"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį, 2003 m. vasario 19 d., Nr. 4 (49)

PRIEDAI







Lietuvos pritapimas prie Europos ir energetika

Šiemet minėsime Lietuvos valstybingumui labai svarbią sukaktį - Mindaugo karūnavimo 750-ąsias metines. Romos popiežiaus Inocento IV bulės 1251 metais pripažino Mindaugo krikštą, paskelbė Lietuvą šv. Petro lenu ir numatė jos valdovo vainikavimą karaliumi. Lietuva tapo pripažinta krikščioniškąja valstybe ir priimta į Europos politinę sistemą.
Istorikai tokį įvykį vadina pritapimu prie Europos. Tokių “pritapimų” mūsų istorija žino ne vieną tiek viduramžiais - Vytauto laikais ir vėliau, tiek pirmosios Lietuvos Respublikos metu - XX a. pradžioje. Nors Strasbūro Šv. Petro bažnyčios XV a. pradžios freskoje Europos šalys žygyje prie Kristaus kryžiaus alegoriškai vaizduojamos raitos ant žirgų, o Lietuva eina paskutinė ir pėsčia, iškalbingas pats liudijimas: Lietuva nuo senų laikų buvo Vakarų civilizacijos dalis, pripažinta valstybė ir atskira bažnytinė provincija. Tai reikštų, kad, kiek pėsčia paėjusi, Lietuva irgi raita jotų.
Pastarasis Lietuvos pritapimas prie Europos arba, laikraščių kalba kalbant, integracija į Europos Sąjungą ir NATO turėtų vainikuotis priėmimu į šias sąjungas 2004 metais, nes pakvietimas gautas 2002-ųjų pabaigoje. Šiuolaikinis pritapimas - integracija - įstojimas į modernią ir demokratinę Europos Sąjungą - sudėtingas ir ne vienerių metų išbandymas. Mindaugo laikais užteko popiežiaus bulės, žmonių nuomonės klausti nereikėjo. Mūsų įstojimo kelyje 2003 metais turėsime peržengti referendumo (stoti ar nestoti į ES) slenkstį ir įveikti Rytų kaimynų įtaką tiek politikos, tiek ekonomikos, visų pirma energetikos, sritims.
Kodėl kalbėdami apie Lietuvos pritapimą prie Europos - integraciją į Europos Sąjungą - minime energetiką? Energetika – tai XX amžiaus įtakos veiksnys, pakeitęs, o dažnai ir iškreipęs valstybių vystymąsi. Lietuvos atveju sovietų okupacijos sąlygomis energetikos plėtrai įtakos turėjo imperijos interesai, lėmė geografinė padėtis ir mūsų žmonių aktyvumas, nes tautoje puoselėta nepriklausomos valstybės viltis. Gal dėlto iš sovietų laikų paveldėjome sąlyginai didžiausią Rytų Europoje, skaičiuojant vienam gyventojui, energetinį ūkį, nors savų energetinių išteklių-žaliavų turėjome mažiausiai. Be to, šis ūkis ganėtinai neveiksmingas, nelankstus reguliavimui bei valdymui, parametrai iki šiol neatitinka europinių standartų, gi elektros dažnis reguliuojamas iš Volgos hidroelektrinių.
Esame stipriai susieti su Rusijos energetinėmis sistemomis. Mažai daroma tiems saitams atpalaiduoti. Nuo nepriklausomybės atkūrimo nė viena Lietuvos vyriausybė nesiėmė ryžtingų priemonių sumažinti išlaidas energetikai. Energijos tausojimas netapo valstybine energetikos politika. Kai kurie politikai vis dar primena, kad mes už dujas mokame pigiau nei Vakaruose, bet tada kodėl mūsų miestuose gyventojai už vieno kvadratinio metro šildymą moka brangiau nei Vokietijoje? Atsakymas paprastas - dėl didelių nuostolių. Kai energetiniai ištekliai tiekiami iš vienos šalies ir nėra alternatyvos, susidaro galimybė daryti ekonominį ar net politinį spaudimą.
Europos Sąjungos šalys, nors ir būdamos vienoje bendrijoje, vadovaujasi savais įstatymais, taip pat apibrėžiančiais energetinę nepriklausomybę. Pvz., Danijos įstatymai nurodo, kad iš vienos šalies galima įsivežti ne daugiau kaip 20 proc. energetinių išteklių. Prancūzija energetinę nepriklausomybę stengiasi išlaikyti vystydama branduolinę energetiką, o dujas gauna įvairiais pavidalais iš keleto šalių. Vokietija riboja dujų tiekimą - iš vienos šalies ne daugiau kaip trečdalį.
Kaipgi mūsų Baltijos kaimynai? Suomija nemažai elektros energijos importuoja iš Rusijos, bet žymią dalį pasigamina pati, taip pat ir dviejose AE, turi 200 km ilgio elektros kabelinę jungtį su Švedija per Botnijos įlanką. Lenkija turi savo anglį, net savų dujų, dalį importuoja, o prieš metus elektros kabelis sujungė Lenkiją su Švedija Baltijos jūros dugnu. Estija remiasi savo degiaisiais skalūnais, iš jų gamina elektros energiją. Latvija ant Dauguvos turi hidroelektrinių kaskadą, kurių bendra galia penkiolika kartų viršija Kauno hidroelektrinę. Dujų tiekimą ir dujų atsargas Latvija reguliuoja panaudodama didžiulę dujų saugyklą. Dalį reikiamos elektros energijos perka Estijoje ir Lietuvoje. Todėl Latvija jaučiasi nepalyginamai tvirčiau ekonominėse ir politinėse derybose.
