"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. vasario 19 d., Nr. 4 (49)

PRIEDAI







Alternatyva globalizacijos negatyvui: subalansuotos raidos principai

Galima viską, visą socialinį vyksmą, taip pat ir socioetnogenezę (šiuolaikinę tautodarą) palikti savieigai. Galima imituoti arba net tam tikrame lygmenyje reguliuoti, kontroliuoti globalizacijos įsisiūbuojamą vyksmą. Pagaliau galimas ir trečias įsivaizduojamo, projektuojamo socialinio vyksmo kelias. Tegu jis bus tam tikra prasme ir iliuzinis, ne visai realus. Bet mes žinome ir tikime žmonėmis įgimta kryptingumo paieška, siekiu kontroliuoti situaciją. Toks siekis visada grindžiamas mintimi, jos apmąstyta ir siūloma perspektyva.
Nepretenduojame nei į užbaigtą mintį, nei į jos pagrindu kuriamą viziją, nei į tokios vizijos visišką realumą. Juolab nepretenduojame į orakulus. Bet mes suvokiame pribrendusią būtinybę ieškoti išeities iš tos situacijos, kurioje esame atsidūrę, esame nusviesti. Todėl ir toliau dėstomus principus (prolegomenus) siūlome priimti tik kaip medžiagą, galinčią stimuliuoti visų mūsų mąstymą – mąstymą apie tai, kaip atsidūrus tamsioje patalpoje rasti išėjimą. Žinoma, ne į ryškios saulės apšviestą plotą, bet nors į tą patalpą, kurioje bent spindėtų šviesą, šilumą ir viltį nešantis šaltinis.
Taigi pabandėme glausta forma apibūdinti sąvadą principų, kuriais, mūsų supratimu, turėtų būti grindžiama bendroji gyvoji tautos kultūra. Manau, kad jų išraiška yra netgi pakankamai instrumentali. Tai, yra jais remiantis, mes galėtume tam tikra prasme (pirmiausia, žinoma, sociologiniu aspektu) vertinti ne tik bendrą socioetnosistemos funkcionalumą, bet ir atskirų institucijų: švietimo, ugdymo, studijų, vadybos bei administravimo ir net politinių partijų veiklos strateginį kryptingumą, jų vykdomų funkcijų rezultatyvumą.
Atvirumo principas. Tauta, nacija, supantis pasaulis nuolat kinta, vis kitaip struktūrizuojasi, institucionalizuojasi – keičia ne tik savo išorinį veidą, bet ir substancionalumą. Šis principas teigia, kad tauta gali evoliucionuoti tik būdama atvira tokiam pasauliui, imli. Tačiau tą atvirumą ir imlumą nereikėtų sutapatinti su atlapumu, su viską ir visokiausių įtakų toleravimu. Mėgdžiojimas, mechaniškas sekimas kitų pėdomis nuostolingas jau tuo, kad slopina gyvybingąsias, kuriamąsias galias. Atvirumą bei imlumą reikėtų suprasti dar ir kaip sociosistemos atrankinę reakciją į išorinio pasaulio metamus iššūkius, kaip sugebėjimą atsirinkti ir adaptuoti savoje subkultūroje tai, kas gali sustiprinti, tarkim, tautos, kaip unikalios socialinės bendrijos, išlikimą ir kultūros bei civilizacijos prasme visavertį evoliucionavimą bei integravimąsi pasaulio bendrijoje; gausinti jos indėlį į visuotinę kultūrą.
