Dešiniosios politikos ypatumai
ir perspektyvos Lietuvoje
Politinės dešinės paradoksai
Apie dešiniojo politinio sparno
paradoksus populiaru kalbėti ne tik Lietuvoje, bet ir visose pokomunistinėse
valstybėse. Dešinė čia iki šiol simbolizuoja permainas bei išsiveržimą
iš totalitarinio komunizmo narvo. Būti dešiniuoju čia reiškė
pasisakyti už desovietizaciją, už reformas, už radikalų persiorientavimą
nuo Rytų prie Vakarų. Šiandien galime konstatuoti, kad daugelyje
pokomunistinių valstybių dešiniesiems pavyko suformuoti politinio
gyvenimo darbotvarkę, nepaisant to, kad patys reformų iniciatoriai,
kaip paprastai, buvo nublokšti į opoziciją. Emociškai nėra smagu,
kai tie politikai, kurie didžiąją savo politinio kapitalo dalį
susikrovė kritikuodami Lietuvos veržimąsi į Europos Sąjungos ar
NATO erdvę, šiandien yra įsijautę į flagmanų vaidmenį. Tačiau
iš tiesų tai yra didžiulė pergalė, kurią Nepriklausomybės atkūrimo
išvakarėse buvo sunku net įsivaizuoti.
Šiandien Lietuva yra prie NATO ir Europos Sąjungos slenksčio.
Taigi galime teigti, kad, Nepriklausomybės įtvirtinta, prasideda
nauja epocha, susiduriame su naujais iššūkiais. Tai reiškia, jog
privalu dėmesingai peržiūrėti nueitą kelią bei atrasti naujus
orientyrus, naują darbotvarkę.
Norint išsiaiškinti, koks vaidmuo naujajame laikotarpyje teks
dešiniajam politiniam sparnui, kuris šiandien yra opozicijoje,
galima kalbėti apie sunkiai nuspėjamus zigzagus. Pavyzdžiui, kas
galėjo prieš dešimtmetį atspėti, kad Lietuvoje vienu metu egzistuos
trys krikščionių demokratų partijos, o didžiausia jų puoselės
susijungimo su Kazimieros Prunskienės politine organizacija planus.
Labai sunku buvo numatyti, kad iškils liberalai. Iš pradžių buvo
tikėtasi, kad apie vienybę daug kalbantys dešinieji politikai
visgi sugebės susitarti dėl bendro kandidato į Prezidentus. Nenumatyta,
kad modernieji krikščionys demokratai nutars tapti liberalais,
o Seimo narys V.Uspaskich, galbūt įkvėptas Rolando Pakso pavyzdžio,
pradės kurti formalią palaikymo komandą.
Nesu politinis pranašas, bet man svarbu atskleisti problemas,
nusmailinti klausimus, o ne pateikti vienareikšmišką ateities
scenarijų.
Lietuvos politinė dešinė
per pirmuosius trylika Nepriklausomybės metų: laimėjimai, pralaimėjimai
ir neišsipildę lūkesčiai
Vadavimosi iš sovietinio paveldo
kontekstas sąlygojo tai, jog Lietuvos partinė sistema formavosi
pagal kitokius dėsningumus nei vakarietiškoji. Taip pat neturėtume
iš svarstymų akiračio pamesti ir tai, kad Lietuvos partijų formavimąsi
lėmė ne vien vidaus, bet ir išorės veiksniai. Turiu omenyje tiek
užsienio valstybių partinius modelius, kuriuos bandyta imituoti,
tiek užsienio kapitalo įtaką atskirų Lietuvos politinių darinių
veiklai. Puikus pavyzdys liberalų demokratų atvejis.
Taigi, jei pirminiu partijų diferenciacijos kriterijumi Vakarų
valstybėse tarnavo ekonominiai, socialiniai klausimai, tokie kaip
kiek valstybė turėtų būti aktyvi valstybės ūkio gyvenime?
tai Lietuvoje pagrindinė partinės sistemos diferenciacijos ašis
buvo vertybinis santykio su sovietine praeitimi klausimas. Kairiajame
politinio gyvenimo sparne atsidūrė tie politikai, kurie akcentavo
tęstinumo sovietinės praeities atžvilgiu būtinybę, dešiniajame
tie, kurie reikalavo radikalios desovietizacijos. Ekonominėje
srityje iš esmės visos politinės jėgos buvo įsitikinusios, kad
reformos turi būti vykdomos iš viršaus, kairės ir dešinės takoskyra
čia tapo klausimas kiek sparčiai turi būti diegiamos ekonominės
reformos? Dešinė kalbėjo (deja, dažnai vien tik kalbėjo) apie
sparčių bei esminių reformų būtinybę, kairieji savo ruožtu gynė
žingsnis po žingsnio principą. Privatizacijos, kaip ekonominių
galių perskirstymo visuomenėje, įgyvendinimas labai suaktyvino
ekonominių elitų kovą, bet, deja, dažnai padėjo sovietinei nomenklatūrai
virsti naujaisiais kapitalistais.
Pirmosios nuoseklios Lietuvos partijų ekonominės programos pasirodė
tik prieš 1996 metų Seimo rinkimus, deja, dar ir tada dažnai buvo
užsienio partijų programinių nuostatų perrašymas. Labai ilgai
konkuravo ne tiek ekonominės alternatyvos, kiek skirtingi ekonominiai
bei politiniai elitai.
Svarbu pabrėžti tai, kad politinės organizacijos, įsikūrusios
partinės sistemos dešinėje, nuo pat atsiradimo buvo labai skirtingos.
Į vieną erdvę jas telkė veikiau bendras oponentas nei sutarimas
dėl to, kokią visuomenę reikia kurti. Dar daugiau, būtent skirtingos
kuriamos visuomenės vizijos per pirmą atkurtos nepriklausomybės
dešimtmetį buvo pagrindinis lietuviškosios dešinės struktūrizacijos
ir diferenciacijos veiksnys. Mano įsitikinimu, galima skirti tris
pagrindinius lietuviškos dešinės dėmenis: liberalų, patriotinį
ir krikščionišką. Kiekvienas šių dėmenų savo ruožtu dar gali būti
skaidomas. Pavyzdžiui, patriotinėje srovėje vidine takoskyra buvo
atsivėrimas Europos Sąjungai. Liberalioje srovėje konkuravo ekonominio
ir kultūrinio liberalizmo pakraipos, krikščioniškoje tradicionalistai
ir modernistai.
Labai sunkiai formavosi vidinė partinių struktūrų demokratija.
Partinės vadovybės kaita, kaip paprastai, reikšdavo aiškią partinės
tapatybės mutaciją. Praktiškai visos dešiniosios politinės partijos
Lietuvoje skilo, kartu įsiveldamos į vidinio švarinimosi laikotarpius.
Tai liudija tiek trapią jų ideologinę tapatybę, tiek tai, kad
priklausomybė kuriai nors partijai dažnai simpatizavo tam tikram
lyderiui. Partinės sistemos Lietuvoje silpnumo simptomas yra tas,
kad rinkimų sąrašuose labai svarbus vaidmuo tenka legionieriams,
kartu destabilizuojama vidinė profesionalių politikų ugdymo sistema.
(E.Tamašausko virsmas Kauno liberalų vedliu, dar nespėjus kojas
apšilti Liberalų sąjungoje). Mano įsitikinimu, silpnos partijos,
kurias skeptiškai vertina didžioji visuomenės dalis, yra viena
iš pasibaigusio Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio nesėkmių.
Tiesa, neigiamas požiūris į partijas nėra lietuviams būdinga.
