Ramiau, bet ne visai…

Praėjusią savaitę Lietuvos televizijos laidoje „Spaudos klubas“, jos vedėjo paklaustas, ar prof. V.Landsbergis dabar, kai Lietuva jau beveik yra NATO ir ES narė, gali jaustis ramus dėl Lietuvos ateities, jis atsakė: „Beveik ramus“. Iš tiesų jau keturių valstybių – Norvegijos, Kanados, JAV ir Danijos parlamentai ratifikavo Lietuvos ir kitų šešių Rytų ir Vidurio Europos valstybių stojimo į NATO protokolus. Ratifikuoti protokolus jau rengiasi ir Italijos dviejų rūmų - Atstovų rūmų ir Senato - parlamentas. Italijos ministro pirmininko S.Berluskonio vadovaujama vyriausybė jau pritarė protokolų ratifikavimui. Tačiau svarbiausia, kad Maskva po ilgo vilkinimo pagaliau ratifikavo Lietuvos ir Rusijos sienos sutartį. Jeigu Valstybės Dūmoje prieš ratifikavimą balsavo trečdalis Dūmos narių – daugiausia komunistai ir žirinovskininkai, tai Rusijos parlamento aukštieji rūmai – Federacijos Taryba – sutartį ratifikavo beveik vienbalsiai. Tik vienas senatorius balsavo prieš ir vienas susilaikė. Nors prieš Federacijos Tarybos posėdį šios tarybos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Michailas Margelovas nebuvo optimistiškai nusiteikęs ir teigė, kad sienos sutarties ratifikavimo procesas nebus lengvas. Mat, anot M.Margelovo, šios sutarties ratifikavimas iš esmės panaikino paskutinius formalius apribojimus, leidžiančius Lietuvai prisijungti prie NATO. M.Margelovas vėl ištraukė seną kai kurių Rusijos politikų kozirį, esą kol Lietuva nėra įprastinių ginkluotųjų pajėgų sutarties dalyvė, išlieka galimybė gausinti Lietuvos teritorijoje NATO padalinius. Tačiau ir M.Margelovas, ir kiti deputatai juk puikiai žino, kad jokių NATO karinių dalinių Lietuvoje nėra. Šis pagaliau priimtas Rusijos sprendimas ratifikuoti sienos sutartį rodo, kad Maskva, tiksliau, prezidentas V.Putinas, sugebėjo peržengti įsigaliojusią nuomonę, jog buvusios SSRS respublikos, ypač Baltijos valstybės, lyg ir nėra visavertės valstybės. Kitas dalykas, ar tai ilgam? Tuo labiau kad Rusija vengia ratifikuoti analogišką sutartį su Estija ir Latvija. Be to, sprendžiant iš šiomis dienomis Maskvoje pasirašytos Rusijos ir Kinijos deklaracijos, vėl bandoma lipdyti Maskvos – Pekino ašį. Apie tai be užuolankų pareiškė Rusijos prezidentas V.Putinas, teigdamas, kad tiktai daugiapolis pasaulis gali būti stabilus. Ir naujasis Kinijos prezidentas Hu Jintao, pirmąja savo kelione į užsienį pasirinkęs Rusiją, aiškiai pasakė, kad Maskva ir Pekinas nesitaikstys su JAV dominavimu pasaulyje. Dar daugiau, bendroje deklaracijoje ginama stalinistinė Šiaurės Korėja, atsisakiusi masinio ginklo neplatinimo sutarties. V.Putinas ir Hu Jintao pažymėjo, jog būtina užtikrinti Šiaurės Korėjos saugumą ir sudaryti jai sąlygas socialinei ir ekonominei plėtrai. Apie kokią plėtrą badaujančioje Šiaurės Korėjoje kalbėjo Rusijos ir Kinijos vadovai, sunku suprasti. Juk Pchenjano režimas apie plėtrą ar menkiausias reformas net negalvoja.
Aišku, Rusijos sienos ratifikavimo sutarties pasirašymas yra nemažas Lietuvos laimėjimas, tačiau aklai pasitikėti Maskvos geranoriškumu ir džiūgauti, kaip tai daro Prezidento patarėjas A.Medalinskas, būtų dar gerokai per anksti. Juk Rusija buvo priversta tai padaryti, spaudžiant tarptautinei bendruomenei. Kaip ir readmisijos sutartis dėl nelegalų grąžinimo, kurią Rusijos Dūma turėtų ratifikuoti iki liepos 1 dienos. Beveik galima neabejoti, jog, nepavykus blokuoti sienos sutarties ratifikavimo Valstybės Dūmoje, tai bus bandoma padaryti vilkinant readmisijos sutarties ratifikavimą. Tuo labiau jog Rusijos Dūmoje tokių deputatų kaip V.Alksnis, V.Žirinovskis, labai priešiškai nusiteikusių Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių atžvilgiu, daugiau negu reikia. O iki liepos 1 dienos Dūmai neratifikavus sutarties dėl nelegaliai atvykusių asmenų grąžinimo, iškils problema dėl tranzito per Lietuvos teritoriją į Kaliningrado sritį ir iš jos vykstantiems Rusijos piliečiams. Kaip tik nuo liepos 1 dienos Rusijos piliečiams turėtų būti išdavinėjami vadinamieji supaprastinti kelionės dokumentai. O nesant readmisijos sutarties, sunku įsivaizduoti, ar tokios kelionės per Lietuvos teritoriją būtų įmanomos.
Tiesa, Maskva puikiai žino labai palankų aukščiausiųjų Lietuvos vadovų – Prezidento ir Premjero – požiūrį į Rusiją, todėl gali sau leisti neskubėti.
Lietuvos Seimas skubos tvarka pritarė dėl 130 Lietuvos karių siuntimo į Iraką dalyvauti tarptautinėje operacijoje, užtikrinant stabilumą jame. Lietuvos kariai dalyvaus Danijos ir Lenkijos kontingentų sudėtyje. Nėra abejonės, kad šis Lietuvos žingsnis bus labai teigiamai įvertintas pirmiausia Jungtinėse Valstijose.
Reikia pripažinti, kad Rusijos prezidentas V.Putinas, sukvietęs į Rusiją daugiau kaip 40 pasaulio valstybių vadovus dalyvauti Sankt Peterburgo 300-ųjų metinių minėjime, siekė pademonstruoti Rusijos pretenzijas į supervalstybės statusą. Susitikime su Europos Sąjungos ir kandidačių į ES šalių lyderiais iškėlė jiems vos ne ultimatumą, reikalaudamas suteikti Rusijos piliečiams bevizį režimą. Tam iš dalies pritarė Italijos premjeras Silvio Berluskonis, pareiškęs, kad bevizis režimas rusams gali būti suteiktas jau 2007 metais. Sakydamas kalbą susitikimo dalyviams, V.Putinas nemažai dėmesio skyrė Lietuvai, pabrėžęs, jog Lietuvos ir Rusijos santykiai kone pavyzdiniai, gyrė Lietuvą už sėkmingą Kaliningrado tranzito klausimo sprendimą. V.Putinas netgi pavadino Lietuvos prezidentą R.Paksą „savo žemiečiu“. Aišku, V.Putinas turėjo galvoje ne tik R.Pakso mokymąsi Leningrado civilinės aviacijos mokykloje (dabar vadinama akademija), kurią jis baigė 1984 metais. Todėl R.Paksas, atvykęs į Sankt Peterburgą, pirmiausia susitiko su šios mokyklos vadovais. Pastarieji irgi pasistengė, įrengdami stendą akademijos muziejuje, skirtą Lietuvai. Stende yra R.Pakso nuotrauka bei jo studijų knygelė. Nežinia, ar tuo reikėtų džiaugtis, ar liūdėti. Ypač žinant, kad Kremlius pagyrų bet kam nešvaisto. Matyt, yra už ką girti Lietuvos Prezidentą, nes jis pats ir jo patarėjas A.Medalinskas ne kartą pareiškė, jog Lietuva taps tiltu tarp Rusijos ir Europos Sąjungos, ir gyrėsi netgi pamokysiąs kitus, kaip bendradarbiauti su Rusijos šiaurės vakarų regionu. Beje, kai kurie politikos apžvalgininkai jau pavadino dabartinius Lietuvos vadovus kaip pagrindinius Rusijos lobistus Europos Sąjungoje. Rusijos politika ES atžvilgiu pakankamai aiški – dar labiau sukurstyti antiamerikietiškas nuotaikas ir pasiekti laisvo Rusijos piliečių važinėjimo po ES šalis. Anot V.Putino, Rusija nesutiks, kad ją atskirtų „Šengeno siena“. Tuo tarpu V.Putino nepagirta Latvijos prezidentė Vaira Vykė Freiberga gana skeptiškai vertino Rusijos bevizio režimo reikalavimus, nors tam iš esmės pritarė Vokietijos kancleris G.Šrioderis. Latvijos prezidentė patarė Rusijai pirmiausia išspręsti sienų klausimą su kaimynėmis ir tik tada kalbėti apie bevizį režimą. V.Vykė Freiberga pirmiausia turėjo galvoje Maskvos nenorą ratifikuoti Rusijos sienos sutartis su Latvija ir Estija.
Lietuvai iškilo dar vienas klausimas tapus ES nare. Mat gegužės 30 dieną prasidėjo Konventas dėl ES ateities. Visų dabartinių ir būsimų ES valstybių atstovai svarsto išsiplėtusios ES konstitucijos projektą. Jį skubama parengti iki birželio 20 dieną Graikijoje prasidėsiančio ES viršūnių susitikimo. Dabartiniame ES konstitucijos projekte yra nuostatų įsteigti nuolatinę ES vadovų tarybos pirmininko (prezidento) pareigybę. Tai, be abejo, labai susilpnintų Europos Komisiją. Kai kurios ES šalys, o ypač valstybės kandidatės, nesutinka su tokiomis nuostatomis, teigdamos, kad, priėmus tokią konstituciją, mažesniosios ES šalys praras nemažą dalį savo suvereniteto ir taps priklausomos nuo didžiųjų ES valstybių. Taip mano ir Lietuvos atstovai Konvente. Lietuva pasisako už Europos Komisijos įtakos išlaikymą, nes būtent ji ir yra mažųjų valstybių teisių gynėja. Visų bendrijos narių lygybę iki šiol užtikrina rotacinis pirmininkavimas, kai ES vadovų tarybai pusmetį ar metus vadovauja vis kita valstybė.
Sunku pasakyti, kokį sprendimą priims Konventas, o vėliau ir Graikijoje įvyksiantis ES viršūnių susitikimas. Mažesniosioms ES šalims ir kandidatėms teikia vilčių Didžiosios Britanijos pozicija dėl naujos ES konstitucijos. Didelė Didžiosios Britanijos visuomenės dalis netgi reikalauja surengti referendumą dėl ES konstitucijos. O su Londono pozicija privalės skaitytis didžiosios ES valstybės Vokietija ir Prancūzija, siekiančios dominuoti (ir komanduoti) ES. Ypač Prancūzija, beveik neslepianti ketinimų tapti ES lydere. Tad Lietuvai ir kitoms mažesniosioms ES šalims, ko gero, teks glaustis prie Londono. Beje, Lietuvos ir kitų dabartinių bei būsimų ES narių poziciją dėl ES prezidento pareigybės parėmė ne tik Didžioji Britanija, bet ir Ispanija bei kitos mažesniosios ES šalys.
O džiaugtis tuo, kad Maskva giria Vilnių, per daug nereikėtų. Matant Rusijos kapitalo skverbimąsi į Lietuvą, akivaizdu, jog tai daroma pirmiausia ne ekonominiais, o politiniais sumetimais. Tas pats ir su tranzitu į Kaliningradą ir iš jo. Anksčiau ar vėliau Maskva pateiks karinio tranzito į Kaliningradą klausimą. O tai jau rimtas politinis klausimas Europos kontekste.

Petras KATINAS

© 2003"XXI amžius"