Destruktyvus mąstymas ar valstybės griovimas?
(Rezervistai eina į mūšį)

Praeitais metais minėjome Lietuvos Konstitucijos dešimtmetį. Džiaugėmės, kada ji padėjo tvirtus pamatus demokratinei ir teisinei valstybei. Atrodė, jog pas mus įsitvirtina visos demokratinio veikimo nuostatos. Rinkimus pralaimėję politikai garbingai perduoda valdžią laimėjusiems. Šalyje jautėsi politinė stabilizacija. Analizuojant ją, akivaizdu, kad normalūs žmonės būtent to ir trokšta. Deja, nuo praeitų metų gruodžio Lietuvoje prasidėjo nesuvokiami procesai. Vienas referendumas po kito. Nors anie nepavyko, kodėl nepabandyti vėl? Mūsų politinis gyvenimas visais būdais diskredituojamas. Užsakomoji spauda puola signatarus ir visus, kurie stovėjo prie tautinio Atgimimo ištakų (iš vieno tuo laikotarpiu nederamai pasielgusio asmens daromi plačiausi apibendrinimai).
Žmonės nepatenkinti Lietuvoje veikiančiomis partijomis, Seimu. Manyčiau, nieko gero, nes kai žmonės viskuo patenkinti – nėra stimulo veikti. Bet kas kita, kai namuose įsiveisia blakės, užuot jas naikinus, su blakėmis sudeginamas visas namas.
Kažkada skaičiau berods Džeką Londoną: banginių medžiotojai, pamatę banginių kaimenę, išmeta tuščias statines, kai šie susidomi jomis, negailestingai juos išžudo. Tai prisiminiau, analizuodamas, kas dabar vyksta mūsų krašte.
Viktoras Uspaskich ir Co organizuoja naują referendumą dėl rinkimų sistemos į Lietuvos Respublikos Seimą pakeitimo. Ko siekia šitie ponai ir jų kompanionai? Kad nebūtų neaiškumo, perteiksiu jų suformuluotus reikalavimus: tai yra, pakeisti 55 straipsnio pirmąją dalį ir ją išdėstyti taip: Seimą sudaro Tautos atstovai – 131 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams vienmandatinėse rinkimų apygardose remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Po vieną rinkimų apygardą sudaroma kiekvienoje savivaldybėje, kitos rinkimų apygardos sudaromos pagal rinkėjų skaičių. Po vieną išrenkama kiekvienoje savivaldybėje, kiti išrenkami rinkimų apygardose, sudarytose pagal rinkėjų skaičių.
Bala nematė, kiek tų Seimo narių: 141 ar 131. Ką reiškia renkama ”remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise”. Pasak referendumo sumanytojų, vieną apygardą sudaro ir Vilnius, ir Birštonas, t.y. ir šešiems šimtams tūkstančių gyventojų atstovauja vienas Seimo narys, ir dviem su puse tūkstančių taip pat vienas. Lietuvoje dabar yra 60 savivaldybių. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje gyvena pusė Lietuvos gyventojų, ir jie turėtų penkias vietas, o kita pusė jau – 55 vietas. Įdomi lygybės samprata ar ne? Be to, neaišku, kaip jie būtų renkami. Pagal kontekstą sektų - savivaldybių posėdžiuose. Tai kaip čia būtų su tiesioginiu balsavimu? Taigi nepanaikinus straipsnio, skelbiančio, jog pas mus yra visuotinė, lygi, tiesioginė rinkimų teisė, pagal šį įstatymą rengti rinkimų tiesiog neįmanoma, o tai kertasi su mūsų Konstitucijos pirmu straipsniu: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Kokia gali būti demokratinė Respublika, kurioje neveikia visuotinių lygių rinkimų sistema. O šis straipsnis, kaip numato 1991 m. vasario 9 d. referendumu priimtas Lietuvos Respublikos konstitucinis įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ antras straipsnis, gali būti pakeistas tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę. Vadinasi, jo pakeisti paprastu referendumu neįmanoma.
Pagal pasaulyje įsigalėjusią praktiką (ką gi, Lietuva gali pateikti niekur negirdėtą ir nematytą valstybės sandarą, kas mums uždraus tai padaryti?) valstybė, kurioje tiesiogiai atstovaujama regionams, yra federacija. Vadinasi, būtinas kitas referendumas, kuris pakeistų valstybės struktūrą, nes pateikto referendumui ketvirtame straipsnyje sakoma, jog ši nuostata gali būti keičiama tik referendumu. O jeigu kitas referendumas nepavyks? Valstybėje teisinis ir politinis chaosas užprogramuotas.
Dar keisčiau skamba referendumui pateiktas antras straipsnis, kuris papildytų Konstitucijos 58 straipsnį. Jame sakoma: Papildyti 58 straipsnį naujomis penktąja, septintąja ir aštuntąja dalimis: Pirmalaikiai Seimo nario rinkimai vienoje rinkimų apygardoje rengiami, jei to pareikalauja ir per du mėnesius savo parašais patvirtina daugiau kaip pusė vienmandatės rinkimų apygardos, kurioje jis išrinktas, rinkėjų. Gavęs reikiamą parašų skaičių, Seimas priima nutarimą dėl pirmalaikių Seimo nario rinkimų datos. Šitie rinkimai turi būti surengti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo parašų gavimo. Išrinktas slaptu balsavimu, atšaukiamas viešu, be jokių argumentų, už ką, kaip ir Josifo Visarionovičiaus laikais (nereikia jokių įkalčių – nepatiko, ir tiek). Kaip žinoma, nė vienas Seimo narys nėra išrinktas daugumos rinkėjų. Dažniausiai mažiau negu ketvirtadalio visų apygardos rinkėjų. Todėl visuomet į jį kritiškai žiūrės tie, kurie už jį nebalsavo. Atsivertų plačiausios galimybės politikų šantažui. Įsivaizduokime: parašus rinks asmuo, nuo kurio žmonės yra ekonomiškai priklausomi arba jo įgąsdinti. Ar kokie “tulpiniai”, ar “šmikiniai”, remdamiesi savo metodais, neatšaukinėtų visų jiems nepalankių Seimo narių? Ar bent negalėtų jų pastoviai terorizuoti? Nemanau, kad to nesupranta V.Uspaskich, bet būtent jam to ir reikia.
Demokratinė valstybė negali funkcionuoti be daugiapartinės sistemos. Nacionalinės partijos išreiškia valstybės, o ne kokio regiono interesus. Pas mus gi užsibrėžta jas likviduoti. V.Uspaskich dažnai mini anglosaksiškų kraštų mažoritarines rinkimų sistemas, tik kažkodėl pamiršta pridurti, kad ten kandidatus kelia partijos ir niekas parlamento narių neatšaukinėja. Išanalizavę dabartinio Seimo narių darbą, įsitikinsime, kad jame esama nemažai Seimo narių, išrinktų pagal partijų sąrašus (I.Degutienė, A.Kubilius, A.Sakalas, A.Sysas), kurie puikiai atlieka savo pareigas. Rasime ne vieną, išrinktą apygardoje, kurio balso niekas negirdi (atėjo į Seimą sutvarkyti savo privačius interesus).
Proporcinė rinkimų sistema užtikrina visų sluoksnių atstovavimą. Puikiai žinome, kad apygardoje užtenka vieno balso persvaros, kad būtum išrinktas, o likusieji rinkėjai lieka neatstovaujami. Ką reiškia atstovauti savivaldybėms?
Kiekviena savivaldybė turi grynai savo interesų. Sakysim, kaip dabar šilutiškiai sugalvojo leisti vienam verslininkui pasipinigauti iš pravažiuojančių žmonių. Arba Neringai patogu turėti savo oro uostą, nepaisant to, kad skrydžiai niokos unikalų gamtos kampelį. Ką tokiu atveju turi veikti jų deleguotas Seimo narys? Jeigu jis negins vietinių unitarinių interesų, jis bus atšauktas. Tad Seime jis ieškos, kas jį parems, už ką, savaime suprantama, reikės atlyginti tuo pačiu. Esant tokiai Seimo sandorai bendri valstybės tikslai atsidurs antroje eilėje. Galvoji, kodėl su tokiu įniršiu V.Uspaskich mėgina sukelti sumaištį mūsų valstybės sandaroje? Kodėl mūsų teisėtvarkos institucijos neatsako į klausimą, kaip iš Rusijos į mūsų kraštą atvykęs suvirintojas gavo milijonus ir kodėl jis juos naudoja mūsų valstybės griovimui?
Horizonte pasirodė ir kita ne mažiau odiozinė figūra – Algirdas Monkevičius. Šis vyras taip pat iš tos pačios Naujosios sąjungos. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodytų kito flango veikėjas. Su V.Uspaskich jį suartina nepagarba Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Jis du kartus prisiekė Konstitucijai: kaip Seimo narys ir kaip ministras. Skaitai jo raštus ir niekaip negali suprasti, ar jis nepajėgus, ar nenori suprasti elementarių dalykų.
Niekas neprieštarauja, kad mūsų mokslininkai skelbtų užsienyje savo darbus, kad geriausi darbai būtų verčiami į užsienio kalbas. Tik neaišku, kodėl ta kalba turi būti tik anglų. Ir kitas ne mažiau svarbus pastebėjimas: amerikiečių sudarytame sąraše esama nemažai mokamų leidinių: sumokėk penkis kartus po penkis tūkstančius dolerių ir Lietuvoje tapsi pripažintu mokslininku (kiek Lietuvoje esama mokslininkų, tiek uždirbančių?). A.Monkevičiaus įsitikinimu, nesi mokslininkas, jeigu, tarkim, prestižiškiausia Vokietijos leidykla paskelbs vokiškai savo rinkinyje tavo straipsnį I.Kantas lietuvių kultūroje, - tai niekam nereikalingas darbas.
Žmogus, neturintis jokios nuovokos, kas yra mokslinis darbas, kas yra monografija, vadovauja Lietuvos mokslui. Mokslinė visuomenė - jam joks autoritetas. Jo negali paveikti nei Mokslų akademija, nei Rektorių konferencija, nei humanitarinių institutų direkcijos, nekalbant jau apie eilinius mokslininkus. Lietuvoje dar nebūta tokios Vyriausybės, kurios ministrai siektų sunaikinti savo tautos kultūrą. Nebent jį galėtume palyginti su liūdnai pagarsėjusiu stalinizmo laikotarpio LKP(b) CK sekretoriumi K.Preikšu. Skirtumas tik tas: pastarasis galėtų pasiaiškinti - aš vykdžiau Maskvos nurodymus. Kieno nurodymus vykdo A.Monkevičius? Europos Sąjungos deklaracijose nepastebiu nieko panašaus.Taip metamas šešėlis ant Europos Sąjungos. Geriausiu atveju siekiama Lietuvą amerikonizuoti, įrodyti, kad mes negalime būti savarankiški. Griaunama ir teisinės valstybės samprata.
Priminsiu elementarią nuostatą: įstatymas neturi atgalinės galios. Bet tai nė motais A.Monkevičiui. Pavyzdžiui, priimant į doktorantūrą iki 2001 rugsėjo buvo sudaromi doktorantūros komitetai, kuriuose reikėjo ginti darbus (doktorantūra - ketveri metai). Vadinasi, iki tol priimti asmenys žinojo, kokie reikalavimai. Dabar išleistas įsakymas, pagal kurį senoji tvarka galioja iki balandžio 15 dienos (kodėl iki 15-osios, juk ši diena nesutampa su jokiais akademiniais reikalavimais?). Naujos tvarkos dar nenumatyta. Ką daryti tiems doktorantams, kurių doktorantūros laikas baigiasi 2003 m. rugsėjo 1 d.? Taip viskas sujaukta. Ir nesurandi atsakymo, kodėl taip elgiamasi.
Panašiai galime apibūdinti ir referendumo iniciatorius. Kas jie yra? Žinoma, atsakymas bus hipotetinis, bet visgi turime pamėginti įvardyti savo herojus. V.Uspaskich neparengė nė vieno įstatymo projekto, kuriuo galėtų didžiuotis, kad pagelbėjo Lietuvai (dabar, įkūręs pramoginio verslo įmonę, teikia įstatymo projektą, reikalaujantį sumažinti mokestį lošimo namams). O jis, kaip ir A.Monkevičius, priklauso valdančiajai koalicijai, tai pačiai Naujajai sąjungai. Negirdėjau, kad koks jo parengtas įstatymo projektas būtų užblokuotas. Žinau tik tiek, kad Valstybinė tarnybinės etikos komisija konstatavo, jog jis nesugeba atskirti savo asmeninių interesų nuo valstybinių. Ir taip: V.Uspaskich ar nenorėdamas, ar nesugebėdamas nieko gero nenuveikti, būdamas komiteto vadovas, dabar veržiasi tvarkyti visus Lietuvos reikalus.
Pakirstas pasitikėjimas valdžios struktūromis, iš visų pakampių išlindo tie, kuriems svetima demokratinės Lietuvos valstybės egzistencija, kuriems Lietuva yra svetimkūnis Europos žemėlapyje, kuriems svetimas tautinis jausmas. O pasitikėjimas Lietuvos valstybe griautas nuo pat pirmųjų nepriklausomybės paskelbimo dienų.
Meskime žvilgsnį atgal. 1987 metai. Laisvės lyga organizuoja mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo pasmerkti sandoriui tarp nacių ir bolševikų. Šis mitingas – preliudija į tautinį Atgimimą. Tais pačiais metais Lietuvoje įsikuria niekam nežinomas suvirintojas V.Uspaskich. Tokių asmenybių, siekiančių dabar sujaukti mūsų gyvenimą, Lietuvos padangėje atsirado ir daugiau.
Įdomumo dėlei: A.Monkevičius sugrįžo iš Maskvos jau po 1991 metų rugpjūčio pučo. Logiškai peršasi mintis: ko nepavyko padaryti M.Burokevičiui ir jo kompanijai, tą mėgina dabar padaryti V.Uspaskich, A.Monkevičius bei jų parankiniai. Pradedi galvoti, ar ne teisūs tie, kurie sako: Dievas, norėdamas lietuvius nubausti už nuodėmes, leido jiems įkurti Naująją sąjungą?

Bronius GENZELIS

© 2003"XXI amžius"