Apie partijų vaidmens vertinimo krizę šiandien diskutuoja ir Vakarų
politologai. Tačiau gilesnes demokratijos tradicijas turinčiuose
kraštuose daugiau kalbama per privačios ir viešos sferos kanalus.
Tuo tarpu politinių partijų nesugebėjimas artikuliuoti visuomenės
interesų, politiškai mobilizuoti visuomenės graso atverti kelią
oligarchinei politinei santvarkai (plg. V.Uspaskich referendumas).
Čia svarbu pabrėžti, kad populiarūs reikalavimai deideologizuoti
politiką iš tiesų veda ne prie žmonių interesais pagrįstos politikos,
bet prie realių problemų sprendimą simuliuojančio populizmo.
Dar viena skaudi nesėkmė pilietinės visuomenės silpnumas. Atkūrus
nepriklausomybę, būta daug vilčių, kad esame totalaus demokratijos
triumfo Europoje liudytojai, bet vėliau teko susidurti su daug
niūresne tikrove. Sovietmečiu buvo sunaikintos visos pilietinės
visuomenės struktūros, todėl pokomunistinei demokratijai teko
skleistis labai savotiškai, neturint bendruomenių veiklos įgūdžių,
kai vyrauja iškreipta, nuo pilietinių pareigų atskirta pilietiškumo
samprata. Lietuvos politinės partijos skyrė per mažai dėmesio
pilietiškumui ugdyti, ir šiandien mes visi už tai mokame.
Įstabus Lietuvos politinės sistemos bruožas drungnas euroskeptikų
judėjimas. Dar prieš keletą metų atrodė, kad Rimanto Smetono euroskepticizmas
gali tapti svarbiu politiniu koziriu, kad Mindaugas Murza ar Stanislovas
Buškevičius pajėgūs euroskepsiu užkrėsti nemažą dalį viskuo nusivylusios
visuomenės. Taip neįvyko. Tiesa, tikėtina, kad euroskepticizmas
Lietuvoje stiprės, tačiau vargu ar turi ateitį jį propaguojantys
dešinieji nykštukai. Spėju, kad daug daugiau galimybių ant euroskepsio
bangos turi kuriama Romualdo Ozolo partija.
Pagaliau neabejotinai svarbiausias neišsipildęs lūkestis tai,
kad laisvėjanti visuomenė juda į materialinę gerovę bei socialinį
teisingumą. Nepriklausomybės pradžioje tvirtai tikėtasi, kad radikali
ekonominė transformacija sukurs veiksmingą, konkurencingą ir išplėtotą
rinkos ekonomiką, kuri leistų įveikti sovietmečio ekonominį smukimą.
Deja, pokomunistiniuose kraštuose ekonomikos permainos susijusios
su ūkio krize, politiniu nestabilumu, didėjančia socialine nelygybe.
Teko susidurti su transformacijos paradoksu: išsiveržti iš totalitarinės
visuomenės siekia dauguma gyventojų, tačiau transformacijos sunkumai
sukelia ir daugumos protestą. Prasidėjus protesto balsavimams,
politikai susirūpino savo politine ateitimi ir pradėjo veikiau
imituoti reformas bei pataikauti minios lūkesčiams. Dar viena
iliuzija, kurią tik dabar pradedame įsisąmoninti spartus ekonominis
augimas nebūtinai rodo visos visuomenės gerovės augimą. Dažnai
tokio augimo vaisiais pasinaudoja tik elitas, o socialinis nestabilumas
tik didėja.
Politinė dešinė šiandien
Pabandykime įdėmiau pažvelgti
į dabartinę situaciją. Akivaizdu, kad skirtingas sovietinio paveldo
vertinimas jau nebėra ta konflikto ašis, kurios pagrindu galima
diferencijuoti partinę sistemą. Vis svarbesniu partijų skirstymo
pagrindu tampa ekonominės programos bei skirtingos asmens ir valstybės
santykio sampratos. Dabartinis laikotarpis yra labai svarbus,
nes vyksta kova dėl naujosios politinės darbotvarkės. Mano įsitikinimu,
ši kova užtruks ir formalią valstybės vystymosi kryptį pasiūlys
2004 metų Seimo rinkimų laimėtojai. Apskritai šie Seimo rinkimai
bus labai svarbūs ir, atrodo, Lietuvos politikai tą supranta ir
aktyviai rengiasi. Neturime pamiršti, kad nuo šiol reikia kalbėti
apie du politinių diskusijų lygmenis: nacionalinį bei bendraeuropietišką.
Kalbant vien apie Lietuvos vidaus gyvenimą, visai įmanoma dešiniųjų
santalka, kurios tikslas - galutinis sovietinio paveldo išvalymas.
Rinkimai į Europarlamentą neišvengiamai diktuos Lietuvos partinės
sistemos pokyčius. Vis svarbesnės tampa vertybinės nuostatos,
šeimos, žmogaus teisių, kultūrinės tapatybės klausimai. Labai
tikėtina, kad visa tai skatins Lietuvos politinės dešinės diferencijaciją
į konservatyvųjį bei liberalųjį sparnus.
Pažvelkime į svarbiausias politinės dešinės jėgas, kurios neabejotinai
sieks daryti įtaką naujajai politinei darbotvarkei.
Liberaldemokratai
Tai sunkiausiai apibūdinama
partija. Vien jau dėl to, kad ji buvo įkurta ne tiek kaip partija,
kiek lyderio palaikymo komanda. Lyderio pažiūras savo ruožtu formavo
viešųjų ryšių specialistai ir kai kurios moterys. Prezidento inauguracinė
kalba, jo elgesys po rinkimų rodo, kad liberalai demokratai veikiausiai
bandys žongliruoti patriotizmo, krikščionybės ir liberalizmo principais,
nesukdami galvos dėl jų suderinamumo. Liberalai demokratai tarsi
mitinis Protėjas gali virsti bet kuo, radikaliai kaitalioti politinius
siekius. Galimas net scenarijus stipraus prezidentinio bloko
susiformavimas. Į tokį bloką galėtų įeiti Valstiečių ir Naujosios
demokratijos sąjunga bei K.Bobelio krikščionys demokratai. Tiesa,
pastarosios tendencijos, kai du Seimo nariai paliko Naująją demokratiją
ir perėjo pas socialdemokratus, rodo, kad liberaldemokratams plėsti
politinę įtaką nebus lengva. Kita galimybė liberalai demokratai
gali bandyti pasinaudoti galimomis liberalų ar Tėvynės sąjungos
klaidomis bei vilioti šių partijų elektoratą. Komunitarinė retorika
bei atskirų verslininkų protegavimas kol kas yra vienintelė liberaldemokratų
vizitinė kortelė. Dar vienas išskirtinis bruožas žinomų veikėjų,
neturinčių politinio veikimo patirties, įtraukimas į politiką.
Pirmiausia galima paminėti profesionalų daininką Virgilijų Noreiką
ir kailinių verslininkę Nijolę Veličkienę. Pastaroji savo politinę
veiklą pradėjo sparnuota fraze, teigdama, kad reikia siekti
ne tik moralių, bet ir dvasingų (?!) įstatymų.
Akivaizdu, kad liberalų demokratų ateitis tiesiogiai priklauso
nuo R.Pakso prezidentavimo sėkmės. Tuo tarpu Prezidento sėkmė
tik labai menkai priklauso nuo liberalų demokratų veiklos. Kol
kas R.Paksui reikia tenkintis A.Brazausko šešėliu, bet jo ambicijos
neabejotinai didesnės.
Sunku prognozuoti net ir tai, kokią politinę darbotvarkę liberalai
demokratai gali pasiūlyti. Šūkis Tvarka bus negali būti lygiavertis
tokios darbotvarkės pakaitalas. Prezidentinės valdžios stiprinimas
taip pat negali būti savitikslis. Svarbu pasiūlyti tikslus, kurių
bus siekiama.
Krikščionys demokratai
Krikščionių demokratų partija
šiandien vaidina menką vaidmenį valstybės gyvenime. Bet ją neteisinga
būtų vadinti politine nykštuke. Įsitvirtinusi Molėtuose ir Skuode
dėl palankaus politinių jėgų išsidėstymo, išsikovojusi Radviliškio
mero ir Kauno vicemerų postus, ši partija vis dar esą laukia savo
valandos. Tiesa, šios partijos sėkme šiandien tiki nebent patys
jos nariai. Galimi bent keli šios organizacijos ateities scenarijai.
Pirmiausia tikėtina, kad K.Bobelio krikščionys demokratai atsiras
liberalų demokratų telkiamame politiniame aljanse. Tarpinis tokio
scenarijaus žingsnis K.Prunskienės ir K.Bobelio politinės jungtuvės,
apie kurias vis garsiau kalbama. Tikėtina, kad tokių jungtuvių
atveju krikščionims demokratams nepavyktų išvengti vidinio skilimo.
Akivaizdu ir tai, kad jau artimiausiu metu krikščionys demokratai
turės kovoti dėl tradicinio savo elektorato provincijos parapijonių
tiek su liberalais demokratais, tiek su atsinaujinusia Tėvynės
sąjunga.
Kalbant apie Lietuvos krikščionių demokratų siūlymus politinei
darbotvarkei, išsiskiria egalitarinį atspalvį turinčio socialinio
teisingumo bei žemės ūkio sferos interesų akcentavimas, ne tiek
siūlant išeitį, kiek piktinantis esama padėtimi. Tokiai politinei
darbotvarkei atrasti politinės paramos dešiniajame sparne bus
itin sunku, todėl tikriausiai K.Bobelio organizacija nuosekliai
dreifuos į kairę.
Liberalų ir centristų
aljansas
Gana keblu šiandien kalbėti apie
neseniai įkurto liberalų ir centristų aljanso pobūdį ar ateities
perspektyvas. Viena vertus, tai, kad trys politinės partijos sugebėjo
ne tik kalbėti apie susijungimą, bet ir susijungti, tikrai sveikintinas
dalykas. Centro ir Liberalų sąjungos koketavo jau seniai. Tačiau
po kalbų apie ketinimus veikti kartu sekdavo arši kova už tą patį
elektoratą. Antra vertus, tai, kad konkurencija tarp liberalų
ir centristų dar nėra praeitis, rodo jungtinio darinio pavadinimo
pasirinkimas Liberalų ir centro sąjunga. Atrodo, kad dar kurį
laiką takoskyra šios sąjungos viduje bus tikrai ryški. Tiek pavadinimas,
tiek formalia sutartimi įtvirtintos politinės įtakos dalybos rodo,
kad moderniesiems krikščionims demokratams susijungimas tolygus
eutanazijai. Galbūt tai iš tiesų geriau nei ilga agonija.
Neaiškiausia šiandien yra būsimo junginio tapatybė. Moderniųjų
krikščionių demokratų lyderis V.Bogušis, komentuodamas ją, teigė,
kad gyvename XXI amžiuje, kai nėra prasmės kalbėti apie tradicines
ideologijas, turime pragmatiškai ieškoti bendrų tikslų. Vienas
bendras tikslas aiškus valdžia. O kiti tikslai? Naujojo pirmininko
A.Zuoko akibrokštas steigiamojo suvažiavimo metu, kai jis išnešė
Rūpintojėlį kaip pasenusį ir nereikalingą simbolį ir vietoj jo
pasiūlė savo veržlumą ir modernumą, geriausiu atveju liudija apie
infantiliškumą bei vertybinį chaosą. Kita vertus, tokio pobūdžio
akibrokštas pernelyg primena sovietinio komjaunimo pažadą sugriauti
senąjį pasaulį ir ant jo griuvėsių statyti naują. Jei naujoji
partija būtent taip supranta liberalizmo misiją, vargu ar verta
tikėti jos lyderių kalbomis apie šios politinės jėgos naujumą
ir modernumą. Galbūt tikslus Liberalų ir centro sąjungai galėtų
pasiūlyti prezidentas Valdas Adamkus, globojęs naujojo junginio
formavimosi procesą. Tačiau šiandien jo įtaka naujajam aljansui
atrodo menkesnė nei atrodė jungimosi proceso pradžioje.
Dar prieš daugiau nei dešimtmetį lenkų politologas Jerzy Szackis
knygoje Liberalizmas po komunizmo negailestingai kritikavo liberalizmą,
kuris skleidžiasi pokomunistiniuose kraštuose. J.Szackio teigimu,
pokomunistiniuose kraštuose populiarėja ir libertaristinės retorikos
fetišizavimas, vienpusis ekonomizmas, kritinis mąstymas sutapatinamas
su cinizmu. Liberalizmas pokomunistinėje Lietuvoje į politinę
sceną įžengė kaip grupės akademinio pasaulio atstovų teorinis
projektas, tačiau netrukus tapo lobistiniu verslininkų aljansu.
1996 metais liberalų pirmininku tapo Eugenijus Gentvilas, liberalai
daugiau susirūpino teoriniais ekonominio liberalizmo pagrindais.
Deja, kultūrinio liberalizmo deficitas lietuviškajame liberalizme
labai aiškus. Nuosekliausiu kultūriniu liberalu politikoje Lietuvoje
iki šiol išlieka nepartinis V.Adamkus, kuriam dažnai, kaip jis
pats yra pripažinęs, bendrą kalbą lengviau buvo rasti su konservatoriais
nei su liberalais.
Ekonominis liberalizmas Laisvosios rinkos instituto ekspertų aktyvios
veiklos dėka turi didelę įtaką dabartinei politinei darbotvarkei.
Energija ir jaunatviškumu liberalams pavyko patraukti didelę dalį
jaunimo, tai bene palankiausiai lietuviškosios žiniasklaidos vertinama
politinė jėga, tačiau verta atkreipti dėmesį, kad liberalų politinė
sėkmė Lietuvoje tiesiogiai susijusi ne tiek su jų propaguojamomis
ekonominėmis nuostatomis, kiek su konkrečiais lyderiais. Neatsitiktinai
Gintaras Steponavičius dar prieš trejetą metų tvirtino, kad liberalų
jėga yra programinių nuostatų ir populiaraus lyderio Rolando Pakso
lydinys. Šiandien šioje schemoje R.Paksą keičia A.Zuokas. Taip
pat ir politinėmis pažiūromis. A.Zuokas populiarus Vilniuje, sugebėjo
pelnyti veiklaus politiko bei energingo verslininko įvaizdį. Neblogą
ateitį jam pranašauja ir reitingų kortos. Daugiau liberalus
turėtų gąsdinti reguliariai atsinaujinantys A.Zuoko glaudūs ryšiai
su A.Brazausku ir tai, kad šiandien jis yra tapęs iš esmės vieninteliu
naujojo liberalaus junginio vienybės garantu.
Artimiausiu savo sąjungininku liberalai šiandien laiko Tėvynės
sąjungą. Beje, politikoje sąjungininkai neišvengia konkurencijos,
nors aiškiai skiriasi liberalų ir Tėvynės sąjungos laikysena žemės
ūkio, šeimos, dorovinio ugdymo, socialinės politikos klausimais.
Liberalų siūlymas politinei darbotvarkei pakankamai aiškus kuo
mažiau valstybės, kuo mažiau reguliavimo. Išskirtinis lietuviškojo
liberalizmo bruožas bet kokių rinkos veikimo ribų atmetimas
bei atvirai demonstruojama panieka bet kokiam patriotiniam diskursui.
Tėvynės sąjunga
Tėvynės sąjungos politinis kelias
daugeliu prasmių yra priešingas tam, kurį nuėjo Liberalų ir centro
aljansas. Tėvynės sąjungą į visumą 1993 metais subūrė bendras
oponentas (sovietinis paveldas) bei charizmatinis lyderis, o politinės
tapatybės paieškos prasidėjo jau sukūrus politinę organizaciją.
Jos buvo labai skausmingos. Gedimino Vagnoriaus, Rolando Pakso
epochos paliko skaudžių vidinių randų bei sudavė stiprų smūgį
Tėvynės sąjungos vertinimui visuomenėje. Savo ruožtu arogantiškas
elgesys su artimiausiais bendražygiais krikščionimis demokratais
iš pradžių ne tik dirbtinai išskyrė patriotinį ir krikščioniškąjį
lygmenį, bet ir atvėrė kelią naujosios politikos mutantui. Tėvynės
sąjunga taip pat iki šiol moka politines skolas už savąjį entuziazmą
Williams atžvilgiu. Vargu ar iki artimiausių Seimo rinkimų Williams
dėmė nebeslėgs šios politinės jėgos.
Pastaruoju laikotarpiu Tėvynės sąjungoje įvyko net keletas esminių
permainų. Pirmiausia pakeista vidaus tvarka bei priimtos naujos
programinės gairės Dešinioji alternatyva. Tėvynės sąjunga yra
vienintelė politinė jėga, kurios aiškūs pasiūlymai naujai politinei
darbotvarkei. Šie pasiūlymai yra alternatyva ne tik kairiajam
sparnui, bet ir liberalų individualizmui. Naujoje Tėvynės sąjungos
programoje aiškiai atmetama individualistinė laisvės samprata,
atomizuota visuomenės vizija bei minimalios valstybės samprata.
Pagrindinis naujosios programos tikslas raginimas grįžti į bendruomenę,
atgal į šeimą.
Didžioji dalis lietuviškos žiniasklaidos, aprašydama permainas
Tėvynės sąjungoje, susitelkė tik ties pirmininko pasikeitimu.
Neabejotinai tai svarbus žingsnis, kuris baugina didelę dalį Sąjungos
veteranų. Daugiausia baiminamasi vidinių kovų dėl valdžios bei
partijos posūkio tiesmuko liberalizmo link. Kita vertus, tiek
naujoji programa, tiek krikščioniškųjų demokratų bei laisvės kovotojų
frakcijų įsteigimas, atrodo, liudija, kad, bent kol kas, Tėvynės
sąjunga neketina keisti politinio kurso. Aišku, šiandien dar nėra
aišku, kokią įtaką Tėvynės sąjungos tapatybei turės Politinių
kalinių ir tremtinių sąjungos įsijungimas bei Dešiniųjų sąjungos
inkliuzas. Į sąjungą turėtų įsilieti I.Uždavinio vadovaujami krikščionys
demokratai. Šiandien dar neaišku, kiek gilus yra Tėvynės sąjungos
atsivėrimas savajam krikščioniškajam matmeniui. Drįstu spėti,
kad Tėvynės sąjunga 2004 metų Seimo rinkimų išvakarėse bus stipriausia
politinės dešinės jėga.
* * *
Čia pateiktas svarstymas, bet
tai nėra politinės pranašystės. Tai tik bandymas skaityti politinius
laiko ženklus. Mes puikiai žinome, kad ne visada laimi tie,
kurie, racionaliai svarstant, turėtų nugalėti. Lemiamą reikšmę
turės tai, kaip, rinkimų metui atėjus, ženklus perskaitys rinkėjai.
Andrius NAVICKAS
© 2003"XXI amžius"
