Slenkstis peržengtas? Ar tikrai?
Mintys eurointegracinei euforijai praėjus

Pavasaris atnešė ne tik šilumą. Sulaikę kvapą, nuščiuvę ir susikaupę laukėme referendumo pabaigos. Neskubiai, kiek pasibrangindami, mūsų valstybės piliečiai pareiškė savo norus. Kai kurie politikai dar netikėjo teigiama balsavimo baigtimi. Televizijos ekranuose pirmosios balsavimo dienos pavakare pasirodę šalies vadovai pakartotinai paragino išreikšti savo pilietinę valią. O prekybos tinklo atstovai žmones viliojo alumi ir skalbimo milteliais.
Būgštauta be reikalo. Referendumo baigtis buvo nulemta dar prieš prasidedant agitacijai. Žmonėms siūlyta medžiaginė gerovė. Kas jos atsisakys? Dvejonių kilo tik dėl nevykusios eurooptimistų propagandos. Ar nebus persūdyta? Kadangi ES skeptikų žiniasklaidos kanaluose beveik nesimatė, o mus balsuoti „už“ dažniausiai ragindavo sotūs ir savimi patenkinti kanceliarijų klerkai, galima buvo pagalvoti, kad tokią eurogerovę jie sau jau susikūrė. Tai kartais net erzino.
Bet viskas pasibaigė gerai. Slenkstis peržengtas, Europa panosėje. Ir staiga sujudo sudundėjo žemdirbiai. Arogantiškojo V.Uspaskich parašų rinkėjai atnešė maišus parašų lapų. Pasienio kelius užblokavo įpykę žemdirbiai, o jų vadovas, geras Prezidento bičiulis, ėmė ir atsigulė į ligoninę. Atsitiktinumas? Gerai suplanuota akcija? Ar dar kažkas? Yra dėl ko pasukti galvas politikos analitikams.
Kadangi nuo referendumo mus jau skiria beveik mėnuo, galime į jį pažvelgti kiek šalčiau ir be emocijų ar pagiežos. Lietuvos gyventojai pasisakė už Europą. Bet ar mes suvokiame, kur atėjome? Ko siekėme ir kaip norėtume gyventi?
Tai svarbiausias šių dienų klausimas. Po referendumo mažai kas pasikeitė. Nei eurais, nei saldainiais lyti pirmadienį nepradėjo. O ir džiaugsmą pakeitė nerimastingas laukimas. Balsuota už viltį gyventi geriau. Bet tas geresnis gyvenimas neateis šiandien ar rytoj. Jo teks palaukti.
Lietuvoje jau yra kategorija žmonių, kurie gyvena europietiškai. Tai mūsų valdininkija, kurios daugumą sudaro tos pačios pokomunistinės nomenklatūros atstovai ir jų atžalos, giminės ir pažįstami. Netikėkite, kad valdančioji dauguma nenori į Europą. Jie tikrai į ją nori… Jie persitvarkė. Tokia buvo dvylikos metų ekonominio sąmyšio prasmė. Jie viską suprivatizavo. Senos pažintys, savo klano ir giminystės ryšiai sustatė visuose postuose reikalingus ir savus. „Švogerių“ respublika.
Ar galėjo būti kitaip? Į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Bent jau dabar. Bet ir likti ten, kur buvome, nebuvo prasmės. Todėl tikrasis žingsnis į Europą dar nežengtas. Jis bus ilgas ir skausmingas. Į Europą panoro įsijungti korupcijos persmelkta, ekonomiškai nesusiformavusi ir buvusiųjų kompartijos bosų valdoma posovietinė Rytų Europos respublika, savo pragyvenimo lygiu lygintina tik su Afrikos šalių lyderėmis. Ji vadinasi Lietuva. Kažkada ši maža, bet išdidi respublika buvo tas dinamito užtaisas, kuriam sprogus suaižėjo sovietinė imperija, tautų kalėjimas. Bėgo metai ir išsivadavimo euforiją pakeitė nykios buities ir dar nykesnės būties slogutis. Pasigirdo murmėjimas. Štai čia ir pasirodė Europos Sąjungos idėja.
Žmonės patikėjo politikais. Žinant mūsų skepticizmą, tai tikrai neeilinis įvykis. Kartu būtina pastebėti, kad tai, ko gero, paskutinė proga politikams atgauti visuomenės pasitikėjimą. Ar ji bus išnaudota? Tai jau visai kitas klausimas.
Mes privalėsime keistis. ES nėra labdaros organizacija. Ekonominę transformaciją neišvengiamai lydės skausmingi socialiniai pokyčiai. Visų pirma jie palies kaimo gyventojus. Visi žino, kad žemės ūkiu Europoje užsiima nuo vieno iki penkių procentų kiekvienos ES narės gyventojų. Lietuvoje tokių žmonių yra apie penktadalį. Jie turės persikvalifikuoti pirmiausia. Bepigu integruotis, tarkim, lenkams, kur gyvos individualaus ūkininkavimo tradicijos, kur nebuvo kolūkių. Ar sugebės per keletą metų persiorientuoti keli šimtai tūkstančių žmonių?
Po kaimo ateis ir miesto eilė. Sovietmečiu pristatytų didžiulių fabrikų niekam nereikia. Netgi kažkada buvę kvalifikuočiausi Sovietų Sąjungoje mūsų specialistai per šį dešimtmetį prarado savo įgūdžius, o ir mokslas nestovi vietoje. Dažnai su Lietuva lyginama Airija nestatė naujų pramonės įmonių, o orientavosi į naujas pažangias informacines technologijas. Mūsiškiai šito dar nesuvokia. Vis išgirstame niūrius padūsavimus apie sužlugdytą pramonę. Bet kam jos reikia? Kas pirktų tokio lygio pramonės produkciją? Juk buvusioje SSRS moderni buvo tik karo pramonė, o visos kitos gamybos šakos, ypač plataus vartojimo prekių, buvo atsilikusios dviem trimis dešimtmečiais. Kaip tame sename anekdote – Sovietų Sąjungoje gaminamos mikroschemos buvo… didžiausios pasaulyje.
Viskas bus kitaip. Bet turėsime keistis ir mes patys. Nereikia būti dideliu orakulu, kad nuspėtum, jog džiugesį greitai pakeis lengvo nusivylimo atodūsiai. Tikėkimės, kad jie netruks ilgai… Dar lieka viltis, kad su atėjimu į Europą pradės sekti ir mūsų valdžios vyrų korupcijos liūnas. Juk kai išgirsti, kad suįžūlėję ekssuvirintojai įsigudrina net Europos paramą padalyti „savoms“ įmonėms, ima siutas ir norisi griebtis šakių. Gelbėk, Europa…

Darius VILIMAS

© 2003"XXI amžius"