Lietuva - vienintelė šiame Europos regione valstybė su 90 ir daugiau procentų priklausomybe nuo Rusijos energetinių žaliavų. Ją lengviausiai paveikti per energetiką. Plačiai žinomas atvejis, kai Rusijos ambasadorius Venesueloje bandė atkalbėti tuometinį Lietuvos premjerą A. Šleževičių nepirkti iš ten orimulsijos, alternatyvaus kuro, kurį deginame Elektrėnuose. Pradėjus deginti orimulsiją, Rusija mums sumažino dujų kainą. Laimėjome, nes buvome ryžtingi.
Kitas atvejis - Ignalinos atominė elektrinė (IAE). Branduolinė energetika – visai neblogas dalykas. Tačiau paveldėjome tokius branduolinius reaktorius, kurių saugumas netenkino Europos Sąjungos reikalavimų, jie tapo pagrindine kliūtimi integracijos kelyje. Tariamai pigi IAE elektros energija, kai skaičiavimuose neįvertinamas neigiamas poveikis, atidirbto kuro laidojimas ir kita, - tai tarsi nemokamas gydymas, kuris neveikia be papildomų išlaidų ir be dotuojamų brangių vaistų. Prieš dešimtmetį suteiktos IAE privilegijos ir išimtinė teisė gaminti elektros energiją pabrangino šilumos kainą vartotojams Vilniuje ir Kaune vos ne dvigubai. Kur dar skolos už Baltarusijai pateiktą elektros energiją - jos kažkur tirpo, buvo perparduodamos, tapo labdara Europoje nepripažintam režimui palaikyti.
Ir vis dėlto galime pasidžiaugti, kad Lietuvos valstybės ir užsienio šalių pagalbos dėka pavyko žymiai pagerinti IAE saugumą. Net rusų specialistai stebisi įdiegta technologija, kuri kainavo ne vieną šimtą milijonų litų.
Dar vienas pavyzdys. Greitai bus dešimtmetis, kai kalbama apie elektros tiltą su Lenkija, tiksliau, jungtį su Vakarų Europos energetikos sistema per Lenkiją. Buvo svarstomi įvairūs variantai, lankėsi investuotojai. Buvo daug aistrų, kalbų, bet tik ne politinės valios. Visa paslaptis ta, kad ši jungtis nebuvo naudinga Rusijai. Vietoje jungties Rusija bandė mums primesti visai bevertę penkiašalę sutartį, kurią atmetė laikinosios premjerės I. Degutienės vadovaujama Vyriausybė. Tačiau tas laimėjimas pasirodė esąs tik laikinas, nes po poros metų sutartį pasirašė dabartinio Seimo įgaliotieji.
Baltijos žiedo ir jungties su Lenkija istorija surašyta į storus tomus. Ne viskas šioje istorijoje gražu. Kai kurie skaičiavimai rodo, kad Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) energetinių sistemų atskyrimas nuo buvusios (ir esamos) sovietinės energetinės sistemos Rusijai kainuotų milijardą eurų, nes jai reikėtų pertvarkyti savo energetinę sistemą, peržiūrėti Kaliningrado srities elektros energijos tiekimą. Štai ir visa politika, nes milijardas eurų - net ir Rusijai dideli pinigai, nepalyginamai didesni už penkis milijonus dolerių, išleistų per “Lukoil” propogandai prieš “Williams”, ar net už kelis milijonus, pamėtėtus Lietuvos Prezidento rinkimams...
Iš Lietuvos energetikos nori uždirbti daug kas. Netgi Kauno miesto taryba buvo apgauta ar pati apsigavo, įteisindama pasiūlymus, kad, pardavus Kauno šiluminę elektrinę rusų koncernui “Gazprom”, bus gautos didžiulės investicijos, gaminama žymiai daugiau elektros energijos, kurią bus galima eksportuoti į Kaliningradą. Investicijos įstrigo, nes Rusija pradėjo statyti naują elektrinę Kaliningrade ir jai nereikės elektros iš Kauno.
Rusijos korta buvo panaudota siekiant įtvirtinti užsienio valstybės monopolį, nors LR Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme aiškiai parašyta: Aprūpinimas energetiniais ištekliais negali būti perduotas šalių, iš kurių šie ištekliai tiekiami, subjektų kontrolei (minimo įstatymo Priedelio 4 skyrius).
Lieka paskutinis klausimas, gal daugiau retorinis: Lietuva - NATO narė, Europos Sąjungos narė, o Lietuvos energetika - Rusijos rankose?! Šis klausimas ypač išryškėjo 2002 metų gruodžio pradžioje Vilniuje įvykusio pasitarimo su Rusijos jungtinės energetikos sistemos atstovais metu. Visi rodyti žemėlapiai ir toliau pateikia Baltijos šalis kaip Rusijos įtakos zoną su rusiškais elektros energijos parametrais. Lietuvos Respublikos įstatymai ir norminiai aktai teigia kitaip. Taigi, nors kvietimą į ES turime, energetikos integracijos problemos lieka. Reikia politinės valios šiam klausimui spręsti.
Kai kurie Lietuvos mokslininkai ir politikai energetiką mato ekonomikos, o ne nacionalinio saugumo akimis, ne valstybiškai. Tam sukurtos savos teorijos, jos net įteisintos Seimo nutarimu. Norėtųsi paklausti, prie kurios Europos dalies norime pritapti - prie Europos Sąjungos ar likti prie senosios sistemos?

Šie ir kiti klausimai bus aptarti vasario 21 dieną (penktadienį) 11 val. konferencijoje “Lietuvos energetikos integracijos į Europos Sąjungos ir NATO struktūras problemos”, kuri vyks Vytauto Didžiojo universiteto didžiojoje salėje. Įėjimas laisvas. Kviečiame visus dalyvauti.

Arimantas DRAGŪNEVIČIUS

© 2003"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija