Europos dilema
Nusikalstamumas gąsdina ir piktina Europos visuomenę. Tačiau politikų priimami griežti įstatymai varžo brangias pilietines laisves

Prancūzų policininkas su specialiu ginklu, šaudančiu guminėmis kulkomis

Neuniformuoti prancūzų policininkai po gatvės kivirčo tikrina įtariamojo tapatybės kortelę

Vyriausybių galvos skausmas

Šmėkla klaidžioja po Europą – nusikalstamumo šmėkla. Piliečiams tai labai nepatinka, ir jų rinkti pareigūnai nebegali šių nuotaikų nepaisyti. Būtent piktinimasis nesaugumo atmosfera praėjusį birželį padėjo pasiekti įspūdingą pergalę prancūzų dešiniesiems. Vokietijoje šiurpių seksualinių nusikaltimų prieš vaikus srautas išprovokavo kanclerį Gerhardą Šrioderį pareikšti: „Uždarykime juos visiems laikams“. Nepilnamečių nusikaltėlių skaičiaus įbauginta Italijos vyriausybė svarsto, ar šešiolikmečius ir septyniolikmečius nuteistuosius siųsti į suaugusiųjų kalėjimus. Didžiosios Britanijos vyriausybė, kuri jau pateikė su nusikalstamumu susijusių vienuolika įstatymo projektų bei praėjusiais metais įgyvendino beveik šimtą kovos su nusikalstamumu naujovių, lapkričio mėnesį pristatė radikalią Baudžiamosios teisės reformą, kuri įteisintų kontroversiškas priemones, tokias kaip įtariamųjų sulaikymą be teismo sprendimo bei dažnesnį laisvės atėmimo bausmių taikymą. Pilietinių teisių gynėjai protestavo prieš kaltinamųjų teisių suvaržymą, tačiau vyriausybė nenusileidžia. „Taip, sistema griūva“, – prisipažįsta Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministras Davidas Blunkettas – žmogus, kuris tą sistemą ir griauna.
Paradoksas tas, kad visuomenės nepasitenkinimas kyla, kai nusikalstamumo lygis sumažėjęs ar bent jau nedidėja. Statistikai pastebi ryšį tarp dabartinio nusikalstamumo lygio ir visuomenės reakcijos į jį. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje „griūvanti sistema“ davė rezultatų: smurtinių nusikaltimų nuo 1997 metų sumažėjo 22 proc., Hamburge 1993–2001 metais nužudymų skaičius sumažėjo 45 proc., o 2000–2001 metais apiplėšimų – 11 proc. Tačiau 2001 m. rugsėjo mėnesį visuomenės pasipiktinimas nusikalstamumu į valdžią iškėlė naują vidaus reikalų ministrą, kietosios linijos šalininką Ronaldą Šillį, pravarde „Teisėjas Žiaurusis“. Anksčiau jis pasisakė už nepataisomų seksualinių nusikaltėlių kastravimą ir Hamburge įteisino prievartinį narkotikų prekeivių vimdymą ieškant prarytų įkalčių.

Kova su nusikalstamumu madinga

Europa iš tikrųjų tapo pavojingesnė, ir dabartiniai europiečiai patiria daugiau prievartos nei ankstesnė karta: nuo 1975 iki 2000 metų nusikalstamumas Prancūzijoje išaugo 97 proc., Anglijoje – 145 proc., Ispanijoje – 410 proc. Tačiau kodėl tai tapo tokia didele problema, jeigu per pastarąjį dešimtmetį nusikalstamumas daugelyje šalių stabilizavosi ar sumažėjo? Čia patenkame į permainingą masių psichologijos sritį, kurioje kurstantys žiniasklaidos pranešimai ir kaimynų paskalos gali sukelti nerimą, visiškai nesiderinantį su tikrąja asmens tikimybe tapti auka. Būtent apie tai kalbėjo Blunkettas, pareikšdamas, kad leiboristų vyriausybės sunkiai pasiektas nusikalstamumo sumažėjimas „nieko nereiškia, jeigu to nejaučia žmonės“. Jis dar galėjo pridurti: „Žmonės, kurie balsuoja per rinkimus“, – nes kova su nusikalstamumu (kuri yra nepaprastai sunki) ir žmonių nuomonės formavimas (lengvesnis, bet taip pat ne juokų darbas) tapo vos ne pagrindiniu daugelio iškiliausių Europos politikų užsiėmimu.
Pavyzdžiui, naujasis Prancūzijos vidaus reikalų ministras Nicolas Sarcozy per rinkimų kampaniją sumaniai žaidė žmonių nepasitenkinimu, kurį išprovokavo 1997–2002 metais 20 proc. išaugęs nusikalstamumas, ypač tarp jaunimo. Kritikai jo kalbose pastebėjo antiimigrantinės intonacijos tonus, bet jis puikiai įsiliejo į pykčio proveržį, kurį valdančioji Socialistų partija tuomet pražiopsojo. „Neturime niekinti bei kaltinti autoritarizmu ir netolerancija tų, kurie patys kasdien jaučiasi nesaugūs“, – lapkričio mėnesį pareiškė Sarkozy.

Kietos rankos politika

Sarcozy perdislokavo uniformuotus policininkus iš labiausiai matomų vietų – kur gyvena labiau pasiturintys miestiečiai – ir surengė seriją gerai išreklamuotų operacijų varginguose kvartaluose, kur nedaug rinkėjų. Spalio mėnesį jis pristatė naują didelį kovos su nusikalstamumu įstatymo projektą, pagal kurį ketinama papildomai įsteigti 18 tūkst. policijos ir 10 tūkst. Teisingumo ministerijos tarnybų, daugiausia teisėjų ir pareigūnų, kurie greičiau nagrinėtų bylas. Policijai ir saugumo tarnybai turėtų būti suteikta papildomai galių apieškoti asmenis, jų daiktus ir automobilius – ne tik su terorizmu susijusiais atvejais, kas leidžiama daryti jau dabar, bet ir tuomet, kai tas asmuo įtariamas bet kuriuo nusikaltimu. DNR pavyzdžius bus galima imti ne tik iš seksualiniais nusikaltimais kaltinamų asmenų, bet ir iš visų, kurių kriminalinė praeitis ar elgesys gali suponuoti galimybę padaryti „bjaurius nusikaltimus“ ateityje.
Kritikai šį planą vadina laisvių žudymu ir šaiposi iš ketinimų uždrausi „agresyvų“ elgesį bei bausti apleistuose rajonuose įsikūrusius imigrantus, iš anksto vadinant nusikaltėliais tuos, kurie veikiau yra nelaimingi ir atstumti. Daugelis iniciatyvų remiasi priemonėmis, kurias buvo numatę diegti socialistai, tačiau Sarcozy nė kiek nesijaudina dėl savo politiškai iškreipto įvaizdžio. Reaguodamas į virtinę neišaiškintų žmogžudysčių, N.Sarcozy neseniai dienraščiui „Le Mond“ pareiškė: „Man neužtenka drąsos pasakyti (aukų šeimoms), kad mūsų (DNR) bylose saugomi genetiniai duomenys apie beveik 1000 nusikaltėlių, o D.Britanijoje jų yra per 1,6 milijono. Todėl manau, kad siekis sėkmingai gaudyti nusikaltėlius bei užkirsti kelią būsimoms tragedijoms yra kur kas prasmingesnis nei spygavimas apie grėsmę mūsų pilietinėms laisvėms“.
Kad ir pamindamas buvusias laisves, N.Sarcozy pasiekė neblogų rezultatų. Jo įstaiga raportavo, kad praėjusį mėnėsį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, nusikalstamumas valstybėje sumažėjo 5 proc. Net visuomenė pasijuto saugesnė: rugsėjo mėnesį atlikta apklausa parodė, kad paryžiečių, kurie „dažnai“ ar „retkarčiais“ nerimauja dėl nusikalstamumo, sumažėjo 10 proc. (jų iš viso yra 46 proc.).

Britai taip pat įtempia vadžias

Nors D.Britanijoje nusikalstamumas apskritai mažėja, praėjusiais metais padaugėjo atvirų nusikaltimų, pavyzdžiui, apiplėšimų gatvėse. Vienas naujų principinių Leiboristų partijos pažadų buvo „negailestinga kova su nusikaltėliais“. Tačiau rugsėjo mėnesio apklausų duomenimis, britams atrodo, kad šis pažadas nevykdomas.
Tad nenuostabu, kad karalienė Elžbieta į Parlamento atidarymo kalbą įterpė raginimą jos vyriausybei taip „reformuoti teisėsaugos sistemą, kad teisingumas būtų taikomas visiems, o aukų, liudytojų ir bendruomenių interesai nebūtų pažeisti“. Tačiau vidaus reikalų ministro Blunketto pristatytas įstatymo projektas rodo, kad jis labiau pasitiki vyriausybės galia nei vienu iš karalienės protėvių, įteisinusių principą, kad asmuo negali būti dukart baudžiamas už tą patį nusikaltimą. Dabar ši taisyklė taikoma tik 30 kategorijų nusikaltimų. Be to, policija galės sulaikyti žmones 36, ne 24 paroms, kaip buvo iki šiol. Magistratų (žemiausios instancijos) teismams, kuriems iki šiol buvo priskirti smulkūs nusikaltimai, bus patikėtos stambesnės bylos bei suteikti įgaliojimai priteisti didesnes bausmes.
Kritikai projektą koneveikia ir ieško sąjungininkų Lordų rūmuose. Rogeris Binghamas, Laisvių ir žmogaus teisių gynėjų grupės atstovas ryšiams su visuomene, sako, kad „galima labai daug padaryti nusikaltėlių aukoms paguosti, tačiau tai nebūtinai padės gaudyti kitus nusikaltėlius“. Panašūs svarstymai ypač suaktyvėjo, kai buvo paleistas 25 metus kalėjęs Robertas Brownas, korumpuotų policininkų nepagrįstai apkaltintas žmogžudyste, kurios nepadarė. Nuo 1997 metų Apeliacinis teismas panaikino 75 neteisingus nuosprendžius iš 114 svarstytų. „Visi esame už didesnį efektyvumą, tačiau teismo procesas nėra konvejeris. Kai kurių ginamųjų laisvės pastatytos ant kortos“, – sako Baudžiamųjų bylų advokatų asociacijos pirmininkas Peteris Rookas.
Daugiau kaip 90 proc. į teismą pristatytų įtariamųjų pripažįstami kaltais, todėl, R.Binghamo nuomone, reikia didesnį dėmesį skirti tiems keturiems milijonams kiekvienais metais padaromų nusikaltimų, kurių kaltininkai nėra sulaikomi. Praktiškai visas D.Britanijos politinis spektras sutaria, kad reikėtų padidinti policininkų skaičių – Niujorke kiekvienam policininkui tenka septyni nusikaltimai, tuo tarpu kiekvienam Londono policininkui – 41. Blunkettas planuoja visoje šalyje padidinti 2500 policininkų etatų (t.y. 2 proc.).
Pagal projektą, trumpalaikį įkalinimą pakeistų gyvenimas bendruomenėje, kur nuteistasis priverstinai nešiotų elektroninę žymą, leidžiančią inspektoriams lengvai kontroliuoti tokio asmens judėjimą. Numatoma padidinti teismo galias nukreipti pakartotinai nusikaltusius asmenis į psichologines konsultacijas bei griežtesnio režimo narkomanų gydymo ir švietimo įstaigas. Iš Niujorko ketinama perimti „nulinės tolerancijos“ modelį, kai už „antisocialų elgesį“, pavyzdžiui, šiukšlinimą viešose vietose ar kabinėjimąsi prie praeivių, grįžtant iš aludės, baudžiama vietoje.
Blunkettas ne tik kietai kalba, bet ir kietai elgiasi. Ir jis, ir Sarcozy tiki, kad naujosios reformos pakankamai atsispindės žiniasklaidos pranešimuose ir įtikins žmones jų saugumu. Nepaisant kritikos, jie mano, kad reformos pavyks. Nesėkmės atveju nusikalstamumas didės, tačiau šiuos reformatorius visų daugiausia bus galima apkaltinti tuo, kad davė visuomenei tai, ko ji norėjo.

Pagal „Time“parengė
Arvydas JOCKUS

© 2003 "XXI amžius"