„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2015 m. lapkričio 6 d., Nr. 9 (68)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2001 metai
2002 metai
2014 metai
2015 metai

Kūrėjų šventė prie ežero

Kūrėjų šventės dalyviai
susitiko prie Siesikų pilies

Siesikų ežero pakrantėje ties Toliūnų kaimu neįprastas šurmulys ir meninėms improvizacijoms neabejinga vietos gyventojų santalka žadėjo puikų renginį – šeštąją kūrėjų šventę „Langas į širdį“. Danguje jau suspindo pirmosios žvaigždės, kai šventei buvo pasiruošta: aukštų tuopų kamienai apjuosti žolynų vainikais, scena dekoruota rugių pėdų ir pievų gėlių kompozicijomis. Floristiniai šventės puošybos darbai buvo patikėti toliūniečiui tautodailininkui Vidui Svalbonui. Šventės motyvais supintos šiaudinės skulptūros suformavo simbolinius, širdis atveriančius langus, o ežero vandens paviršius pasipuošė dangaus ir žemės vienybę simbolizuojančiomis šiaudų figūromis, suteikdamos Siesikų ežerui ypatingo šventės dalyvio statusą. Ties Toliūnais ežeras gražus: čia yra baltojo garnio buveinė ir didžiakamienės tuopos sala, vasarvidžio naktimis spindinčiu vandens paviršiumi į pievas „išbrenda“ rūkas. Šventės organizatorius ir iniciatorius – Toliūnuose gimęs ir užaugęs fotografas, poetas Albinas Kuliešis – išvakarėse didelio nerimo nejautė: pakviesti įvairių menų kūrėjai ir bendraminčiai, seni pažįstami ar nauji draugai, sutikti virtualioje aplinkoje, žadėjo atvykti į šventę, atlikę namų darbą: naujoms kūrybinėms Albino užmačioms kiekvienas turėjo atvežti ir padovanoti po akmenį. Šventės rytas išaušo puikus, todėl garantavo gerą orą ir žvalią nuotaiką. Ankstų rytmetį Albinas užfiksavo svarbiausius ir paskutinius šventės akcentus: scenoje iškėlė Pauliaus Širvio portretą, kiek atokiau, ant baltakamienio svyruoklio beržo, pakabino didžiulį poeto fotoportretą, iš kurio jis tarsi žvelgė iš šalies į tuoj čia prasidėsiantį veiksmą.


Narsiųjų partizanų takais

Grupė žygio dalyvių prie paminklo
žuvusiems partizanams

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Alytaus apskrities taryba pakvietė žmones dalyvauti garbingame žygyje „Dainavos apygardos partizanų takais“. Atvyko ne tik Alytaus krašte gyvenantys, bet buvo ir iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šilalės bei kitų vietovių.

Renginys prasidėjo Seirijų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje už žuvusius partizanus ir tremtinius aukotomis šv. Mišiomis. Paskui seirijiškė Nijolė Lepeškienė susirinkusiesiems papasakojo apie partizanų tikslus, jų kovą už nepriklausomą Lietuvą. Prisiminta, kad ginti laisvės daugiausia išėjo kaimo vaikinai. Daugelis jų, dar visai jaunų, žuvo, ir išniekinti jų kūnai gulėjo aikštėse, stribynų kiemuose, žvyrduobėse.


Pagerbė krašto partizanus

Grupė minėjimo dalyvių prie
naujojo kryžiaus. Sėdi
kun. Gintautas Romualdas Steponaitis

Balbieriškio seniūnijos „Vidupio“ kaimų bendruomenės pirmininkas žiūroniškis Alfonsas Vitkauskas yra iš tų žmonių, kurie įsitikinę, kad nėra ateities be praeities, kad praeities pamiršti negalima. Žiūrioniškiai broliai Vincas ir Pranas Raškauskai buvo pokario meto Lietuvos partizanai, abu žuvo. Jų brolis Juozas Raškauskas brolių atminimui prie tėviškės sodybos beržo prikalė kryžių. Kitoje kelio pusėje Alfonso Vitkausko sumanymu 2010 metais buvo pastatytas gražus medinis kryžius. Laikas bėga, medis ne visada pateisina lūkesčius: ir patrūnija, ir papūva... Todėl šiais metais bendruomenės pirmininko rūpesčiu toje pat vietoje šiuose kraštuose kovojusių partizanų atminimui pagerbti pastatytas naujas meniškas kryžius, sukonstruotas iš dviejų dalių. Viršutinę jo dalį su ornamentais ir Kristaus kančia padovanojo alytiškis Gintaras Kavaliauskas, kun. Petro Kavaliausko brolis; pagrindui ąžuolą paskyrė žiūroniškis Adas Vitkauskas. Kryžių padarė Artūras Zienka iš Radžiūnų, jį kartu su stovu vėliavai iškelti įtvirtino nuolatinėje stovėjimo vietoje irgi A. Vitkauskas su sūnumi Vitalijum. Finansiškai darbus parėmė ūkininkas Svajūnas Nevecka.


Jonas Žemaitis ir Kėdainiai

Ramutė ŠUKIENĖ

Kėdainių krašto muziejaus sieną
papuošė lenta-horeljefas, skirtas
Jonui Žemaičiui-Vytautui atminti

Ant Kėdainių krašto muziejaus pastato iškabinta paminklinė lenta-horeljefas Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto atminimui. Kauno karo mokyklos absolventas Jonas Žemaitis, ilgainiui tapęs okupuotos Lietuvos partizanų vadu ir ėjęs Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas, prieškariu penkerius metus tarnavo Kėdainiuose.

„Jau ne vienerius metus, kalbant apie istorinių asmenybių įamžinimą Kėdainiuose, buvo sakoma, jog reiktų pagerbti Jono Žemaičio atminimą. Jis, dar būdamas jaunas karininkas, būtent Kėdainiuose pradėjo savo karinę karjerą. Nutarta, kad tai galėtų būti biustas ar bareljefas su Jono Žemaičio-Vytauto atvaizdu“, – teigia šios istorinės asmenybės įamžinimo Kėdainiuose idėjos generatorius, Kėdainių rajono Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas Vytautas Kundrotas.


Atgimė paminklas Mirusiųjų motinų garbei

Romaldas Paugis Pasvalio
senosiose kapinėse prie
paminklo Švč. Mergelei Marijai,
skirto Mirusiųjų motinų garbei

Spinduliuoti katalikiška šviesa ir atlikti gerus nesavanaudiškus darbus yra kiekvieno kataliko, o ypač katalikiškos organizacijos nario, priedermė. Tokios katalikiškos priedermės nuostatos būdingos Lietuvos katalikių moterų sąjungos (LKMS) Pasvalio Katalikių moterų draugijai (KMD). Savo kuklia veikla draugija skleidžia visuomenėje katalikybę, dorą, tautines tradicijas, propaguoja sveiką gyvenimo būdą, ugdo jaunimą per projektinę veiklą, bendrauja ir bendradarbiauja su katalikių moterų draugijomis, katalikiškomis organizacijomis, miestų, seniūnijų ir kaimo bendruomenėmis, rengia vaizdinę medžiagą apie Pasvalio KMD veiklą, dalijasi gerąja patirtimi rajono ir šalies spaudoje, prižiūri kapines Stoties gatvėje bei kun. Petro Lileikos kapą senosiose kapinėse (Petro Avižonio gatvėje). Šiuo metu draugijoje yra 92 išsilavinusios Pasvalio krašto moterys: katalikiškų organizacijų atstovės, medikės, pedagogės, buhalterės, prekybininkės, įstaigų tarnautojos. Dar iki šiol katalikėms moterims pavyzdžiu išliko lietuvių katalikių bei jų pirmtakių vadovių veikla nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940 metais).


Apie Vėlinių sielvartą ir rimtį…

Česlovas Iškauskas

Šis savaitgalis buvo paženklintas tamsia, niūria spalva, ir čia kaltos ne Vėlinės, kurios šiaip suteikia ramybės, susimąstymo apie savo esybę ir būtį, priduoda taurios tylos ir pagarbos išėjusiems bei artimiesiems. Mirusiųjų pagerbimo metu aplankiau savo miestelio kapines, tėvų, senelių, pažįstamų kapus. Nuotaika nebuvo nyki, o daugiau viešpatavo susikaupimas, vidinė ramybė ir tolimas tylus suvokimas, kas gi tavęs laukia…

Pažvelgi į paminklų užrašus, seniai ir neseniai iškeliavusiųjų pavardes, datas, ir prieš akis iškyla tavo ir Tėviškės praeitis, ir nejauti jokios gėlos ar graužaties, o tik dvasinę ramybę ir susitaikymą: visi mes Dievo valioje. Pašneki su žmonėmis, neįtikėtinai skaisčioje rudens saulėje lėtai nuo antkapių braukiančiais spalvotus lapus, pasilabini su nepažįstamuoju, su dar tvirtu gėles pardavinėjančiu vyriškiu, ir atgyja tolimi lyg praeities aidas prisiminimai, kuriuos paįvairina vaikystėje išlakstytas peizažas – upelis, šlaitas, nuo kurio šokinėdavome į slenkantį smėlį, pieva, kurioje rūgštyniavai, dabar jau karklais užaugusios upės prieigos, toli, ten, už Nemuno, dunksančios girios…


Įamžintas Lietuvos savanorių atminimas

Spalio 6-ąją skvere šalia Ramučių kultūros centro atidengtas paminklinis suolelis aštuoniems šio krašto karžygiams – 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų Vyčio Kryžiaus kavalieriams. Renginyje dalyvavo Seimo narys Antanas Nesteckis, Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, knygos „Pakaunės krašto karžygiai“ autorius žurnalistas Vilius Kavaliauskas, šauliai, bendruomenės atstovai, mokiniai. Paminklą pašventino Karmėlavos klebonas kun. Virginijus Veprauskas.

Atidengiant memorialą jaudulį tvardė buvusio Kauno karo muziejaus trimitininko, Vyčio Kryžiaus kavalieriaus Jurgio Pratkevičiaus anūkė Valentina Raškevičienė ir proanūkė Jurgita Raškevičiūtė-Tumosienė. Moterys savitai įprasmino savo senelio atminimą. Prieš keletą metų, pardavusios Lietuvos savanorio žemę, mama ir dukra pinigus investavo į privataus vaikų darželio „Baibokynė“ statybą.


Įamžintas partizanų ryšininko atminimas

Radviliškio rajone, Mažuolių miško pakraštyje, už Miežaičių kaimo, įamžintas prieš 70 metų nužudyto partizanų ryšininko, trijų partizanų tėvo Vincento Šniuolio atminimas. Prie ką tik pastatyto medinio kryžiaus susibūrė Radviliškio rajono politiniai kaliniai ir tremtiniai, V. Šniuolio artimieji, Baisogalos ir Radviliškio kuopų šauliai, Baisogalos jaunieji šauliai ir Miežaičių kaimo gyventojai.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Radviliškio skyriaus pirmininkė Stasė Janušonienė susirinkusiems priminė tragišką V. Šniuolio likimą, kuris laukė ir jo vaikų. 1945 metų vasaros pabaigoje žuvęs tėvas buvo šviesus žmogus, rūpinosi vaikų mokslu, tikėjo šalies nepriklausomybe. Vincento Šniuolio anūkė, Viktoro Šniuolio dukra, Rūta Šniuolytė-Kairienė pasakojo, jog senelis buvo tikras savo šalies patriotas, daug padėjo miške besislapstantiems partizanams. „Džiugu, kad išsaugotas Lietuvos Laisvės kovotojų atminimas ilgam išliks ateities kartoms“, – sakė ji. Jos brolis Vytenis Šniuolis džiaugėsi, kad sukurtu kryžiumi įamžintas senelio atminimas.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija