnis tolimesniam šių objektų tvarkymui. Jų savininkai galės pretenduoti į finansinę valstybės paramą paveldo tvarkybos darbams. Sližių dvaro būklė buvo prasta. Džiugu, kad savininkai yra entuziastingi ir įdeda daug pastangų: jie sutvarkė Sližių dvaro stogo konstrukciją, suremontavo laiptus ir dvare eksponuoja tai, kas yra vertinga bei gražu“, – teigia Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyr. valstybinė inspektorė Ukmergėje Loreta Bukoveckienė.

Bendruomenėse

Nuskambėjo „Dzūkų godos“

Rūta Averkienė

Pasakorių varžytuvių dalyviai

Varėnos rajone dvi dienas skambiai aidėjo tradicinis, kas antrus metus vykstantis ir šiemet Etnografinių regionų metams skirtas folkloro festivalis „Dzūkų godos“, vyko įdomi konferencija „Dzūkai ir jų artimiausi kaimynai“, regioninės pasakorių varžytuvės, nuotaikingas koncertas, kuriame dalyvavo, tarmiškai kalbėjo ir dainavo atstovai iš visų Lietuvos regionų.

Festivalis prasidėjo Merkinėje konferencija „Dzūkai ir jų artimiausi kaimynai“, kurioje buvo kalbama ir diskutuojama apie dzūkų tarmės panašumus ir skirtumus su kitomis Lietuvoje vyraujančiomis tarmėmis.

Konferenciją gražiomis dainomis pradėjo Merkinės folkloro ansamblis „Kukalis“. Susirinkusiuosius pasveikino Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta ir Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra.

Partizanų pagerbimas

Prie Agailių koplyčios. Centre – kunigai Remigijus Jurevičius ir Jordanas Urbonas

Gegužės 5 dieną Skobiškių miško urėdas Zigmas Savickas pakvietė Kuršėnų tremtinius, Pavenčių mokyklos mokinius ir tikybos mokytojus dalyvauti pastatyto kryžiaus pašventinime, kuris vyko Skobiškių miške, partizanų žūties vietoje. Renginys prasidėjo prie partizanų palaidojimo vietos Mikutaičių kaime. Tautodailininkas Leonas Skėrys papasakojo žuvusių partizanų perlaidojimo istoriją, prie paminklo padėta gėlių, uždegtos atminties žvakutės. Seimo narė Rima Baškienė įteikė padėkos raštus žuvusių artimiesiems ir žmonėms, kurie surinko medžiagą apie partizanų žūtį. Šakynos mokyklos mokiniai skaitė eilėraščius ir priminė apie partizanų pasiaukojimą. Skobiškių miške kun. Jordanas Urbonas pašventino naująjį kryžių, tremtiniai pagiedojo giesmę „Šventas Kryžiau“. Pavenčių mokyklos mokiniai skaitė eiles, skirtas didvyriams partizanams. Prisikėlimo apygardos vadas Juozas Mocius kreipėsi į susirinkusiuosius klausdamas: kas mums yra Tėvynė, laisvė, kodėl 30 jaunų vyrų partizanų paaukojo savo gyvybes gindami Lietuvos laisvę? Mes ir ateities kartos turime to nepamiršti, padėti, kai bus sunku Tėvynei. Agailių koplyčioje kunigai Remigijus Jurevičius ir Jordanas Urbonas aukojo šv. Mišias už žuvusius partizanus. Jos baigėsi giesme „Marija, Marija“ ir Tautos himnu.

Atmintis

Memorialinė lenta Lietuvos šviesuoliui

Renginio prie memorialinės lentos akimirka

Prieš 10 metų užgeso ryškus Tėvynės žiburys Aloyzas Sušinskas, tačiau jo skleistos šviesos užmaršties tamsa jau nepajėgs užgožti, nes savo gyvenimu ir kūryba paliko gilų pėdsaką, vedantį mus iš praeities per dabartį ir į ateitį.

Aloyzo tėvai – Vincas ir Rozalija Sušinskai – buvo pažangūs ir darbštūs visuomenininkai; V. Sušinskas buvo aktyvus lietuvybės puoselėtojas, religinės ir istorinės lietuviškos spaudos platintojas, aktyvus Šaulių sąjungos, Ugniagesių draugijos narys, Dzūkijos muziejaus kūrėjas. Natūralu, kad ir sūnus Aloyzas, jauniausias iš 13 vaikų, nuo pat vaikystės domėjosi krašto praeitimi, žmonėmis. Sėkmingai baigęs vidurinę mokyklą Lazdijuose, įstojo ir baigė agrarinius mokslus Žemės ūkio akademijoje, tapo mokslų daktaru, parengė ir paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių.

Subtilų lyriką prisimenant

Antanas Kalanavičius

Antanas Kalanavičius – XX amžiaus aštunto ir devinto dešimtmečio poetas, ilgai likęs nuošalėje, nedalyvavęs literatūriniame gyvenime, subtilus lyrikas, stiprių vidinių išgyvenimų, savitos poetinės kalbos kūrėjas.

Gimė 1945 m. birželio 5 d. Sapiegiškės kaime netoli Nedzingės, Varėnos rajone. Mokėsi Nedzingės vidurinėje mokykloje. 1965–1968 metais studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete bei Vilniaus pedagoginiame institute. Rašyti pradėjęs paauglystėje, pirmąjį eilėraštį išspausdino Varėnos rajoniniame laikraštyje. Nuo 1965 metų jo eilėraščius publikavo „Literatūra ir menas“, „Kultūros barai“, „Mūsų gamta“, „Jaunimo gretos“ ir kiti. Leidykloms A. Kalanavičius įteikė net keletą poezijos rinkinių ir knygelių, tačiau nė viena nebuvo išleista. Suvokęs, kad didmiestis jį atstūmė, 1973 metais grįžo į tėvų vienkiemį Sapiegiškėse.