Tiesa apie kaimynystę
su Rusija
Eidami į ES ne kartą girdėjome,
kad mūsų santykiai su Rusija galėtų būti gerų kaimynystės santykių
pavyzdžiu ES valstybėms; turėta galvoje reikalai su Karaliaučiaus
kraštu. Kad realiai taip nėra, rodo ne vienerių metų faktai.
Karaliaučiaus kraštą (Kaliningrado sritį) Rusija, kaip Sovietų
Sąjungos subjektas, laikinai administravo nuo 1946 metų, o nuo
1991 metų jį valdo kaip atskira valstybė. Iš nugalėtos nacių Vokietijos
Rusijai paliko didžiulė lingvistinė kultūros vertybė keli tūkstančiai
baltiškų (lietuviškų ir prūsiškų) vietovardžių ir vandenvardžių.
Kaip buvo pasielgta su šiuo turtu, žinome baltiški toponimai
buvo pakeisti rusiškais. 1988 metais dešimt Sovietų Lietuvos kultūros
veikėjų (J.Avyžius, J.Baltušis, D.Banionis, A.Maldonis ir kt.)
Maskvos laikraštyje Literaturnaja gazeta paskelbė kreipimąsi,
kad būtų atstatytas nors K.Donelaičio gyvento Tolminkiemio vardas
vietoj išgalvotų Čistyje Prūdy. Žinoma, veltui.
Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado sritis) gyveno ir dirbo beveik
200 lietuvių kultūrai nusipelnusių asmenų. Iš jų tik K.Donelaitis
susilaukė deramo įamžinimo jam Čistyje Prūdy bažnytkaimyje buvo
atidarytas memorialinis muziejus. Šiek tiek pasisekė ir Vydūnui
prie jo gyvento dviaukščio namelio Tilžėje (Sovetske) sienos
1968 metais buvo prikalta memorialinė lenta (1989 metais pakeista).
Tai buvo sovietmečiu. Rusijai tapus demokratine valstybe, padėtis
pablogėjo.
Nuo 1989 metų vis primename rusams, kad verkiant reikia konservuoti
vienintelį pasaulyje su prūsų raštija susijusį pastatą apgriautą
XIV amžiaus Pabėčių bažnyčią. Irgi veltui. Paminklinį pastatą
pasisekė išgelbėti tik nuo visiško nugriovimo.
Nuo 1990 metų Lietuvos pareigūnai dėjo pastangas (tiesa, nelabai
ryžtingas), kad lietuviams būtų leista restauruoti Vydūno namą
Tilžėje ir jame įrengti memorialinį muziejų. Rusijos reikalavimu
Lietuva 1995 metais pastatė butus šio namo šeimoms, tačiau miesto
valdžia namo restauruoti neleidžia iki šiol
Teisinamasi tuo,
kad rusakalbiai Karaliaučiaus srities gyventojai nieko nežino
apie Vydūno veiklą (o gal jis bendradarbiavo su naciais), tačiau
per Karaliaučiaus (Kaliningrado) televiziją specialiai rusų kalba
sukurtas filmas apie Vydūną taip ir nebuvo parodytas, rusiška
knyga su Vydūno straipsniais į knygynus nebuvo paimta. Nesunku
įsivaizduoti, kokią golgotą teks nueiti tiems, kurie Karaliaučiaus
krašte norės įamžinti J.Bretkūno, D.Kleino, P.Ruigio, L.Rėzos,
V.Kalvaičio atminimą.
1993 metais su Įsruties (Černiachovsko) rajono valdžios sutikimu
lietuviai Narkyčiuose (Meždurečjė) pastatė antkapinį paminklą
(į tris dalis perkirstą akmeninį žaltį) Didžiojo prūsų sukilimo
vadui Herkui Mantui (šiais metais sukaks 730 metų nuo jo žūties).
Jau kitais, 1994 metais, srities gubernatoriaus pasiųsti žmonės
paminklą nugriovė. Lietuvos kultūros ministerijai Herkaus Manto
nepavyko apginti. Tokia srities administracijos nuostata nebuvo
atsitiktinė. Antai 2000 metais lietuvių kultūros draugija Birutė
kreipėsi į Tilžės miesto valdžią, kad būtų leista pakabinti atminimo
lentą nacių nužudytam Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui E.Jagomastui.
Leidimo iki šiol negaunama. Tuo tarpu jokių sunkumų neiškilo tiems,
kurie Tilžėje prikabino memorialinę lentą mylimam Hitlerio poetui
Šenkendorfui.
Tiesiog milžiniškų pastangų prireikė Valstybinei pirmosios lietuviškos
knygos komisijai, kad gautų rusų sutikimą pakabinti atminimo lentą
M.Mažvydui prie bažnyčios pastato Ragainėje (Nemane). Pavyko tik
praėjus metams nuo lietuviškos knygos 450 metų jubiliejaus. Taigi
lietuviškojo istorinio atminimo ir jo palaikymo reikalai rusų
valdomame Karaliaučiaus krašte yra prasti.
Ne ką geresni reikalai Karaliaučiaus srityje gyvenančių 18 tūkst.
lietuvių (neoficialiais duomenimis, iki 30 tūkst.). Maža, kad
jie, lietuviai, gyvena ne svetimos, o savo tautos etninėje žemėje.
Mat jie jau 1969 metais prašė, kad srityje būtų atidarytos lietuviškos
mokyklos. Nei sovietinė Maskva, nei Sniečkus Vilniuj su tuo nesutiko.
Tuo metu srityje lietuvių buvo per 30 tūkst., jų vaikai dar kalbėjo
lietuviškai. Neatidarė nė vienos lietuviškos mokyklos ir dabartinės
Rusijos administracija; tenka tenkintis lietuvių kalbos fakultatyvais,
kurių srityje yra 23 (mokosi 850 vaikų, mokytojus išlaiko Lietuva,
ne Rusija).
Kai prieš kelerius metus, netekę kantrybės, Gastų (Slavsko) lietuviai
už Tautos fondo lėšas nusipirko namelį pradinei mokyklai, rusų
administracija neleido jos atidaryti motyvavo netinkamomis mokymosi
ir sanitarijos sąlygomis. Tiesa, dabar Tilžės valdžia sutiko perduoti
būsimai pirmajai (!) lietuviškai internatinei mokyklai vieną karinio
miestelio triaukštį korpusą. Jį lietuviai turėtų už savo lėšas
rekonstruoti (tam reikės apie 6 mln.Lt ir dvejų trejų metų). Kol
reikiama sutartis su rusais nepasirašyta, belieka spėlioti, ar
šis sumanymas bus įgyvendintas. Dar reikėtų pridėti, kad dabar
Kaliningrado srityje veikia bene septyniolika lietuviškų organizacijų,
tačiau tenka konstatuoti ir tai, jog nė viena iš jų patalpų savo
būstinei neturi.
Nemažos kliūtys laukia tų Lietuvos piliečių, kurie nori susitikti
su Karaliaučiaus lietuviais, aplankyti K.Donelaičio muziejų Tolminkiemyje,
pamatyti jokiomis atminimo lentomis nepažymėtas lituanistines
Karaliaučiaus krašto vietas. Pirmoji kliūtis prie administracinės
Lietuvos Respublikos ir Kaliningrado srities sienos. Retai keliautojų
grupei pavyksta per dvi tris valandas įveikti rusų pasienio postą.
Kartą trims K.Donelaičio muziejaus aplinkos tvarkymo talkininkų
autobusams iš Kauno Eitkūnų (Černyševskojė) rusų pasienio poste
teko sugaišti net septynias valandas!
Didžiulį nerimą kelia dažnėjantys atvejai, kai Karaliaučiaus pasienio
postuose sulaikomi ir į sritį neįleidžiami Mažosios Lietuvos istorijos
žinovai. Antai 2002 metais vykęs į Vydūno minėjimą filosofas vydūnistas
dr. V.Bagdonavičius Tilžės poste buvo laikomas tol, kol pasibaigė
minėjimas (kitiems kartu vykusiems minėjimo dalyviams įvažiuoti
į Tilžę buvo leista). 2003 metų sausį Eitkūnų poste iki vidurnakčio
buvo išlaikytas ir grąžintas į Lietuvos Respubliką Teplavos (Gvardeisko)
lietuvių draugijos įkūrėjas ir jos globėjas, Karaliaučiaus krašto
piliakalnių žinovas R.Matulis, su Raskilos dainininkais vykęs
į Trijų karalių šventę Teplavoje. Naujausias įvykis balandžio
24 dieną įvykęs Mažosios Lietuvos istoriko, Mažosios Lietuvos
enciklopedijos Istorijos skyriaus vedėjo dr. A.Matulevičiaus sulaikymas
Eitkūnų poste. Dvi valandas tardę, rusų pasieniečiai ir saugumiečiai
galop išlydėjo mokslininką atgal į Lietuvą. Lietuvos mokytojų
ekskursijai, kuriai vadovavo dr.A.Matulevičius, kelionę po svetingą
Karaliaučiaus sritį teko tęsti be kompetentingo vadovo
Matyt,
kalbos, kad Rusijos saugumiečiai Mažosios Lietuvos žinovus yra
įtraukę į juoduosius persona non grata sąrašus, nėra be pagrindo.
Dėl sienos incidento protestuoja Mažosios Lietuvos reikalų taryba,
Lietuvos mokslininkų draugija bei Lietuvos turizmo fondas. Įvairių
Rusijos pasieniečių siurprizų Kaliningrado srities postuose tenka
patirti net Lietuvos atstovams su diplomatiniais pasais. Tokia
rusiško geranoriškumo tikrovė, spjaunanti į lietuvių prigimtinę
teisę be trukdymų lankyti pirmųjų lietuviškų knygų autorių atmintinas
vietas. Nejaugi teks laukti Herkaus Manto prisikėlimo, kad jis
su savo kariais apgintų teisėtus lietuvių interesus?
Kai kurie Rusijos politikai čia išdėstytus faktus ir jų vertinimus
galbūt traktuos kaip nedraugiškumo Rusijai pasireiškimą, kaip
bandymą pakenkti geriems Lietuvos ir Rusijos kaimynystės santykiams.
Nieko nuostabaus juk tiesa akis bado!
Vytautas ŠILAS,
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas
© 2003"XXI amžius"
