Nenori būti statistu politinėje Europos scenoje

Rusijos televizijos NTV komentatorius Vladimiras Černyšovas komentavo dviejų „strateginių sąjungininkų“ – Rusijos prezidento V.Putino ir jo kolegos iš Baltarusijos A.Lukašenkos panašumus ir skirtumus. Nors komentare netrūko ironijos, bet jie buvo gana įdomūs. Visų pirma abu beveik vienmečiai. A.Lukašenka tik dvejais metais jaunesnis už V.Putiną. A.Lukašenka atėjo į valdžią Baltarusijoje 1994 metais, pasiskelbęs didžiausiu kovotoju prieš korupciją. V.Putinas – 2000-aisiais, kaip B.Jelcino įpėdinis ir KGB bei FSB veikėjas. A.Lukašenka šiuo metu yra izoliuotas. Tiesa, į NVS šalis, Libiją, Kiniją, Kubą, pagaliau Lietuvą ir Lenkiją jis įleidžiamas. Tačiau į JAV ir keturiolika ES valstybių jam kelias uždarytas. V.Putinas gi mielai priimamas visose pasaulio sostinėse ir gana palankiai. Jis moka bendrauti su įvairių politinių pažiūrų politikais, verslininkais, netgi menininkais. A.Lukašenka buvo sovietų armijos pasienio kuopos politruku, norėjo dirbti KGB, tačiau tapo tik sovchozo direktoriumi. V.Putinas sėkmingai darbavosi KGB, padarė ten neblogą karjerą ir net tapo „demokratinio“ Sankt Peterburgo vicemeru. Beje, A.Lukašenka šį miestą užsispyrusiai tebevadina Leningradu, netgi nuvykęs į senąją Rusijos sostinę susitikti su Rusijos prezidentu. Tai pastebimai erzina V.Putiną, tuo labiau kad Sankt Peterburgas rengiasi minėti savo įkūrimo metines, ir Rusijos prezidentas vadina save tikru senojo Piterio patriotu. Baltarusijos prezidentas mėgsta komandinį sportą – ledo ritulį. V.Putinas – individualų. Konkrečiai – japoniškas imtynes . A.Lukašenka slidinėja lygumose, o V.Putinas mėgsta kalnų slidinėjimą.
Beje, neseniai A.Lukašenka Baltarusijoje surengė slidinėjimo varžybas, kuriose privalėjo dalyvauti visi ministerijų ir žinybų pareigūnai. Savaime aišku, varžybas jis laimėjo užtikrintai. Jei kas nors būtų pabandęs jį pralenkti, tai jau kitą dieną prarastų savo šiltą kėdę. Taigi tokie skirtumai.
Po vadinamojo Prahos skandalo praėjusių metų lapkritį, kai A.Lukašenka buvo neįleistas į NATO viršūnių susitikimą, supykęs jis pagrasino atidaryti Baltarusijos sienas ir tiesiog užtvindyti Vakarus miniomis nelegalų iš Azijos. Neatsitiktinai bene kiekvieno V.Putino vizito į Vakarų sostines metu jo klausinėjama, ką gi iš tiesų sugalvojo „strateginis sąjungininkas“, su kuriuo Maskva kuria sąjunginę valstybę.
Vakarai visai rimtai baiminasi, jog A.Lukašenka pajėgus destabilizuoti europietišką idiliją. Neseniai vizito į Minską metu V.Putinas ypač akcentavo Baltarusijos, kaip svarbaus partnerio, reikšmę. Visų pirma glaudų bendradarbiavimą karinėje srityje, glaudžioje specialiųjų tarnybų ir pasienio kariuomenės sąveikoje. Kažkodėl V.Putinas nutylėjo apie A.Lukašenkos keliamas dirbtines pasienio problemas su kaimyninėmis Lenkija, Ukraina, iš dalies ir su Lietuva.
Pradėkime nuo Ukrainos. Jau septyneri metai, kai Minskas vengia ratifikuoti sienos su Ukraina sutartį, kurią dar 1995 metais pasirašė pats A.Lukašenka su Ukrainos prezidentu L.Kučma. Štai pernai A.Lukašenka netikėtai pareiškė, kad sienos sutarties su Ukraina ratifikacija gali įvykti tik tada, kai Ukraina grąžins 150 mln. dolerių skolą, kurios Kijevas nepripažįsta. Ukrainos laikraščiai rašo, kad A.Lukašenka, neratifikuodamas sienos sutarties, siekia vieno tikslo – sutrukdyti Ukrainos siekiams tapti ES ir NATO nare. Todėl kai kurie ekspertai įsitikinę, kad Kremliui naudinga tokia A.Lukašenkos pozicija, nes Maskvai irgi patogu laikyti Ukrainą už savotiško pavadžio.
Tą patį A.Lukašenka bandė daryti ir su kita kaimyne – Lenkija. Dar tada, kai Varšuva tik rengėsi tapti NATO nare, Minskas irgi elgėsi panašiai, ėmęs kvestionuoti pasirašytą Lenkijos ir Baltarusijos sienos sutartį. Jo tikslas buvo sutrukdyti Lenkijai tapti Šiaurės Atlanto Aljanso nare, esą dėl nesutvarkytų pasienio problemų. Tačiau šios A.Lukašenkos pastangos buvo bergždžios – Lenkija tapo NATO nare. Kitas dalykas, V.Putinui atėjus į valdžią, jo santykiai su Lenkijos prezidentu A.Kvašnievskiu tapo kur kas artimesni nei būnant Kremliuje B.Jelcinui. Todėl V.Putinas ir patarė „strateginiam partneriui“ bent jau kol kas liautis ieškoti priekabių Lenkijos atžvilgiu. Tiesa, atrodo, A.Lukašenka savo užmačių dar neatsisakė. Jis niekaip negali susitaikyti su paprasto statisto vaidmeniu Europos politinėje senoje.
Maskvos laikraščio „Nezavisimaja gazeta“ apžvalgininkas Romanas Jakovlevskis pažymi, jog geriausi Minsko santykiai iš visų trijų kaimynių yra su Lietuva. Pabrėžiama, kad Baltarusija labai suinteresuota elektros energijos tiekimu iš Ignalinos atominės elektrinės (aišku, suinteresuota, nes tą elektros energiją gauna už simbolinę kainą -P.K.). Todėl „Nezavisimaja gazeta“ teigia, jog A.Lukašenka džiaugiasi,kad Lietuvos Prezidentu tapo R.Paksas, kuris Ignalinos AE uždarymo klausimą žadėjo „pakoreguoti“ su ES, ir tada branduolinė jėgainė nebus uždaryta. Tokios A.Lukašenkos viltys turi rimto pagrindo. Vien jau todėl, kad R.Paksui energetikos klausimais patarinės ne kas kitas, o didelis Ignalinos AE gynėjas buvęs K.Prunskienės Vyriausybės energetikos ministras L.Ašmontas. Kitas dalykas, jog tik ką tapęs prezidento R.Pakso patarėju užsienio politikos klausimais A.Medalinskas jau iš anksto pareiškė, jog visomis išgalėmis stengsis stiprinti ryšius su Rusijos regionais ir Baltarusija.
Be to, A.Lukašenka stengiasi išpešti kokios nors naudos dėl tranzito į Kaliningradą. Vargu ar tai pavyks, nes ES kategoriškai atsisakė pakviesti Baltarusiją derantis dėl Kaliningrado tranzito. Buvo aiškiai pasakyta, jog tai Briuselio, Maskvos ir Vilniaus reikalas. Nors neatmetama galimybė, kad V.Putinas gali panaudoti A.Lukašenkos faktorių tolesnėse diskusijoje dėl Kaliningrado ateities.
Baltarusijos prezidentas su savo kaimynais net kalbėti nenori dėl sutarties apie nelegalių imigrantų grąžinimą. Tuo labiau kad Rusija jo tuo klausimu nespaudžia.
O dėl nesibaigiančio Rusijos ir Baltarusijos sąjungos sukūrimo, tai tas procesas jau vyksta nuo pat A.Lukašenkos atėjimo į valdžią. Prieš penkerius metus vienas neieškantis kišenėje žodžio rusų žurnalistas tą sąjungą apibūdino Italijos mafijos terminu: „Koza nostra – integracione“. Vietinė prokuratūra bemat iškėlė žurnalistui bylą, bet greitai pati ją nutraukė, nes ši frazė, išvertus į rusų kalbą, skamba visiškai nekaltai: „Mūsų reikalas – integracija“. Tuo skandalas ir pasibaigė. Tačiau Rusijos ir Baltarusijos integracijos reikalas gyvuoja. Jau kiek patriotinių kalbų ir straipsnių tuo klausimu prirašyta, ne mažiau ir kritinių. Tačiau vežimas ir dabar stovi ten, kur stovėjęs.
Aukšti Kremliaus pareigūnai, aišku, neskelbdami savo pavardžių, tvirtina, jog Kremlius su A.Lukašenka ir toliau žais kaip katinas su pele. Daug „patriotinės“retorikos, skirtos plačiajai publikai, dar daugiau užkulisinio Rusijos spaudimo Minskui, pirmiausia dėl svarbiausių Baltarusijos įmonių ir pramonės šakų perdavimo rusiško kapitalo kontrolėn. Maskva tuo klausimu, atrodo, nusileisti neketina. Todėl nereikia stebėtis, kai neseniai Rusijos pasiuntinys, įteikdamas dovanas Baltarusijos švietimo ministrui, pareiškė: „Kai Rusijoje sakomas žodis „tėvynė“ , tai visi turi galvoje ne tik Rusiją, bet ir Baltarusiją“. Ir taip kalba diplomatas, kuris privalo būti labai tikslus, skelbdamas vienas ar kitas formuluotes. Be abejo, tai buvo skirta irgi publikai. Juk tuojau pat po šio Rusijos diplomato pasisakymo vietinė Gardino televizija ėmė rusų kalba transliuoti programą išraiškingu pavadinimu „Gubernija“. Taigi tikslai aiškūs: Baltarusija – Rusijos gubernija, o A.Lukašenka – gubernatorius. Visa bėda, kad Baltarusijos prezidentas paprastu gubernatoriumi būti visiškai nenori.

Petras KATINAS

© 2003"XXI amžius"