Žmogus gyvena ir sąveikauja mikrogrupėje (šeimoje, bičiulių draugijoje, bendradarbių kolektyve). Mikrogrupė – teritorinėje bendruomenėje, o ši – tautoje, pastaroji - pasaulyje. To gyvenimo rezultatas priklauso ne tik nuo atvirumo supančiam pasauliui, bet ir nuo sąveikaujančių pusių pasirengimo tokiam gyvenimui. Kuo spartesnė aplinkinio pasaulio kaita, tuo didesnio pasirengimo ir atvirumo tas pasaulis reikalauja iš savo subjektų. Tačiau, kaip gamtoje, taip ir socialiniame pasaulyje, subjektas negali ištirpti, jis turi išlaikyti savo veidą – pasirūpinti savo identitetu. Priešingu atveju ir atvirumas, ir sąveikavimas praranda savo prasmę – jis veda į individualybės ir įvairovės susinaikinimą. Atvirumas provokuoja konkurenciją, identiteto paiešką. Ne tik provokuoja, bet ir suteikia identitetui “statybinės medžiagos”.
Adekvatus dialogo su pasauliu principas. Tiek išorinis, tiek ir “savas” pasaulis kultūros požiūriu yra daugiasluoksniai. Ne tik skirtingi pasauliai nesutampa painiodami, komplikuodami jų sąveikavimą, bet ir “savasis” pasaulis, pradedant individu, asmenybe, yra prieštaringas. Toks individo prigimtinis prieštaringumas neišvengiamai persiduoda socialinės organizacijos elgsenai...
Kita vertus, regime pakankamai skirtingas pagal socialinį vyksmą bei kultūros brandą “eismo juostas”. Reikėtų palyginti, pavyzdžiui, Lietuvą su Vakarų Europos šalimis. Toks pokyčių bei skirtybių pobūdis diktuoja būtinybę išmintingai sekti, konstruoti ir pastoviai tikslinti vykstantį su išoriniu pasauliu savo dialogą: teisingai įvertinti ir “savo”, ir “kito” pasaulio (kuriame integruojamės) socialinį kontekstą. Ir viena, ir kita pusė gali disponuoti gana skirtingu kultūriniu potencialu. Kitais žodžiais tariant, būtina mokėti “kitame” pasaulyje gyventi, mokėti pateikti jame ir save, ir jausti jį savyje. Adekvataus “kitam” pasauliui ir savo galimybėms dialogas nusako civilizuotos, brandžią kultūrą pasiekusios tautos būvį.
Šis principas akcentuoja gebėjimą suvokti ir savo, ir aplinkinio pasaulio socialinio laiko bei socialinės erdvės kontekstą (ir, žinoma, nusiteikimą jį analizuoti). O taip pat, remiantis tuo kontekstu bei jo suvokimu, – sugebėjimą formuoti socialinio veiksmo programas ir sąveikavimą su kitais.
Ir individo, ir sociumo lygmenyje adekvačiam dialogui įgyvendinti reikalingas trečiasis balsas. Jeigu individo lygmenyje juo gali būti koks nors autoritetas (personifikuotas ar ne), kokia nors filosofinė doktrina ar religinė dogma, tai sociumo (tautos, valstybės) lygmenyje viskas sudėtingiau. Čia tampa reikšmingu pats aplinkui vykstantis civilizacinis vyksmas, jo kryptingumas, jo prasmingumo suvokimas.
Konsenso (pilietinio sutarimo) kultūros principas. Jis orientuoja į tai, kad socialiniai vienetai (institucijos, organizuotos žmonių grupės, atskiri asmenys) turėtų sąveikauti atsisakydami vienos kurios pusės (ypač disponuojančios didesnėmis galiomis) dominavimo; turėtų elgtis ne nurodinėjant, kokią poziciją kitai užimti, bet postuluojant abipusę įtaką bei supratimą – siekiant visoms pusėms priimtino sprendimo.
Nuo konsenso kultūros sklaidos priklauso ir sugyvenimui privalomo bendruomeniškumo “norma” ir socialiniam veiksmui būtinos informacijos bei patirties apsikeitimas, užtikrinantis efektyvesnių sprendimų priėmimą bei jų įgyvendinimo praktiką, ir pagaliau socialinė darna. Konsenso kultūra padeda įveikti spontaniškai, dėl socialinės raidos netolygumo atsirandantį susvetimėjimą, susipriešinimą. Apskritai nuo šios kultūros žymia dalimi priklauso ir eilinių tautos (socioetnosistemos) narių jungtis, ir visuomeninių bei politinių struktūrų sąveika, ir valstybės institucijų veiklos darnumas. Konsenso, arba pilietinio sutarimo, kultūra vaizdžiai nusako integralumo, sinergiškumo, gyvybingumo sklaidos laipsnį.
Pravartu taip pat pabrėžti, kad konsenso kultūros dėka mes galime atsekti dar ir visuomenės atvirumo, jos pilietinės brandos laipsnį, o taip pat tautos (nacijos) ir jos valstybės tarpusavio suartėjimo, t.y. vienovės laipsnį.
Komunitarizmo ir privatumo dermės principas. Žmogus – socialinis gyvulys, yra teigęs Aristotelis. Žmogaus prigimtyje kirba bendruomeninio sugyvenimo pradas. Jis prasiveržia pačiais įvairiausiais pavidalais – nuo fizinės savisaugos užsitikrinimo iki gyvenimo įprasminimo meno formomis. Tačiau žmoguje vienodai kirba ir individualybės realizavimo siekis, egocentristinės pozicijos įtvirtinimo siekis (ypač jis ryškus “vakariečių” arba indoeuropiečių prigimtyje). Susiklosčius palankesnėms, saugesnėms gyvenimo sąlygoms ir išsiskleidus vartojimo agresijai, egocentristinis žmogaus prigimties pradas ima blokuoti bendruomeniškumą, bendruomeninių interesų paisymą.
Tai viena priežasčių, kodėl, suirus komunizmo ideologija grįstai politinei–ekonominei sistemai, komunitarizmo (išreiškiančio dar ir bendruomeniškumą) idėja net Vakarų pasaulio šalyse įgauna kitokią, palankesnę interpretaciją (ir paklausą). Šis principas teigia, kad turi būti laikomasi tam tikros dermės tarp individualių ar grupinių (privačių) interesų ir bendrųjų, arba bendruomeninių (komunitarinių), interesų. Jis akcentuoja dėmesį į tai, kad pirmųjų persvara, jų dominavimas atsirado nunykus bendruomeninei sanklodai (t.y. Gemenschaft visuomenės tipui) ir kad susiformavo egoizmu, savanaudiškumu paženklintas, pasaulinės kapitalizmo sistemos išpuoselėtas vartojimo ir juslinių poreikių tenkinimo kultas. Jis pažeidžia ne tik būtiną socioetnosistemos integralumą, jos apibrėžtumą, bet ir gerokai destabilizuoja bendrąją socialinę situaciją. O per tai apsunkina ir individualių ar grupinių interesų bei tikslų siekimą. Individualizmo, privatumo dominavimo atveju bendrieji tautos, visuomenės (ir net civilizacijos) egzistenciniai tikslai išsprūsta iš akiračio. Esama pagrindo teigti, kad komunitarizmo ir privatumo santykis šiandien yra pažeistas komunitarizmo nenaudai.
Dvasingumo (idealiųjų vertybių) ir materialumo (daiktiškojo pasaulio) dermės principas. Žmogus iš gamtos pasaulio išsiveržė ne tik įrankių ir technologijų dėka, bet ir kurdamas kultūrinio elgesio normas, kultūrinės atminties, o taip pat ir transcendencijos įprasminimo simbolius. Be šių simbolių technologiniai laimėjimai greičiau primena tobuliausiai organizuotų bendruomeninių vabzdžių gyvenimą. Jau neandertalietis gyveno kurdamas tuos simbolius ir susimąstydamas apie savo gyvenimo prasmę. Jau jo dvasia bandė įveikti kūno (materialumo) jam uždėtą kiautą (narvą).
Šiuolaikinė agresyviai nusiteikusi kornukopija (materialinių ir juslinių poreikių kultas, jų suabsoliutinimas), instrumentinio proto (proto, visur ieškančio ir siekiančio vien apčiuopiamos naudos) ekspansija, rodos, yra nusiteikusi iš pamatų sugriauti tą dvasinės kultūros palikimą, kurį dabartinėms tautoms ir žmonijai yra palikusios ankstesniais šimtmečiais ir tūkstantmečiais gyvenusios kartos.
Žinoma, mes turime blaiviai mąstyti ir pripažinti, kad negali būti kūrybos be griovimo; naujo, tobulesnio įteisinimas be seno nurašymo. Bet nesunku pastebėti, kad toks griovimas arba nurašymas, spartėjančių pokyčių ir lenktyniavimo sąlygomis, pavirsta savotiška manija ir lenktyniavimu griaunant net ir tai, kas apskritai sudaro žmogaus, tautos kultūros ir civilizacijos egzistencijos pagrindą.
Šis principas akcentuoja socialinį atsargumą ir elgsenos, veiksmo saikingumą, kuriuo turėtų vadovautis ypač tie, kurie disponuoja vadybinėmis, informacinėmis ir finansinėmis galiomis.
Segmentacijos (diferenciacijos) ir vienijimosi (integracijos) dermės principas. Postmodernus visuomenės būvis neįsivaizduojamas be skaidymosi, be segmentacijos, be atskirų fragmentų specializuoto arba individualizuoto (netgi aiškiu savanaudiškumu paženklinto) funkcionavimo. Čia nesvarbu, ar tai būtų superstambaus, teritorialaus sociumo ar tik darbo kolektyvo lygmuo. Segmentacijos sklaida įtvirtina atskirų fragmentų, atskirų socialinių monadų gausesnį kūrybinių galių pasireiškimą, jų plėtrą. Visa tai vyksta dar ir socialinės trinties, socialinių įtampų, atsirandančių tarp savąsias pozicijas energingiau užimančių ir jas ginančių segmentų, dėka. Segmentacija išreiškia demokratiškumo dimensiją, jos praktinį įteisinimą ir įsiteisinimą. Pagaliau socialinė segmentacija sutampa su pačios gamtos pastangomis kurti ir įteisinti įvairovę.
Betgi segmentacija reiškia ir nesusikalbėjimo, atskirų monadų fragmentų susvetimėjimo, jų tarpusavio konkurencijos ir kovos sklaidą. Ji, peržengusi tam tikras ribas, patį sociumą daro nebeorganizuotą ir nebepajėgų spręsti ne tik strateginio pobūdžio, t.y. ilgalaikes programas, bet ir vien taktinio pobūdžio uždavinius.
Taigi su segmentacija, kaip socialinio gyvybingumo forma, aktualėja ir segmentus “jungiamosios medžiagos” paieška, jos įtvirtinimas. Kiekvienu konkrečiu socialiniu laiku ir kiekvienoje konkrečioje teritorijoje (ar sociume) ši medžiaga bus kitokia. Taip pat vienokio pobūdžio ji bus neformaliųjų santykių lygmenyje ir kitokio – formaliųjų. Vienokio pobūdžio ji bus individų bendravimo, kitokio – pragmatinius uždavinius sprendžiančių organizacijų ir dar kitokio – visos valstybės lygmenyse. Aišku viena: “jungiamoji medžiaga” ( integracija) negali būti grindžiama vien pragmatiniais, vien žmonių materialaus ar juslinio gyvenimo inspiruojamais interesais.
Kultūros normatyvumo bei modulumo dermės principas. Postmoderniajam pasauliui būdinga ne tik kultūros eksteritorialumas, bet ir jos fragmentiškumas, laikinumas, kaleidoskopiškumas, įvairių formų mimikrija (lankstus prisitaikymas prie aplinkybių, netgi atsisakant savojo autentiškumo ar individualybės), nuolatinė socialinių struktūrų ir jų funkcionalumo kaita, sociomutagenezė ir pan. Tai - objektyvūs, spartėjantį socialinį vyksmą lemiantys, jį nusakantys moduliniai reiškiniai. Bet tai nereiškia, jog jie gali būti “paleisti” savieigai ir jiems duota visiška laisvė užkariauti visas socialinės organizacijos erdves.
Modulumo ir normatyvumo dermės principas teigia, jog modulumą nusakantys reiškiniai gali (ir privalo) egzistuoti, gali (ir privalo) būti pripažinti su viena imperatyvinio pobūdžio sąlyga. Intensyvių transformacijų, taip pat akivaizdžiai besiplėtojančių socialinių deformacijų (neigiamo pobūdžio reiškinių) sąlygomis privalu skirti kur kas labiau sutelktą dėmesį bendrosios kultūros, veikiančios socialinę elgseną, normatyvumui įtvirtinti, jai sunorminti. Privalu atsakingiau pasirūpinti pamatinių humanitarinių, tarp jų ir tautinės, nacionalinės kultūros tęstinumą palaikančių vertybių išsaugojimu, taip pat ir etnokultūriniu paveldu bei jo praktiniu panaudojimu.
Neįmanoma tikėtis ateities, kaip ir neįmanoma tikėtis socialinės tvarkos, didesnio egzistencijos prasmingumo, jeigu įsigali pozicija (ypač pamėgta žiniasklaidos), kuri neigia, nurašo ne tik praeitį, bet ir ypač akcentuoja modulinę kultūrą, vien modulinį socialinio vyksmo subjekto pasirodymą, jo elgsenos konstravimą.
Intelekto ir veiksmo dermės principas. Jis teigia, kad, modernėjant pasauliui, visuomenės intelektas vis labiau lemia jo likimą ir – ypač pabrėšime – negausios tautos, jos autentiškumo, savosios nišos civilizacijoje likimą. Socialinis pasaulis ne tik spartėjančiai kinta, bet ir sudėtingėja jo struktūros bei vyksmo sąlygos. O tai reiškia, kad intelekto vaidmuo yra ypatingas, išskirtinis. Tai taip pat reiškia, kad nūdienos pasaulyje daugiau laimi ta šalis, ta tauta, kuri sugeba ne tik sėkmingiau, plačiau plėtoti intelektualinę kultūrą, bet ir suranda geresnius ekonominius, politinius, teisinius, socialpsichologinius ir kitus būdus, kaip susieti intelekto ir veiksmo struktūras. Savo esme šis principas byloja dar ir apie kūrybinės mažumos padėtį, jos realų dalyvavimą visuomenės ir valstybės gyvenime.
Mes žinome, kad žmogaus mintis lemia jo veiksmą. Analogiškai tam teiginiui galėtume teigti, kad tautos intelektualinė kultūra turėtų lemti jos struktūrų, ypač valstybinių, veiklą, jos kryptingumą. Tačiau taip yra tik iš dalies... įsitvirtinus socialinėje organizacijoje struktūroms, kurios disponuoja finansinėmis, politinėmis ir žiniasklaidos galiomis, intelektualinės struktūros atsiduria “paraštėse”, netgi užribio zonoje. Jų potencialas dažniausiai panaudojamas tik tiek, kiek tai sutampa su anomis galiomis disponuojančių struktūrų interesais. Intelektualinės struktūros ima gyventi savu, į ezoteriškumą linkusiu gyvenimu arba, negaudamos pripažinimo ir išėjimo į socialinę areną, pasiduoda degradacijos bacilai. Tuo tarpu spartėjanti raida ir jos prieštaringumas akivaizdžiausiai byloja apie minties, ypač strateginės bei kritinės minties, aktualumą, teisingiau – jos stygių.
nukelta į 3 p.
Tautinės (nacionalinės) kultūros ir supranacionalumo dermės principas. Vienas pagrindinių modernaus pasaulio bruožų – jo supranacionalumas. Šis bruožas – objektyvus reiškinys, imanentinė socialinės evoliucijos savybė, persmelkianti visų tautų ir kultūrų, žengiančių modernizacijos keliu, gyvenimą. Tačiau ir civilizacija, ir kultūra gali būti gyvybingos ir prasmingos tik savo įvairove, invariantiškumu. Įvairovė, kultūrų invariantiškumas (multikultūrizmas) padeda atsirasti civilizacinėms trintims, įtampoms, kurios ir suteikia civilizacijai didesnį gyvybingumą.
Šis principas veiksmo subjektus orientuoja į tai, jog tautinė (nacionalinė) kultūra, taip pat kaip ir supranacionalinė, turėtų persmelkti visas žmogaus, visuomenės gyvenimo, o taip pat valstybės raiškos formas bei erdves. Tuo pagrindu turėtų būti adaptuojamos, transformuojamos įtakos, tarp jų ir tos, kurias sukelia technologinė modernizacija ir globalinė politinė integracija. Toks įtakų “nacionalizacijos” pobūdis gali suteikti socioetnosistemai (tautai) ne tik būtiną unikalumo, identiteto tęstinumo moderniajame pasaulyje laipsnį, bet ir apskritai – taip didinant jo gyvybingumą – pagausinti ir jo autentišką indėlį į bendrą kultūros ir civilizacijos lobyną, tai yra pačiai civilizacijai suteikti didesnį humanistinį prasmingumą.
Tauta gyvena pasaulyje ir pasaulis – tautoje. Vargu ar įmanoma surasti sterilią nuo kitų kultūrų įtakos tautinę kultūrą. Kiekvienas jos elementas atkartoja šalia esančių kultūrų elementus, išsiskirdamas tik tam tikrais lokalumo pagimdytais niuansais.
Supranacionalumas, įgaudamas vis didesnę jėgą, griauna tautiškumo statytas ir puoselėtas užtvaras, riboženklius. Tačiau pati socialinės organizacijos prigimtis padės atsirasti ir skatins naujesnes, modernesnes lokalinės, o tuo pačiu ir tautinės (nacionalinės) kultūros pasireiškimo formas.
Tautos ir valstybės vienovės (darnos) principas. Absoliuti dauguma Europos valstybių remiasi kuria nors viena tauta, dažniausiai – etnine, rečiau – politine. Tauta, atlikdama kultūrinio integralumo bei politinio solidarumo funkcijas, valstybės karkasui suteikia stabilumą, o per valstybę užsitikrina ir savo pačios tęstinumą. Valstybė – tautos savitaigos, saviraiškos ir sąveikavimo su pasauliu būdas, labiau su gyvenimo praktika susijusių problemų sprendimo būdas.
Tačiau valstybė, kuri siekia civilizuotai evoliucionuoti, privalo puoselėti tautinę, nacionalinę savivoką, savimonę jau vien dėl to, kad pateisintų savo pačios egzistavimą, jokiu būdu nesuvedamą vien į pragmatinių uždavinių sprendimą. Valstybė – pasaulio kultūrinės įvairovės įtvirtinimo ir puoselėjimo mechanizmas. Valstybė, kuri atitrūksta nuo tautos, kaip dvasinėmis vertybėmis grindžiamos bendruomenės, neišvengiamai išsigimsta: jos struktūros biurokratizuojasi, korumpuojasi, pragmatiškumas ir savinauda agresyvėja, sustiprėja negatyvo sklaida pasauliui, silpsta jo kultūrinis, ypač dvasinis matmuo.
Tautos ir valstybės abipusis ryšys, vienovės siekis gali būti realizuojamas plėtojant ne tik pilietines organizacijas, vietines bendruomenes ir savivaldą. Nors tas kelias būtinas dėl to, kad išreiškia ir visuomenės, ir pačios valstybės demokratinės kultūros plėtojimą. Šiuolaikiniame spartėjančių kokybinių pokyčių pasaulyje ne mažiau yra svarbus intelektualinės (aukštosios) kultūros ir jos nešėjos - vadinamosios kūrybinės klasės kūrybinės mažumos) plėtojimas bei jos realusis statusas. Būtent tokios kultūros dėka ir gali būti užtikrinama ir moderni nacionalinė savivoka, ir geidžiama tautos ir valstybės vienovė.

Prof.habil.dr. Romualdas GRIGAS
Socialinių tyrimų institutas

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija