Šarlio de Golio skraiste prisidengus

Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas savo šalyje atsidūrė dar neregėto populiarumo viršūnėje dėl jo aktyvaus priešinimosi JAV pozicijai Irako puolimo klausimu. Netgi buvusios gana skeptiškai nusiteikusios prezidento atžvilgiu žiniasklaidos priemonės ėmė lyginti Ž.Širaką su legenda tapusiu Prancūzijos prezidentu Šarliu de Goliu. Tiesa, pripažįstant Š.de Golio nuopelnus Prancūzijai, negalima pamiršti, kad jis, būdamas savo didybės ir populiarumo viršūnėje, irgi retsykiais prarasdavo sveiką nuovoką. Pavyzdžiui, kartą, viešėdamas Kanadoje ir kalbėdamas Kvebeko provincijoje, kurioje daugumą gyventojų sudaro prancūziškai kalbantys kanadiečiai ir buvo gana stiprios separatistinės –atsiskyrimo nuo Kanados tendencijos, Š. de Golis patetiškai sušuko: „Tegyvuoja laisvasis Kvebekas!“. Tai sukėlė labai neigiamą rezonansą ne tik Kanadoje, bet ir visame pasaulyje. O vienas laikraštis įsismaginęs palygino Ž.Širako karo ministrę Mišelę Aljo-Mari su Žana d’Ark! Mat neseniai, viešėdama Varšuvoje, ji pareiškė, kad Prancūzija, Vokietija ir Rusija netrukus išvarys amerikiečius ir jiems pritariančiuosius iš „šventosios Europos žemės“. Taip kalbėdama Prancūzijos gynybos ministrė pirmiausia turėjo galvoje pritariančias JAV politikai vadinamojo Vilniaus dešimtuko šalis – Albaniją, Bulgariją, Kroatiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Rumuniją, Makedoniją, Slovakiją ir Slovėniją. Tai aiški užuomina, jog Prancūzija gali vetuoti Vidurio ir Rytų Europos šalių priėmimą į Europos Sąjungą. Tačiau ką daryti su kitomis aštuoniomis Europos valstybėmis – Didžiąja Britanija, Italija, Ispanija, Lenkija, Vengrija, Čekija, Danija ir Portugalija, kurių vadovai pasirašė pareiškimą, palaikantį JAV poziciją Irako klausimu? Prancūzija ir jos sąjungininkė Vokietija, nors ir pritariant Rusijai, vargu ar sugebės priversti tas aštuoniolika „naujosios Europos“ valstybių, kurių dalis buvo priverstinai padarytos Varšuvos pakto narėmis, pakeisti savo poziciją. Jos aiškiai parodė, jog tarptautinio saugumo klausimais remia ir pripažįsta JAV autoritetą bei lyderystę.
Prancūzijos prezidentas Ž.Širakas ir Vokietijos kancleris G.Šrioderis aiškiai pervertino savo galimybes ir vietą senajame žemyne. Paryžius ir Berlynas klaidingai įsivaizduoja, kad jų užimta antiamerikietiška pozicija privers Vašingtoną pakeisti savo požiūrį į tarptautinio saugumo klausimus. Pasak vieno Prancūzijos prezidento patarėjų, atėjo metas priversti JAV „atsisakyti savo hegemoninių pretenzijų būti pasaulio teisėja“.Tačiau Ž.Širakas ir jį remiantys vadinamieji pacifistai nenori suprasti, kad Jungtinės Valstijos pirmiausia siekia ne primesti savo valią visam pasauliui, o pasiekti didesnį ar mažesnį saugumą visoms valstybėms. Na, o Ž.Širako bandymas tapti nauju Š. de Goliu ir Europos lyderiu yra donkichotiškos užmačios. Pirmiausia todėl, kad šių veikėjų net lyginti negalima. Jeigu Š.de Goliui, pirmajam iš Vakarų Europos lyderių iškėlusiam „bendrų Europos namų“, kaip atsvaros JAV, idėją ir paskelbusiam šūkį „Europa nuo Atlanto iki Uralo“, nepavyko to pasiekti, tai Ž.Širakui to nepavyks padaryti tuo labiau. Nes ir Š.de Golis, ir Ž.Širakas tuos bendrus Europos namus supranta tik taip, jog raktus nuo tų namų turi turėti Paryžius. Na, gal retsykiais tą raktą perduodant Berlynui.
Tad kodėl gi Ž.Širakas, kartą pavadinęs Irako diktatorių Sadamą Huseiną savo draugu, dabar vėl puolė ginti Bagdado režimą? Negi vien dėl Prancūzijos naftos kompanijų interesų Irake ar dėl aštuonių milijardų dolerių skolos? Nieko panašaus, nors Irako nafta rūpi ne tik Ž.Širakui, bet ir kitiems. Irako skolą Ž.Širakas tikriausiai jau seniai nurašė. Kaip nesitiki atgauti dvigubai didesnės skolos ir Ž.Širako sąjungininku besidedąs Rusijos prezidentas V.Putinas. Pagrindinis dalykas – išstumti Jungtines Valstijas ne tik iš Europos, bet ir maksimaliai apriboti Vašingtono įtaką pasaulyje. Tačiau labiausiai Paryžius baiminasi, jog, priėmus į ES naujas nares, „senoji Europa“ bus priversta išmesti vis daugiau susidėvintį prancūzų-vokiečių motorą. Dėl tokios įvykių eigos Berlynas, atrodo, kiek sutrikęs, tačiau Paryžius grūmoja blokuoti naujų narių priėmimą. Juk Ž.Širakui pakankamai aišku, kad išsiplėtusios ES dauguma neatsuks nugaros Amerikai. Todėl ne tik oficialių Prancūzijos pareigūnų kalbose, bet ir žiniasklaidoje be paliovos skamba pasipiktinimo balsai, jog iš Varšuvos, Budapešto, Vilniaus ir kitų valstybių sostinių esą tik kaulijama iš ES subsidijų, tačiau užsienio politikoje jos nenuleidžia akių nuo Vašingtono.
Kaip viešėdama Varšuvoje nedviprasmiškai leido suprasti „naujoji Žana d’Ark“, Prancūzijos gynybos ministrė M.Aljo-Mari, jeigu šalys kandidatės mano, kad, siekdamos narystės ES, jos naudosis tik finansinėmis lengvatomis, tai labai klysta, nes, nesilaikydamos Paryžiaus ir Berlyno diktuojamų politinio elgesio taisyklių, jos privalo suvokti, kad gali likti už ES borto. Kitaip nei šantažu tokios Prancūzijos politikos pavadinti negalima. Tiesa, atvirai tokią Paryžiaus poziciją palaiko tiktai Belgija. Nereikia būti diplomatijos virtuozu laikomu Taleiranu, kad suvoktum, jog kol kas absoliuti dauguma ES šalių, jau nekalbant apie Rytų Europą, palaiko ir palaikys JAV. Kitas dalykas – Vokietija. Vargu ar teisūs tie, kurie teigia, kad Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis, įsijungęs į antiamerikietišką chorą, „kaunasi už taiką“, vadovaudamasis vidaus politikos sumetimais, siekdamas išsaugoti dabartinės valdančiosios koalicijos socialdemokratų ir žaliųjų valdžią bei teigdamas, jog to reikalauja dauguma rinkėjų. Tačiau neseniai praėjusių rinkimų rezultatai Vokietijos žemėse, kuriuose triuškinančiai pralaimėjo G.Šrioderio partija, rodo, kad vokiečiams mažiausiai rūpi S.Huseino likimas, o labiausiai jaudina vis blogėjanti ekonomikos padėtis, augantis nedarbas. Kita vertus, G.Šrioderis, solidarizuodamasis su Prancūzijos prezidentu Ž.Širaku kuriant „naująją Antantę“, turi ir kitų, globalesnių tikslų. Juk po Antrojo pasaulinio karo tapusi ekonomiški galingiausia Europos valstybe, Vokietija faktiškai nereiškė jokių didelių ambicijų užsienio politikoje. Dabar gi atėjo palankus metas tas ambicijas parodyti ir realizuoti. Todėl dabartinio „antikarinio aljanso“ atsiradimas – puiki proga ne tik Paryžiui, bet ir Berlynui parodyti save kaip rimtus žaidėjus pasaulio arenoje.

Petras KATINAS

© 2003"XXI amžius"